Ginklais ir karių skaičiumi neprilygstanti, netikėtai užpulta: atrodė neišvengiama, kad Suomijai teks pripažinti pralaimėjimą prieš Josefo Stalino bandymą įtvirtinti Sovietų Sąjungos valdžią regione. Visgi, vieną akimirką atrodė, kad netikėtas sąjungininkas - dešrelė - gali išgelbėti daug mažesnį Rusijos priešininką.
Trumpo mūšio, praminto „Dešrelių karu“, metu Suomija davė atkirtį. Ir tas akimirką trukęs sovietų fortūnos pasikeitimas turėjo įtakos daugiau nei tuštiems pilvams - jis padėjo įtikinti A. Hitlerį, kad galbūt verta pabandyti įsiveržti į Rusiją Antrojo Pasaulinio karo metu.
1939 m., Europai nerimaujant dėl Vokietijos vykdomo karo kurstymo, ginkluotas konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir jos kaimynės atrodė neišvengiamas. J. Stalinas nekentė Suomijos, kuri kadaise buvo Rusijos teritorija ir kuri ilgai priešinosi bandymams asimiliuoti ją su Rusijos kultūra. Nors, lyginant su Sovietų Sąjunga, valstybė buvo santykinai nedidelė, jos netekimas 1917 m. vykusio chaotiško Rusijos perėjimo į socializmą metu simbolizavo kadaise didžios Rusijos imperijos susilpnėjimą.
Tuo metu užkulisiuose Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija slapta susitarė nekliudyti viena kitos teritorinėms ambicijoms tam tikrose Europos dalyse. Nepaisant to, kad 1932 m. Sovietų Sąjunga ir Suomija pasirašė dešimtmečio trukmės nepuolimo paktą, vos po kelerių metų J. Stalinas pradėjo viešai reikalauti, kad Suomija atsisakytų savo teritorijos. Kai 1939 m. rugsėjį A. Hitleris užpuolė Lenkiją, sovietų lyderis įžvelgė puikią progą žygiuoti į Suomiją.
1939 m. lapkričio 30 d. sovietų pajėgos subombardavo Helsinkį ir įsiveržė į Suomiją. Tarptautinė bendruomenė buvo pasipiktinusi, bet sovietų pergalė atrodė neišvengiama. Turint omenyje, kad sovietų pajėgos viršijo Suomijos santykiu trys prieš vieną, atrodė tikėtina, kad karas truks tik kelias savaites.
Vis dėlto, nors sovietų įsiveržimas sukėlė daug šoko ir nuostabos, 1939 m. sieną kirtusios pajėgos buvo mažų mažiausiai nepasirengusios kovoti. 4-ajame dešimtmetyje Stalinas stengėsi konsoliduoti savo įtaką Sovietų Sąjungoje, vykdydamas valymus Raudonojoje armijoje. Nuo 1937 m. iki 1939 m. daugiau kaip 30 tūkst. aukšto rango pareigūnų neteko pareigų - dauguma buvo suimti ir nužudyti.
Aukšto rango karininkai taip pat buvo pašalinti iš postų, o į jų vietą pasodinti J. Stalino rėmėjai.
Valymai turėjo dramatiškų pasekmių eiliniams Raudonosios armijos kariams. Naujieji karininkai turėjo mažiau patirties ir dabar sprendimų priėmimas daugiausia buvo sutelktas valstybės biurokratų, o ne karininkų rankose. Tai skaudžiai atsiliepė žvarbioje Suomijoje.
Dauguma Raudonosios armijos karių buvo iš šiltesnių Rusijos regionų, o armijoje buvo suteikiamas menkas arba nebuvo jokio pasirengimo kovoti žiemos sąlygomis. Be to, armija buvo nepajėgi arba nelinkusi tinkamai maitinti savo karių, o Suomijos pasipriešinimas buvo ir geriau maitinamas, ir puikiai jautėsi savo ledinėje aplinkoje.
Nepaisant šių sunkumų ir tuščių pilvų, Raudonoji Armija žygiavo pirmyn. Gruodžio 10 d. sovietų batalionas surengė netikėtą puolimą prieš Suomijos pajėgas netoli rytuose esančio kaimo Illomantsi. Tai turėjo būti triuškinantis sovietų smūgis, bet tuo metu jie jau badavo. Kai batalionas atsitiktinai aptiko Suomijos kovotojų virtuvės palapinę, jie užuodė nepakartojamą dešrelių troškinio kvapą - riebalų prisotintą maistą, skirtą palaikyti suomių jėgas kovojant šalčio sąlygomis.
Maistas pasirodė besąs neįveikiamas priešas alkaniems sovietų kariams, kurie padarė pertrauką puolime, kad pasisotintų suomiškomis dešrelėmis. Per tą laiką suomiai sužinojo apie puolimą. Jie išnaudojo pertrauką savo naudai, apsupdami rusus ir surengdami netikėtą puolimą.
Tai buvo skerdynės. Pasak istoriko Williamo Trotterio, ši ataka buvo vienas iš kelių Žiemos karo metu užfiksuotų atvejų, kai buvo kovojama durtuvais. „Tai buvo arti, brutalu ir negailestinga“, - rašo jis. Pasala ir po jos sekusi vienas prieš vieną kova visiškai sutriuškino rusų batalioną. Išgyveno tik keli vyrai.
„Dešrelių karas“, kaip jis buvo pramintas, buvo tik trumpas mūšis, bet jis parodo tiek Raudonosios armijos dezorganizaciją, tiek stebėtiną suomių nuovokumą. Vis dėlto, dešrelių nepakako, kad sustabdytų invaziją. Po 105 dienas trukusio karo absoliuti sovietų karinė galia įveikė Suomiją. Šalis kapituliavo ir perleido dalį savo teritorijos Sovietų Sąjungai.
Trumpas, dešrelių apsunkintas mūšis buvo tik trumpalaikis įvykių posūkis, bet tai nebuvo vienintelis nuožmaus suomių kovojimo ar Raudonosios armijos nemokšiškumo pavyzdys Žiemos karo metu. Ir kai kas atidžiai sekė naujienas iš kovos lauko - Adolfas Hitleris.
Dėl pranešimų apie Raudonosios armijos nekompetentingumą Hitleris pradėjo galvoti apie Sovietų Sąjungą kaip apie taikinį puolimui.
Ironiška, bet A. Hitleris ir jo karininkai nepasimokė iš kitos svarbios Žiemos karo pamokos - kad be tinkamo apmokymo, ginklų ir maisto yra beveik neįmanoma palaikyti snieguotos, ledinės invazijos. Vokiečių kariai tikrai būtų įvertinę karštas dešreles per 1941 m. nesibaigiančią invaziją į Rusiją, bet „Dešrelių karo“ pamokos liko neišmoktos.