Tie įrašai yra itin svarbūs propagandos teatrui, kuris prasideda po karinių bandymų. Pasauliui skleidžiama žinia, kad ne Šiaurės Korėja susprogdino bombą, tai padarė pats Kim Jong Unas.
Tai dalis kruopščiai sukurto paveikslo, kuriuo siekiama pabrėžti Šiaurės Korėjos lyderio pagrindinį vaidmenį valdant šią uždarą valstybę. Tai taip pat yra aiškus įrodymas, kaip nepaprastai greitai jam pavyko konsoliduoti valdžią šalyje ir visam likusiam pasauliui mesti galimai pavojingiausią pastarųjų laikų iššūkį. Ir nors jis gali būti nuožmus ir karingas, tačiau mažai kas tiki, jog Kim Jong Unas yra beprotis su pirštu ant mygtuko.
Po to, kai 2011 metų pabaigoje jis pakeitė savo tėvą Kim Jong Ilą, daugelis Šiaurės Korėjos analitikų abejojo jo gebėjimu valdyti šalį. Šios abejonės kilo iš kone visiško naujojo despoto, išaugusio jų tarpe, ignoravimo. CŽV pripažino turinti vos vieną naujojo lyderio nuotrauką, darytą tada, kai jam buvo vienuolika metų. Net buvo kilusi painiava dėl Kim Jong Uno gimimo datos – jis gimęs 1983 ar 1984 metais.
Ir vos per kelias savaites nuo valdžios perėmimo jis tapo valdančiosios partijos, vyriausybės, kariuomenės ir 23 milijonus gyventojų turinčios valstybės vadovu. Per dvejus metus jis pademonstravo savo pasirengimą neutralizuoti numanomus oponentus su nuožmumu, kuris dabar charakterizuoja jo šešerius prieš pačios paslaptingiausios pasaulio diktatūros vairo praleistus metus.
Ekspertai teigia, kad Kim Jong Unas valdo šalį kaip tradicinę korėjiečių dinastiją, kur galia priimti svarbiausius sprendimus tenka tik jam vienam. Nors jo tėvas dažnai slapta tarėsi su būriu patarėjų, dabartinis lyderis atsikratė 140 aukštų karo ir vyriausybės pareigūnų, tarp jų ir visiškai neseniai iš pareigų atleisto slaptosios tarnybos vadovo Kim Won Hongo.
Akivaizdus jo noras nusitaikyti į arčiausiai jo esančius, pasak kai kurių analitikų, byloja, kad šio žmogaus kaprizingas charakteris kartais nustelbia realpolitik loginį pagrindą, balansuojant ties pavojinga riba.
2013 metais Kim Jong Unas įsakė įvykdyti egzekuciją savo dėdei ir patarėjui Jang Song Thaekui, kurį valstybinė žiniasklaida apibūdino kaip „visų laikų išdaviką“, prisipažinusį valstybinio perversmo planavimu. O šių metų vasarį buvo nužudytas netikras Šiaurės Korėjos lyderio brolis Kim Jong Namas. Jam ruošiantis skristi į Kvala Lampūrą buvo papurkšta labai nuodingos nervus paralyžiuojančios medžiagos.
„Niekas tiesiogiai Kim Jong Unui įtakos nedaro ir jeigu iškyla koks antrasis lyderis, jis iškart jį nužudo, – sakė Park Byung Kwangas iš Seulo Nacionalinio saugumo strategijos instituto, dirbančio kartu su šalies žvalgyba. – Jis brutalus, jis nuožmus, tačiau jis taip pat ir racionalus.“
Šis apibūdinimas nelabai dera su paveikslu, kurį piešia valstybinė žiniasklaida – besišypsantis ir geranoriškas lyderis, kuris pirmenybę teikia ne kariniam ar politiniam elitui, o paprastiems žmonėms. Jeigu fotografuojamas ne su žmona Ri Sol Ju, su kuria turi tris vaikus, jis vaizduojamas apkabinęs kareivius, lankantis šeimas jų namuose ar, pavyzdžiui, švytintis iš džiaugsmo po pasivažinėjimo amerikietiškais kalneliais ką tik atidarytame pramogų parke.
Artimų patarėjų nebuvimas reiškia, kad nėra žmonių, galinčių suvaldyti jo impulsyvią prigimtį. Analitikai atkreipia dėmesį į blogėjančius santykius su artimiausia Šiaurės Korėjos sąjungininke Kinija, o tai akivaizdus įrodymas, kad jo ego tiesiogiai veikia vykdomą politiką.
Skirtingai nei jo tėvas ir senelis, Šiaurės Korėjos įkūrėjas Kim Il Sungas, Kim Jong Unas neparodė noro nuvykti į Pekiną. 2015 metais jis staiga atšaukė vizitą į Maskvą, kur turėjo apsilankyti Antrojo pasaulinio karo metinėms skirtuose renginiuose, taip sutrikdydamas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Kim Jong Uno polinkis vykdyti egzekucijas aukštiems kariuomenės pareigūnams verčia Šiaurės Korėjos karius juokauti, kad iš tikrųjų jis yra CŽV agentas, darantis daugiau žalos kariuomenei nei kada nors jos padarė Vašingtonas.
Iš Šiaurės Korėjos dezertyravęs Kang Cheol Hwanas, palaikantis ryšius su dabartiniais vyriausybės pareigūnais, mano, kad Kim Jong Unas gali neužsitarnauti absoliutaus atsidavimo, tačiau baimė yra galingas motyvas.
„Šiaurės Korėjos elitas pašiepia Kim Jong Uną kaip psichopatą, kuris apsėstas žudymo ir raketų paleidimo, – teigia Kang Cheol Hwanas, vadovaujantis Šiaurės Korėjos strategijos centrui. – Daug žmonių, kurie keliauja už šalies ribų, pripažįsta, kad jie priešinasi ginklų programoms, tačiau bet koks atviras nuomonių skirtumas jiems reikštų mirtį.“
Per šešerius prie valdžios vairo praleistus metus Kim Jong Unas išbandė 84 raketas – tai daugiau nei jo tėvas ir senelis kartu sudėjus.
Kim Jong Unas buvo išsiųstas studijuoti į Šveicariją. Ten jis prisistatė pseudonimu ir tvirtino esąs diplomatų vaikas. Šveicarijoje jis mokėsi nuo 1998 iki 2000 metų, kai staiga vėl buvo sugrąžintas į Šiaurės Korėją. Kim Jong Unas mokėsi vokiečių kalbos, o vietos švietimo administracijos vadovas Ueli Studeris apibūdino jį kaip „labai integruotą, kruopštų ir ambicingą“.
Buvę Kim Jong Uno klasės draugai ne kartą pažymėjo jo meilę krepšiniui, amerikietiškams koviniams filmams ir vaizdo žaidimams. Jis išsiskyrė brangiais „Nike Air Jordan“ batais ir grupe nuolat besikeičiančių asmens sargybinių, kurie jį nuolat lydėjo į mokyklą, iš jos ir į įvairius užsiėmimus.
„Jis beveik nekalbėjo apie savo gyvenimą namuose, nors dažnai klausydavo Šiaurės Korėjos muzikos, ypač nacionalinio himno, – dar 2010 metais sakė jo buvęs klasės draugas Joao Micaelo – Vis dar prisimenu jį.“
Kim Jong Ilas pažeidė dinastijos tradiciją ir savo įpėdiniu paskyrė jauniausiąjį sūnų, nes žinojo, kad jis bus puikus diktatorius, teigia Šiaurės Korėjos reikalų specialistas Leonidas Petrovas iš Australijos nacionalinio universiteto. – Jis pasirodė kaip ambicingas ir turintis žiaurumo bruožą.“
Kim Jong Uno propagandistai jį vaizduoja kaip antrąjį Kim Il Sungą – jis net nešioja senelio šukuoseną, tokius pat tamsius kostiumus ir taip pat dievina cigaretes. „Kim Il Sungas prisimenamas šiaurės korėjiečių labai šiltai, – toliau dėsto L. Petrovas. – Jam puikiai sekėsi bendrauti su paprastais žmonėmis, tačiau jis buvo griežtas elito atstovams. Kita vertus, Kim Jong Ilas buvo atsiskyrėlis, kurio elgesys su eiliniais kariais atrodė išdidžiai globėjiškas.“
Veiksmingų branduolinių ginklų arsenalas yra vienintelė Šiaurės Korėjos galimybė išgyventi JAV agresijos akivaizdoje ir pasipriešinti jos pagrindiniams tikslui – režimo nuvertimui. Nepavykus sukurti branduolinio ginklo, galinčio smogti JAV miestams, Kim Jong Unui gali kilti pavojus sulaukti to paties likimo, koks ištiko Muammarą Gaddafi ir Saddamą Husseiną. Jie atsisakė savo ginklų programų ir buvo nuversti. Valstybinė Šiaurės Korėjos žiniasklaida dažnai šių diktatorių nuvertimą pateikia kaip įrodymą, kad JAV vilkai dabar jau stovi prie Šiaurės Korėjos durų.
Naratyvo apie JAV agresiją stūmimas ir branduoliniai ginklai yra vienintelis veiksmingas atsakas, leidžiantis užimti nenuginčijamas pozicijas savo šalyje. Kaip šią savaitę apie šiaurės korėjiečius pasakė V. Putinas: „Jie valgys žolę, tačiau nesustabdys savo [branduolinės] programos tol, kol nesijaus saugūs.“
Tačiau masinio naikinimo ginklų manija tėra tik dalis istorijos. Atsisakęs savo pirmtakų ideologinio atsidavimo valstybinei planinei ekonomikai, Kim Jong Unas leido rinkoms veikti, paskelbdamas statybos bumą Pchenjane. Suklestėjo tarpvalstybinė prekyba su Kinija ir buvo sušvelnintos taisyklės, leidžiančios šiaurės korėjiečiams uždirbti užsienyje taip reikalingos valiutos.
Jis vykdė politiką, žinomą kaip „byungjin“ – arba paralelinis progresas – kuri ragina plėtoti šalies branduolinę programą kartu su ekonomika. Pagal ją branduolinio atgrasymo plėtra leidžia sutaupyti pinigus, kuriuos kainuoja brangūs konvenciniai ginklai, ir išleisti juos gyvenimo lygiui pagerinti.
„Kim Jong Unas yra beviltiškas diplomatas, – tikina L. Petrovas. – Tačiau namuose jis mėgaujasi kur kas didesne sėkme nei jo tėvas ar senelis. Kim Jong Unas atsisakė politikos, pagal kurią svarbiausia buvo kariuomenė, ir vietoj to vykdo dvigubą – saugumo ir ekonomikos stiprinimo – politiką. Ir kol kas tai veikia.“
„Nemanau, kad Kim Jong Unas yra beprotis, tačiau jis jaučia poreikį išlaikyti jėgos įvaizdį, kaip ir jo protėviai, jis atsisako svarstyti apie pasidavimą, – sako Bradley Martinas, parašęs knygą „Under the Loving Care of the Fatherly Leader: North Korea and the Kim Dynasty“. – Jis žaisdamas siekia ne lygiųjų, o pergalės. Jeigu bus įvarytas į kampą, gali reaguoti taip, kaip imperinė Japonija reagavo Perl Harbore. Tai galima pavadinti savižudišku būdu.“