Žemiau apžvelgiami penki pagrindiniai klausimai, susiję su tuo kritiniu Kinijos istorijos etapu.
– Kas buvo Kultūrinė revoliucija?
Iš dalies tai buvo politinė kova dėl įtakos. 7-o dešimtmečio pradžioje Kinijos aukščiausiojo lyderio Mao Dzeduno valdžia silpnėjo. Daugelis jo idėjų nepasiteisino, kai Didysis šuolis į priekį (pastangos sparčiai industrializuoti šalį) patyrė fiasko ir sukėlė didžiulį badą, nusinešusį dešimtis milijonų žmonių gyvybių.
Atsakydamas Mao Zedongas pakurstė nacionalinį judėjimą, kad diskredituotų savo politinius oponentus, skatindamas jaunimą ir darbininkus sukilti prieš visuomenės tvarką ir „bombarduoti būstines“. Meistriškai manipuliuodamas visuomenės nuotaikomis Mao ir jo sąjungininkai nuvertė daugelį įtakingų lyderių ir išvystė vyriausiojo vado asmenybes kultą, užtikrindami jam beveik absoliučią kontrolę vyriausybėje.
Be to, tai buvo kova dėl ideologinio tyrumo, per kurią kaimynai susirėmė tarpusavyje, o vaikai sukilo prieš savo tėvus, visiems stengiantis įrodyti savo ištikimybę kairiosioms idėjoms. Šio judėjimo dalyviai atmetė tradicines Kinijos vertybes, ragindami tikruosius komunistus sugriauti „keturias atgyvenas“: senuosius papročius, senąją kultūrą, senuosius įpročius ir pasenusias idėjas.
Tuo laikotarpiu buvo sunaikinta daugelis vertingų istorinių relikvijų ir statinių. Kultūrinė revoliucija taip pat atmetė užsienio įtaką, todėl Kinijoje prasidėjo kraštutinės ksenofobijos laikotarpis.
– Kaip viskas prasidėjo?
„Kinijos komunistų partijos Centro komiteto aplinkraštis dėl Didžiosios kultūrinės proletarinės revoliucijos“, paskelbtas 1966 metų gegužės 16 dieną, suformavo vadovaujančią grupę, kurią sudarė Mao Zedongas, jo žmona Jiang Qing ir kiti svarbūs jų bendražygiai.
Tame dokumente buvo raginama išrauti „buržuazijos atstovus“, esą prasiskverbusius į Komunistų partiją, ir paties Mao varžovus. Aplinkraštis vainikavo Mao Zedongo pastangas sutriuškinti savo oponentus, pradėtas 1962 metais, kai lyderis įtūžo dėl vienos pjesės, neva kritikuojančios jo valdymą.
Studentai ir moksleiviai vienijosi į Raudonosios gvardijos (chunveibinų) būrius, trokšdami sutriuškinti „kapitalistų pakalikus“ ir įgyvendinti Mao Zedongo mokymą. Mao ragino juos kritikuoti savo vyresniuosius, mokytojus ir vyriausybę.
Birželio pabaigoje mokyklos buvo uždarytos. Mao ir jo sąjungininkai kurstė revoliucines nuotaikas ir ragino studentus išplėsti šį judėjimą į visoje šalyje, paskelbę, jog chunveibinai gali nemokamai važinėti traukiniais.
– Kas atsitiko?
Mao Zedongo skatinta „nuolatinė revoliucija“ greitai tapo nevaldoma: studentų išpuoliai prieš „kontrrevoliucionierius“ ir „klasinius priešus“ greitai peraugo į nežabotą smurtą.
Raudonoji gvardija suskilo į daugybę tarpusavyje besivaržančių frakcijų, panašių į gaujas, tarp kurių įsiplieksdavo gatvių kautynės.
Istorikų nuomone, per tą smurto pliūpsnį žuvo milijonai žmonių. Vyko susirėmimai gatvėse, viešo „liaudies priešų“ pasmerkimo akcijos ir netgi kankinimai bei egzekucijos. Daugelis patekusių į nemalonę veikėjų nusižudė, neatlaikę nuožmios kritikos.
Susirūpinęs dėl savo sukelto chaoso, Mao Zedongas 1968 metais pasiuntė kariuomenę, kad sutramdytų chunveibinus. Milijonai jaunų miestų gyventojų buvo priversti išvykti į kaimus.
Taip Kinijoje susiformavo ištisa „išsiųstojo jaunimo“ karta, kurios nariai neįgijo formalaus išsilavinimo.
– Kuo visa tai baigėsi?
Iki 1969 metų armija daugmaž atkūrė tvarką šalyje, tvyrant karo su Sovietų Sąjunga grėsmei.
Daugelis Mao Zedongo sekėjų nusivylė dėl jo pasirinkto įpėdinio Lin Biao mįslingos mirties 1971 metais. Daugelis jį kaltino rezgus sąmokslą prieš šalies lyderį.
Mao Zedongo žmonai Jiang Qing ir jos bendrininkams, žinomiems kaip „Keturių gauja“, sunkiai sekėsi suvaldyti nuosaikesnius elementus Komunistų partijoje.
Kai Mao mirė 1976 metais, tik nedaugelis buvo linkę tęsti „Keturių gaujos“ radikalias kairiąsias idėjas. Ši klika buvo nuversta, o į valdžią atėjęs Deng Xiaopingas (Deng Siaopingas) pradėjo lėtą Kinijos ekonomikos reformų procesą ir atsivėrimą išoriniam pasauliui.
– Kokie buvo Kultūrinės revoliucijos padariniai?
1981 metais Komunistų partija paskelbė, kad 70 proc. Mao idėjų teisingos, o 30 proc. – klaidingos. Kultūrinė revoliucija irgi buvo vertinama prieštaringai. Daugelis ją laikė tamsiu Kinijos istorijos puslapiu, bet kiti tuos įvykius vertino kaip žaizdrą, užgrūdinusį šalį.
Sunkios to laikmečio pamokos padėjo susiformuoti mūsų dienų šalies lyderiams – pradedant prezidentu Xi Jinpingu (Si Dzinpingu), baigiant sėkmingu verslininku Wang Jianlinu (Vang Dzianlinu). Kultūrinė revoliucija taip pat paliko gilių randų, iki pat mūsų dienų išlikusių šalies kraštovaizdyje ir nacionalinėje dvasioje.