O štai Sovietų Sąjunga, 1941-aisiais sudariusi sutartį dėl neutraliteto su ilgalaikiu priešininku Japonija, visas savo pajėgas galėjo sutelkti kovai su Vokietija. Adolfas Hitleris tai labai aiškiai suvokė 1941–1942 m., kai per Maskvos mūšį gerokai praretintas Raudonosios armijos gretas papildė puikiai parengtos ir gerai ginkluotos Sibiro divizijos. Pratę prie atšiauraus Sibiro klimato kariai sutriuškino šąlančių vokiečių būrius ir privertė juos atsitraukti nuo Maskvos.
O kaip būtų, jei ir Sovietų Sąjunga būtų kovojusi dviem frontais? Kaip būtų, jei 1941-aisiais, sovietams juntant Rusijos teritorija nesustabdomai riedančių Vokietijos tankų keliamą grėsmę, Japonija būtų užpuolusi Sovietų Sąjungą. Tai vienas iš dažniausiai keliamų su Antruoju pasauliniu karu susijusių hipotetinių klausimų.
Laikantis tradicinės įvykių atkūrimo versijos, 1941-ųjų viduryje Japonijos valdantieji buvo pasidaliję į dvi stovyklas: vieni palaikė puolimo šiaurės, kiti – pietų kryptimi strategiją. Puolimo šiaurės kryptimi šalininkams priklausė Japonijos imperatoriškoji kariuomenė, siekusi užpulti Rusiją. Šiam siekiui prieštaravo laivyno remiamos pajėgos, raginusios užimti JAV ir Europai priklausiusias valdas Pietryčių Azijoje.
1941-ųjų rudenį, Vokietijos kariuomenei žygiuojant Maskvos kryptimi, Japonija priėmė lemtingą sprendimą stoti į karą su Vakarų pajėgomis. Kaip akstinas čia pasitarnavo 1940–1941 m. JAV ir Europos vykdyta embargo politika ir ypač su naftos tiekimu susiję suvaržymai, atvėrę Japonijai liūdną perspektyvą likti be degalų, kurie būtini gamykloms ir laivams.
Kaip tik tada Tokijuje dirbęs sovietų šnipas Richardas Sorge'as pranešė Josifui Stalinui, kad Japonija neketina veržtis į Sibirą. Ši žinia lėmė sovietų diktatoriaus pačiu laiku priimtą sprendimą atšaukti puikiai parengtus Sibiro divizijų karius iš Tolimųjų Rytų ir pasiųsti juos kovoti dėl Maskvos.
O kas, jei Japonija visgi būtų sudavusi smūgį šiaurės kryptimi? Jei būtų puolusi Rusiją iš rytų, kai Vokietija beatodairiškai veržėsi iš vakarų? Kaip tai būtų pakeitę Antrojo pasaulinio karo eigą?
Atsakymą į šį hipotetinį klausimą lemia keletas galimų prielaidų. Tarkim, Japonija nebūtų puolusi Perl Harboro. Ar tada izoliacionizmo strategijos besilaikiusi JAV būtų paskelbusi karą Japonijai? Arba tarkime, Japonija būtų užpuolusi Rusiją, kuri, žinoma, būtų privertusi Vakarus sugriežtinti vykdomą embargą. Ką tai būtų reiškę Japonijos ekonomikai?
Kariniu požiūriu, galimo 1941-ųjų metų karo tarp Rusijos ir Japonijos baigtis toli gražu neaiški. Rusija buvo sutriuškinta per 1904–1905 m.
Rusijos ir Japonijos karą, o vėliau, po intervencijos Rusijos pilietinio karo metu, Japonijos pajėgoms pavyko pasiekti net Baikalą. Bet prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, 1939-aisiais, Rusijos tankai ir artilerija laimėjo mūšį prie Chalcho, o 1945-aisiais, po žaibiškos Raudonosios armijos atakos, buvo sėkmingai įvykdyta Manžūrijos operacija. Visgi prognozuoti galimus 1941-ųjų įvykius būtų sunku.
Viena vertus, Japonijos kariuomenės ginkluotė neatitiko Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi standartų, taigi, šiuo atžvilgiu sovietai turėjo pranašumą. Kita vertus, kad ir lengvai ginkluotų Japonijos pajėgų atakos Sibiro tyruose galėjo sukelti grėsmę.
Nereikia pamiršti, kad Japonijos kariuomenė nebuvo tarp tų, kurios atėjo į pagalbą Rytų fronte besikaunančiai Vokietijai. Štai Italiją ir Rumuniją – vienus iš septynių arijų snieguolę garbinančių nykštukų – Raudonoji armija sutriuškino be jokio vargo. Bet Japonijos kariai 1941-aisiais buvo mūšių užgrūdinti ir dar toli gražu neišsekinti karo su Kinija. Jie galėjo greitai prasiveržti, kovėsi taip nuožmiai, kaip ir sovietai, buvo įvaldę įsiskverbimo taktiką ir kovos naktį metodus. Karinio laivyno ir oro pajėgų palaikymas būtų buvę pageidautini. Imperatoriškasis karo laivynas būtų pasinaudojęs pabūklais, o naikintuvai „Zero“ užtikrintų oro pajėgų pranašumą pakeliui į Vladivostoko uostą.
Kaip paaiškėjo po kovų su suomiais ir vokiečiais, Raudonoji armija 1941-aisiais J. Stalino buvo gerokai susilpninta. Sibiro divizijų pajėgumas buvo tinkamas, bet 1941-aisiais jos buvo atkirstos nuo vakarinės Rusijos dalies, kurią būtų niokojusi žengianti Vokietijos kariuomenė. Jei būtų tekę rinktis tarp Maskvos ir Vladivostoko, J. Stalinas, be abejo, būtų pasirinkęs ginti Sovietų Sąjungos sostinę, tad Japonija palyginti nesunkiai būtų užėmusi Vladivostoką ir Sibiro pakrantę.
O kas tada? Žygiuoti apie 10 tūkst. kilometrų iki Maskvos? Dislokuoti kariuomenę Sibiro platybėse ir tuo pačiu metu bandyti nuslopinti kinus? Prijungti Kazachstaną prie vadinamojo Rytų Azijos klestinčių šalių regiono? Dar nežinia, kiek Japonija būtų laimėjusi iš šio karo.
Ironiška, tačiau kovoti mūšio lauke Japonijai tektų palyginti nedaug: juk iki įvykių sūkurio ties Maskva – ištisas kontinentas. Sovietų Sąjunga būtų išgyvenusi Vladivostoko netektį (nors per šį uostą tarp Rusijos ir JAV buvo vykdoma efektyvi karinių išteklių nuoma), o štai prarasti Maskvą – visiškai kas kita. Todėl 1941-ųjų Rusijos ir Japonijos karo dilemą galima supaprastinti iki poros klausimų.
Pirmiausia, reikia pabandyti išsiaiškinti, ar tokiu atveju, jei Maskvos mūšio baigtis būtų turėjusi lemiamą įtaką Antrajame pasauliniame kare, Japonijai triuškinant Sibire dislokuotus būrius būtų sužlugdytos sovietų kontratakos. Prie Maskvos kovoję Vokietijos kariai buvo pervargę, išsekę, stokojo paramos, be to, šalo.
Daugelis sovietinių dalinių į mūšį buvo sutelkti paskubomis, kariai nebuvo patyrę kovotojai, jiems stigo efektyvaus vadovavimo ir visgi jie iš visų jėgų stengėsi atlaikyti priešo atakas. Galbūt vykdydami kontrpuolimus sovietų kariai būtų susidoroję su A. Hitlerio kariuomene ir be Sibiro divizijų pagalbos, bet tokiu atveju tikrai būtų padarę mažiau žalos.
Tada lemiamos įtakos butų turėję 1942-ųjų įvykiai. Vokietija jau buvo beveik užėmusi Stalingradą ir Kaukazo naftos gręžinių rajoną, kai 1942-ųjų lapkritį sovietai surengė triuškinančias kontratakas. Ar tokiu atveju, jei tam tikras kiekis sovietų pajėgų būtų nukreiptas siekiant sustabdyti ar bent sulėtinti japonų veržimąsi Vokietija nebūtų patyrusi sutriuškinimo Stalingrado mūšyje?
Galutinis klausimas apie 1941-ųjų Rusijos ir Japonijos karą yra psichologinis. J. Stalinas patyrė sukrėtimą, kai Vokietija, su kuria buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pradėjo vykdyti Barbarosos operaciją. Kaip gi jis būtų reagavęs į žinią apie Japonijos atakas iš priešingos pusės. 1941-aisiais Raudonoji armija neteko 4 mln. karių. Buvo nelengva telkti naujus būrius ir vadovauti tiems, kurie jau kovojo vakarinėje Rusijos teritorijoje. Frontas Sibire tikrai būtų buvosi dar viena sudėtinga problema.
Karas tarp Rusijos ir Vokietijos galėjo baigtis tik visišku kurios nors pusės sutriuškinimu. Bet ar siekdamas paliaubų J. Stalinas būtų atidavęs Sibirą Japonijai? Nacistinė Vokietija ir imperatoriškoji Japonija buvo viena kitai per daug neįsipareigojančios sąjungininkės. Galbūt taika su kuria nors iš jų ir būtų įmanoma. Jei Rusijai būtų tekę kariauti su Japonija, būtų praretintos su Vokietija kovojančių sovietų karių gretos, todėl karas Europoje būtų užsitęsęs. Nors galbūt JAV būtų lengviau įveikusi Japoniją.
Jei 1941-aisiais Japoniją būtų paskelbusi karą Sovietų Sąjungai, Rytai, greičiausiai, taip pat būtų nusidažę raudonai. Bet raudoniu juos nutviekstų spinduliai iš tekančios saulės šalies.
Teksto autorius - Michaelas Peckas – su „The National Interest“ bendradarbiaujantis rašytojas.