„Manau, kad jokia kita pasaulio tauta nevertina Lenkijos ir lenkų taip palankiai kaip vengrai, lygiai kaip nė viena kita tauta nėra tokios geros nuomonės apie vengrus kaip lenkai“, – sakė V. Orbanas ir pridūrė, kad tai anaiptol nėra aklumas trūkumams, kurių turi ir vieni, ir kiti: tiesiog draugystė – tai gebėjimas už trūkumus atleisti.
Praėjus mažiau nei aštuoneriems metams, kai sakė kalbą šiemet surengtoje „Tusvanyos“ vasaros stovykloje Transilvanijoje, Rumunijoje, V. Orbano tonas buvo visiškai kitoks.
„Lenkų vykdoma politika – pati šventeiviškiausia ir veidmainiškiausia visoje Europoje“, – pareiškė jis ir dar pabrėžė, kad tokio laipsnio veidmainiškumo Europoje jisai nematė pastaruosius 10 metų.
Varšuva nedvejodama atšovė: „Kodėl gi V. Orbanui nesudarius sąjungos su V. Putinu ir kitomis panašiomis autoritarinėmis valstybėmis? Jei nesinori būti kokio nors klubo nariu, visada galima pasitraukti.“ Tai buvo Lenkijos užsienio reikalų viceministro Wladyslawo Teofilio Bartoszewskio žodžiai. V. Orbano retoriką jis pavadino ne tiktai antieuropietiška ir antiukrainietiška, bet taip pat nukreipta prieš lenkus.
„Anksčiau sakydavome, kad lenkas ir vengras yra du broliai. Deja, dabar įvyko rimtas šeimos kivirčas“, – sakė W. T. Bartoszewskis.
Ir tas kivirčas vis labiau įsiliepsnoja, rašo „Politico“.
Kad ir kokie bičiuliški ryšiai kitados siejo V. Orbano „Fidesz“ ir Jaroslawo Kaczynskio „Įstatymą ir teisingumą“ (PiS), kai prasidėjo karas Ukrainoje, partijos atitolo – simpatija tarp jų pradingo. Vėliau, kai valdančioji partija Lenkijoje pasikeitė – kai Donaldas Tuskas pernykščiuose rinkimuose į pergalę atvedė centristinę koaliciją – nesantaika dar labiau paaštrėjo.
Orbano levitavimas tarp Tusko ir Kaczynskio
2010 metais, atgavęs valdžią Budapešte, V. Orbanas jautėsi artimesnis D. Tuskui nei J. Kaczynskiui.
Tiek V. Orbanas, tiek D. Tuskas priklausė konservatyviai Europos liaudies partijai (EPP) Europos Parlamente, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje abu politikai darbavosi antikomunistinėje opozicijoje ir gana dažnai susidurdavo, kol kilo karjeros laiptais savose gimtinėse.
„Kalbama, kad vienai ES partijai priklausę ir aistringai futbolą mėgę V. Orbanas ir D. Tuskas tada palaikė šiltus santykius“, – pastebi Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos instituto docentė Edit Zgut-Przybylska.
„Šie santykiai apėmė daugelį dalykų, – pridūrė Budapešte dirbantis Lenkijos ir Vengrijos santykių ekspertas Zsomboras Zeoldas. – Kai buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku, D. Tuskas dar turėjo V. Orbano politinę paramą. Tačiau vėliau, įpusėjus 2-ajam šio amžiaus dešimtmečiui, jų santykiai nutrūko. Manau, kad tai sutapo su „Fidesz“ atitolimu nuo Europos, Europos institucijų, vadinamojo Briuselio.“
Taigi, D. Tuskui judant link Briuselio burbulo centro, V. Orbanas vis aršiau priešinosi Europos institucijoms. Kita vertus, 2015 metais D. Tusko „Pilietinė platforma“ turėjo užleisti valdančiąsias pozicijas J. Kaczynskio PiS, o pagal pasaulėžiūrą „Fidesz“ ir PiS buvo daug artimesnės, nors PiS tapatinosi su dešiniojo sparno Europos konservatoriais ir reformuotojais.
Atėjęs į valdžią J. Kaczynskis stengėsi lygiuotis į V. Orbaną – vienu metu net kalbėjo paversiąs Varšuvą Budapeštu. PiS, sekdama Vengrijos pavyzdžiu, bandė primesti griežtą politinę kontrolę žiniasklaidai ir teismams, nors pasipriešinimas, su kuriuo susidūrė, buvo didesnis negu patyrė V. Orbanas, kai Vengrijoje atsidūrė valdžioje.
Dėl vykdomos politikos tiek Varšuva, tiek Budapeštas tapo ES susirūpinimo dėl paminamų demokratijos principų taikiniais, tačiau toks požiūris tiktai sustiprino dviejų valstybių sąjungą, priešinantis Briuselio spaudimui.
„[Požiūris] susiformavo joms (Lenkijai ir Vengrijai) pademonstravus nepritarimą migracijos politikai ir nenorą paisyti teisinės valstybės bei demokratijos principų, – nurodė E. Zgut-Przybylska. – Abi ignoravo ir kvestionavo ES legitimumą, ypač ES teisę. Į autoritarizmą linkę lyderiai kopijavo vienas kito metodus ir dažnai keitėsi idėjomis kariaudami kultūrinius karus, vykdydami teismų pertvarką ir bandydami užvaldyti žiniasklaidą.“
Vis dėlto būta ir skirtumų. J. Kaczynskis visada buvo teoretikas, todėl nedemonstravo lankstumo santykiuose su Briuseliu, o V. Orbanas buvo realistas, suprantantis, kada reikia nusileisti, bet jokiu būdu neprarandant galių Vengrijoje.
„Kalbama, kad po vieno iš pirmųjų susitikimų [su J. Kaczynskiu] V. Orbanas pasakė: „Sutikau beprotį“, – užsimena E. Zgut-Przybylska.
Kaip rašo „Politico“, V. Orbano pragmatizmas ypač išryškėjo 2017 metais, kai jisai pritarė D. Tusko perrinkimui Europos Vadovų Tarybos pirmininku, nors PiS vadovaujama vyriausybė Varšuvoje tam prieštaravo.
Budapešto ir Varšuvos ryšys ilgai buvo grindžiamas miglotais (ir dažnai netiksliais) prisiminimais apie bendradarbiavimą praeityje, nors iš tikrųjų dauguma lenkų ir vengrų vieni apie kitus ne kažin ką težino – kartais tik garsų posakį: „Lenkas ir vengras – du broliai, tiek prie kardo, tiek prie stikliuko“.
Tačiau „Fidesz“ ir PiS suartėjus, šalių ryšiai tapo griežtai politizuoti.
„Po kurio laiko tapo neįmanoma atskirti vieno nuo kito: tu myli vengrus būdamas lenkas, nes esi už PiS, arba myli lenkus būdamas vengras, nes esu už „Fidesz“, – paaiškino Z. Zeoldas.
Iki 2019 metų politinis aspektas tapo toks reikšmingas, kad V. Orbanas pakvietė kolegą iš Lenkijos Mateuszą Morawieckį, kad šis pasakytų kalbą Vengrijos nacionalinės šventės iškilmėse.
Tais pačiais metais D. Tuskas buvo išrinktas vadovauti Europos liaudies partijai, o „Fidesz“ narystė buvo suspenduota. D. Tuskas tada pareiškė, kad „Fidesz“ jau prieš daugel metų atsiskyrė nuo krikščionių demokratų.
Nesantaika dėl Ukrainos
2022 metų vasarį Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą tapo priežastimi, dėl kurios Budapešto ir Varšuvos santykiai sužlugo.
Daugelis lenkų, įskaitant PiS ir D. Tusko „Pilietinę platformą“, stojo Ukrainos pusėn, bet „Fidesz“ apsisprendė priešingai.
V. Orbanas atsiribojo nuo ankstesnių antirusiškų pažiūrų ir tapo artimiausiu Kremliaus sąjungininku ES, o Lenkija, priešingai, tapo geriausia Ukrainos bičiule, priėmusia milijonus pabėgėlių, perdavusia būtiniausių ginklų, šaudmenų, tankų, artilerijos įrangos ir naikintuvų bei tapusia pagrindiniu tarptautinėmis pastangomis Kyjivui siunčiamų ginklų perkrovimo punktu.
Skirtingos pozicijos tuoj persidavė į politiką.
2022 metais D. Tuskas agitavo už vieningą Vengrijos opoziciją ir ragino vengrus nebalsuoti už labiausiai proputinišką vyriausybę visoje Europoje. Nepaisant jo pastangų, V. Orbanas dar kartą triuškinamai laimėjo rinkimus.
Tuoj po rinkimų surengtoje spaudos konferencijoje V. Orbanas atsisakė pasmerkti Rusiją dėl Bučos žudynių ir pareiškė, kad pirmiausia turėtų būti atliktas tyrimas, nes mes „gyvename masinių manipuliacijų laikais“.
Į tai reaguodamas J. Kaczynskis pareiškė: „Jei V. Orbanas sako, kad nemato, kas įvyko Bučoje, jam reikia patarti kreiptis į akių gydytoją.“
Dabar lenkai ir vengrai – jau nebe broliai, galintys prisiminti kovas prieš Rusiją, o priešininkai karo Ukrainoje klausimu.
„Vengrams Varšuvoje tuo metu pasidarė ypač striuka, nes vietos gyventojus klaikiai piktino V. Orbano prorusiška politika“, – sakė E. Zgut-Przybylska.
„Pažįstami, kolegos ir draugai iš lenkų tarpo man pasakė, kad iki 2022 metų lenkai nesuprato vengrų pozicijos Rusijos atžvilgiu, tačiau ją priėmė, – sakė Z. Zeoldas, turėdamas omenyje Maskvos ir Budapešto verslo ryšius, taip pat šiltus V. Orbano ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino santykius. – Visgi po 2022 metų vasario lenkai suprato tą poziciją ir griežtai ją pasmerkė.“
Sugrįžęs Tuskas – Orbano priešas
Nors Varšuvos ir Budapešto santykiai atšalo, tarp PiS ir „Fidesz“ tam tikri ryšiai išliko.
Pernykštės rinkimų kampanijos metu PiS kreipėsi į patarėjus vengrus, palaikančius glaudžius ryšius su V. Orbanu.
„PiS iš tiesų tikėjo, kad perėmę „Fidesz“ pergalės strategiją galės sėkmingai skleisti populistinę žinutę, esą, D. Tuskas, o su juo ir iš Artimųjų Rytų plūstantys migrantai, yra pati didžiausia ir pagrindinė Lenkijai kylanti grėsmė“, – sakė E. Zgut-Przybylska.
Vis dėlto PiS suteikta pagalba nepasiteisino: partijai teko susitaikyti su valdžios praradimu, o nebūdama kaip reikiant įtakinga ji tapo ne tokia svarbi partijai „Fidesz“, lig šiolei patiriančiai Briuselio spaudimą.
Po D. Tusko pergalės šalių nesantaika dar labiau pagilėjo. D. Tuskas, siekdamas įrodyti, kad nepritaria V. Orbanui, bando grąžinti Lenkiją į oficialią ES kryptį ir anuliuoti PiS inicijuotas pertvarkas, susijusias su žiniasklaida ir teismais.
„D. Tuskas siekia pademonstruoti, kad yra V. Orbano priešingybė, t. y. toks, kuris kartą ir visiems laikams atkurs demokratiją ir, priešingai nei euroskeptiški populistai, sugebės pritraukti ES lėšas“, – sakė E. Zgut-Przybylska.
Ekspertė pridūrė, kad dabar dvišaliai santykiai yra pašliję labiau nei bet kada. Kad taip yra, liudija ir skiriamų diplomatų pasirinkimas. Pavyzdžiui, naujasis Vengrijos ambasadorius Varšuvoje Istvanas Ijgyarto, anot E. Zgut-Przybylskos, yra prokremliškas variantas. Nuo 2018 iki 2023 metų I. Ijgyarto dirbo ambasadoriumi Kyjive, tačiau 2010–2014 metų laikotarpiu jis buvo Vengrijos ambasados Maskvoje galva.
Panašu, kad V. Orbano vyriausybė nutarė visiems laikams padaryti galą Vengrijos ir Lenkijos draugystei, mano E. Zgut-Przybylska.