Wolfgangas Priklopilas laikė užrakinęs ją rūsyje aštuonerius kankinančius metus. Jis ją prievartavo, o kai N. Kampusch prieš septynerius metus pagaliau pavyko pabėgti, W. Piklopilas nusižudė.
Austrė sako, kad Amanda Berry, Gina DeJesus ir Michelle Knight turėtų mėgautis laisvės jausmu, bet tuo pačiu neprarasti atsargumo.
„Tai buvo milžiniškas džiaugsmas, kurio neįmanoma palyginti su niekuo kitu, - sakė N. Kampusch CNN. - Matai priešais save visokiausias galimybes“.
„Moterys Klivlande iš tikrųjų turėtų kaip įmanoma ilgiau mėgautis šiuo džiaugsmingu jausmu ir nesileisti įstumiamos į kasdienybę pernelyg greitai“, - toliau kalbėjo austrė.
1998 metais į mokyklą einanti N. Kampusch – tada jai buvo dešimt metų – buvo įtempta į automobilį. Pagrobėjas dažnai ją užrakindavo akliname betono rūsyje. Jis prirakindavo ją lovoje, kad miegotų šalia.
Ji atskleidė, kad per savaitę buvo mušama iki dviejų šimtų kartų, kartais pati girdėdavo savo stuburo „traškėjimą“. Merginai pasprukti pavyko 2006 metų rugpjūtį. Vėliau patirtas kančias ji aprašė knygoje „3096 dienos“.
N. Kampusch neslepia, kad pirmosios dienos po pabėgimo buvo sunkios. „Tai buvo labai sunkus metas man, visur žiniasklaida, be to teko dar kartą atkurti santykius su savo tėvais“, - prisimena ji.
Daugeliu atžvilgių Klivlando atvejis labai primena josios, tačiau ji buvo viena, o Ohajo pagrobtosios turėjo galimybę tarpusavyje pasikalbėti.
N. Kampusch niekada negirdėjo savo pagrobėjo aiškinant, kodėl jis tai padarė, tačiau ji tvirtina, kad tai mažiau svarbu už žinojimą, jog jis niekada nebegalės nieko nuskriausti.
Austrė neslėpė džiaugsmo, kad moterims pavyko išgyventi. „Esu labai laiminga dėl šių trijų moterų, dėkoju Dievui, kad jos liko gyvos po šio išbandymo, - sakė ji. - Jos neabejotinai labai stiprios moterys“.
N. Kampusch sakė, kad buvusiems belaisviams reikia laiko patiems susidoroti su emocinėmis problemomis.
„Neleiskite to perimti kitiems žmonėms“, - patarė austrė, stovėdama šalia namo, kuriame buvo kalinama.
Dabar ji yra šio namo savininkė. Austrijos teismai jį priteisė jai kaip žalos atlyginimą. Moters teigimu, šis namas yra svarbus simbolis, o jo nuosavybė yra jos būdas turėti ryšį su praeitimi.
„Man tai labai emocionalu, nes tai niekada nesibaigia, - aiškina moteris. - Tu su tuo gyveni“.
Austrė teigia, kad tas išbandymas bus su ja visą gyvenimą. Savo gyvenime ji stengiasi įžvelgti teigiamus dalykus ir nesidairo į praeitį, o žvelgia į ateitį. Ji prisipažįsta, kad jai teko „palaidoti neapykantą tam žmogui, kuris su tavimi taip pasielgė“.
Be to, kad teks pamažu priprasti prie normalaus gyvenimo, buvusioms pagrobtosioms dar teks susidurti su žmonėmis, netikinčiais visišku jų istorijos tikrumu. Likimo sesėms iš Klivlando N. Kampusch patarė: „Nesijaudinkite dėl to, ką kalbės žmonės“.
„Jos yra tos, kurios tai patyrė, jos yra tos, kurios tai išgyveno, ir jos yra tos, kurioms teks taikytis su savo patirtimi visą savo gyvenimą“, - samprotavo N. Kampusch.
Tai išblaivinanti žinia moterims, kurioms ilgi siaubingose sąlygose praleisti metai jau paliko randus. Jų nelaisvė jau baigėsi, tačiau išbandymo pabaigos dar gali tekti ilgokai palaukti.