Sandra Kalnietė, Europos Parlamento narė, Užsienio politikos komitetas (Europos liaudies partijos grupė):
„Rytų partnerystė suteikia galimybę pritraukti Europos Sąjungos (ES) resursus bendradarbiavimui su šalimis, kurios vienokia ar kitokia forma nori prisijungti prie ES ir nepageidauja jėga ar prieš savo valią būti įtrauktos į kokį nors SSRS atkūrimo projektą. Laisvo ir demokratiško Rytų Europos tautų pasirinkimo klausimas – taip pat ir Latvijos saugumo klausimas. Be nepriklausomos Ukrainos nebus saugios Latvijos.
Tikiuosi, kad Rygos susitikime aukščiausiu politiniu lygmeniu bus patvirtinta, kad Rytų Europos šalys turi europietišką perspektyvą ir kad ateityje jos turės galimybę dalyvauti ES, joms bus taikomas bevizis režimas ir ES palaikys Rytų Europos valstybės, o taip pat ir apgins jas nuo „hibridinių atakų“ – ekonominio, diplomatinio ir propagandinio spaudimo“.
Eldaras Mamedovas, užsienio politikos ekspertas, politinis patarėjas Europos Parlamente (Europos socialdemokratų grupė):
„Viešai niekas to nepripažįsta, tačiau krizė Ukrainoje atėmė norą imtis ambicingų Rytų partnerystės planų įgyvendinimo. Pagal nutylėjimą Rusija ten turi „ypatingų interesų“. Visas šias pozicijas vienijantis vardiklis –tęsti procesą dėl paties proceso, pamirštant apie bet kokius proveržius.
Rygos viršūnių susitikimo deklaracijos projekte nėra jokių konkrečių sprendimų, kurie galėtų sudominti Rytų partnerystės šalis. Šiame dokumente pasisakoma už teritorinį vientisumą ir visų partnerių nepriklausomybę. Anksčiau tai taip aiškiai nebuvo deklaruojama dėl Kalnų Karabacho konflikto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano (konfliktas tarp teritorinio vientisumo ir tautų savęs suvokimo principų), tačiau dabar dėl įvykių Ukrainoje ši formuluotė atsirado. Tiesa, ši formuluotė yra tik simbolinio pobūdžio, nes šiame dokumente nenumatomas ir negali būti numatomas šios pozicijos realizavimas. Kur kas tiksliau išdėstytas individualus požiūris į Rytų partnerystės šalis, atspindintis jų politinius prioritetus: Ukraina, Moldova ir Gruzija pasirinko provakarietišką kursą, Baltarusija ir Armėnija įstojo į Eurazijos sąjungą, Azerbaidžanas nepasirinko nė vieno iš šių variantų.
Ukraina ir Gruzija tikėjosi gauti bevizį režimą per viršūnių susitikimą, bet šiems lūkesčiams nebus lemta išsipildyti. Gegužės 8 d. Europos Komisija (EK) išpublikavo kasmetinę vizų ataskaitą, skirtą šioms valstybėms. Šioje ataskaitoje teigiama, kad šioms šalims būtina įgyvendinti reformas antikorupcinių įstatymų ir kovos su prekyba žmonėmis srityse. Maža to, Gruzijai dar derėtų sustiprinti kovą su narkotikų kontrabanda, o Ukrainai – su organizuotu nusikalstamumu. Taip pat Ukrainai derėtų pasirūpinti, kad antidiskriminaciniai šios šalies įstatymai atitiktų ES normas.
„Europos perspektyvos“ projekte nieko nesiūloma Rytų partnerystės „pirmūnėms“ (Moldovai ir Gruzijai). Idealiu atveju turėtų būti patvirtinta narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Išvada: Rygos viršūnių susitikimo ambicijos daug mažesnės, nei 2013 metais Vilniuje. Ukrainos atvejis parodė ribotas ES galimybes ir politinę valią plėsti savo darbotvarkę ir į ją įtraukti „Rytų partnerystės“ šalis. Rusijos veiksnys taip pat skatina atsargumą, todėl nebus jokių veiksmų, kuriuos Rusijos Federacija galės interpretuoti kaip kėsinimąsi į jos interesus.
Maksimalios ambicijos – palaikyti „Rytų partnerystės“ idėją gyvą iki geresnių laikų. Tačiau kyla klausimas, kiek patraukli projekto dalyvėms išliks Europos Sąjunga, jei ji nesiūlys konkrečių „morkų“? Ar Europos Sąjungos „švelniosios galios“ rezervuarai pakankamai gilūs, kad ir toliau galima būtų remti reformas tose „Rytų partnerystės“ šalyse, kurios siekia glaudesnių santykių su ES?
Rusų publicistas, tarptautinis radijo stoties „Kommersant FM“ apžvalgininkas Konstantinas fon Eggertas:
„Aš manau, kad Rygos viršūnių susitikimas bus palankus Gruzijai. Šiai šaliai tikėtinas poslinkis link bevizio režimo. Tai, kad neatvyko Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, mano manymu, nėra labai svarbu, nes Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija į „Rytų partnerystės“ projektą iš pat pradžių buvo įtraukiami, greičiau, iš politinio korektiškumo nei tikintis, kad šios trys šalys iš tiesų susidomės reformomis. Tad realybėje formatas orientuotas visų pirma į Ukrainą, Gruziją ir Moldovą.
Pagrindinė „Rytų partnerystės“ problema ta, kad Briuselis siūlo šalims glaudesnį ryšį, bet nežada narystės Europos Sąjungoje. Dėl šio loginio neatitikimo šalys partnerės atsiduria akivaizdžioje rizikos zonoje. Kremlius savo ruožtu bet kokį rimtą Rusijos kaimynių „vesternizavimą“ laiko potencialia grėsme ne tik užsienio politikos interesams, bet ir vidiniam politinio režimo stabilumui. Būtent todėl „Rytų partnerystė“ Maskvoje vertinama labai neigiamai – kaip pasikėsinimas į jos privilegijuotus interesus. Nepaisant visų Europos Sąjungos vadovybės tikinimų, kad ES ir Ukrainos sutartis yra dvišalis reikalas, Rusija ir toliau dalyvaus diskusijose dėl jos įgyvendinimo. Tai rimta Briuselio ir Kijevo nuolaida, jei ne pralaimėjimas.
Svarbiu artimo „Rytų partnerystės“ šalių bendradarbiavimo klausimu išlieka klausimas apie vertybes. Bet Europos Sąjunga vertybes vertina nelabai lanksčiai. Reikėtų suprasti, kad artimiausiu metu Gruzijoje nebus vienos lyties asmenų santuokų, o Ukrainoje – eutanazijos, ir visos šalys staiga netaps visiškai nekorumpuotos, skandinaviškai stabilios. O pagrindinius, bendriausius politinės demokratijos, skaidrumo, žodžio laisvės kriterijus taikyti galima ir reikia.
Jei Rygos viršūnių susitikime nebus pademonstruota praktiška ir ryžtinga parama Ukrainai, Maskva tai įvertins kaip dar vieną Europos Sąjungos silpnumo požymį.