Vieną dieną technologijos taip ištobulės, jog bepiločiai lėktuvai savarankiškai gebės priimti net ir pačius svarbiausias gyvybės ar mirties sprendimus: apdoroti iš anksto įvestą informaciją, pasirinkti taikinį ir jį sunaikinti (žmogui nereikės pajudinti nei piršto), skelbia defenseone.com.
Tačiau vien mintis, jog JAV kariuomenės kuria ir ketina naudoti mirtinai pavojingus autonominius robotus (LAR), kelia prieštaringus jausmus. Nepakankamas savarankiškumas – vienas iš trūkumų, dėl kurių šiandien bepiločiai lėktuvai susilaukia daugiausia kritikos, tačiau jo atsikračius gali kilti naujų bėdų, su kuriomis susidoroti politikai ir specialistai dar tik mokosi.
Pagrindinis LAR principas gana paprastas – jis turi gebėti priimti teisingus sprendimus be žmogaus įsikišimo.
„Jeigu bepiločio sistema pakankamai moderni ir galinga, pavyks išvengti nereikalingų emocijų, bus lengviau pasirinkti reikiamą variantą, bus galima imtis optimaliausių veiksmų - pasiekti tikslą atnešant mažiausiai žalos“, – teigia Purdue universiteto profesorius Samuelis Lilesas.
„Tokie mirtinai pavojingi autonominiai robotai geba geriau pasirengti, pasirinkti taikinius, veiksmingiau apsispręsti dėl strategijos – iš esmės jie galės efektyviau naudotis ir įdiegtais vadinamaisiais ISR (žvalgybos, stebėsenos ir šnipinėjimo) paketais“, – pažymi akademikas.
Nors bepiločiai lėktuvai pastaruoju metu atlieka mažiau operacijų (2013 m. Pakistane įvykdyta tik 21 misija, o 2010 m. šis skaičius, kaip teigia „New America Foundation“ fondas, siekė 122), jie ir toliau išlieka svarbiausiu Amerikos ginklu kovoje su teroristais ir maištininkais. Visgi bepiločiai turi trūkumų, kurių iki šiol dar nepavyko pašalinti. Pavyzdžiui, 2012 metais vienas inžinierius JAV nacionalinio saugumo departamentui pareiškė, jog, pasitelkęs pigiausią įrangą, gali lengvai įsilaužti į bet kurio bepiločio sistemą ir jį užgrobti. O užgrobęs - panaudoti piktiems kėslams įgyvendinti.
Bepiločiai lengvomis programišių aukomis laikomi jau seniai. 2009 m. gynybos pareigūnai žurnalistams yra sakę, jog Irano valdžios remiami maištininkai naudoja vos 26 dolerių vertą ir visur pardavinėjamą programinę įrangą, kuri padeda prisijungti prie virš Irako skraidančių bepiločių sistemų. 2011 m. pranešta, jog virusas užkrėtė kelias bepiločių valdymo sistemas, incidentas įvyko „Creech“ oro pajėgų bazėje Nevadoje. Tada ir imta rimtai nuogąstauti dėl bepiločių saugumo.
Gali būti, jog vienintelis būdas pasirūpinti bepilčio lėktuvo saugumu – leisti jam pačiam be žmogaus įsikišimo priimti sprendimus: jeigu negauna nurodymų iš išorės, negali būti ir užgrobtas (bent jau taip lengvai). Štai kodėl mirtinai pavojingi autonominiai robotai tokie patrauklūs pareigūnams.
Nors jie dar nesukurti (jiems sukurti paprasčiausiai nėra techninių galimybių), tokie robotai jau tapo aršių diskusijų akademinėje aplinkoje, kariuomenėje ir politikos pasaulyje tema. Nepaisant nuogąstavimų, dauguma specialistų įsitikinę: jie – neišvengiama ateitis. Kokia gi mirtinai pavojingų autonomijų robotų praktinė nauda mūšio lauke?
Denverio profesorė Heather Roff teigia, jog daugelis konfliktų, kaip antai, pilietinis karas Sirijoje, yra per sudėtingi, kad būtų galima pasitelkti mirtinai pavojingus autonominius robotus: „Juos galima naudoti kilus įprastam konfliktui, kai dideli kariuomenės būriai kaunasi toli nuo miestų, tačiau kyla asimetrinių mūšių. O įsikišimai tėra karinės operacijos, juk svarbu padariniai civiliams gyventojams.“
H. Roff teigimu, LAR yra nepakankamai ištobulinti, kad miesto aplinkoje gebėtų atskirti civilius gyventojus nuo karių, jie nebūtų veiksmingi, siekiant karinio tikslo, jau vien dėl tikėtinos civilių gyventojų reakcijos į autonominius aparatus šaudančius į jų miestą. „Sumanymas išspręsti krizes pasitelkus robotizuotą ginklą – naivus ir pavojingas“, – sakė ji.
Jokia kariuomenė nenaudotų autonominės ginklų sistemos, nebent kraštutinėmis aplinkybėmis, įsitikinęs „Brookings Saban“ centro darbuotojas, projekto „JAV santykiai su islamo pasauliu“ direktorius Willas McCantsas. „Įsivaizduokite, kas būtų, jei kovojant su Sirijos karinėmis oro pajėgomis, LAR atakuotų raketas „žemė-oras“. Tada neliktų rizikos JAV pilotams, būtų taikomasi tik į karinę techniką, neturinčią civilių tikslų“, – svarstė jis.
Tačiau menka tikimybė, kad taip kada nors įvyktų. „Galiausiai nacionalinį saugumą užtikrinantis personalas (turimi omenyje nacionalinės saugumo tarybos vadovai ir patarėjai) nenori atsisakyti (karinio) konflikto kontrolės. Sprendimą dislokuoti bet kokius autonominius ginklus priimantys politikai priimantys politikai ne mažiau svarbūs nei pačios technologijos pajėgumas. Visuomenės akyse autonominės sistemos nesėkmės padariniai atrodytų kur kas sunkesni“, – teigė W. McCantsas. Anot jo, žmonės atlaidžiau žiūri, jei dėl atsitiktinių civilių aukų yra kaltas žmogus.
Žinoma, tai nereiškia, kad niekas nesijaudina dėl atsitiktinių civilių aukų. Visgi W. McCantso teigimu, jie (vadovai ir patarėjai saugumo klausimais) verčiau patys priimtų sprendimus ir pasimokytų iš žmogiškų klaidų.
Na o profesoriaus padėjėjas „Naval Postgraduate School“ mokymo įstaigoje B. J. Strawseris teigia, jog atmetus politinius klausimus, LAR tiesiog nebūtų įmanoma efektyviai panaudoti tokioje šalyje, kaip Sirija. „Reikėtų nepaprastai pasvertų, apribojančių mūšio taisyklų, abejoju, ar kas galėtų tai veiksmingai atlikti, ar tai būtų autonominis ginklas, ar ne, – sakė jis. – Nemanau, kad koks dalyvis, ar tai būtų žmogus, ar ne žmogus, sugebėtų įvykdyti įmantrius, tikslius mūšio planus, su kuriais ginkluota intervencija į Siriją būtų naudinga.“