Graikijos ir Irano veiksmai rodo, kad šių valstybių elgesys susijęs su efemerinėmis motyvacijomis – pagarba sau ir viena kitai, tačiau dalis analitikų teigia, kad tuo atveju, jei šių šalių savigarba bus pernelyg didelė, jos gali užkirsti kelią sau išeiti iš krizės.
H. LaFrenchi primena apie šiuo metu susiklosčiusią situaciją dėl Graikijos ir Irano. Irano atveju – tarptautinės derybos Vienoje, kurios turėjo pasibaigti liepos 7 d., tačiau buvo pratęstos iki savaitės pabaigos. Be to, abiejų derybų pusių teigimu, pastarosiomis dienomis pavyko pasiekti reikšmingą progresą, nors vis dar yra likę nesutarimų. Graikai po liepos 5 d. įvykusio referendumo ragina atnaujinti derybas dėl skolų naštos palengvinimo, bet Europos Sąjunga (ES), o ypač Vokietija, tai vertina nepalankiai.
Anot tarptautinių santykių profesoriaus iš Duke universiteto Peterio Feaverio, tiek Irane, tiek ir Graikijoje ne vieną dešimtmetį buvo kultivuojamos istorijos dėl gautų nuoskaudų. Jo teigimu, tokiomis aplinkybėmis Vokietijos kanclerė Angela Merkel virsta Adolfu Hitleriu, o JAV prezidento Baracko Obamos Amerika – XX a. šeštojo dešimtmečio Amerika, Teherane surengusia perversmą, po kurio į valdžią atėjo nuosaikusis Mohammadas Reza Pahlavi. P. Feaverio manymu, Irano ir Graikijos delegacijoms šis platus istorinis kontekstas labai reikšmingas, nes tampa politinių sprendimų iškreipimo filtru.
Markas Hibbsas iš Carnegie fondo už tarptautinę taiką teigia, kad mažųjų šalių, kovojančių su pasipūtusių pasaulio galiūnių nesąžiningumu, istorija jau seniai yra tapusi pagrindiniu Irano retorikos motyvu. „Jo teigimu, Iranas pareiškė, kad turi teisę į nacionalinę branduolinės energetikos programą, o tarptautinės bendruomenės dedamas pastangas prižiūrėti Irano branduolinius pajėgumus vadina užmaskuotais „didžiausios blogio jėgos“ ir kitų pasaulio valdytojų siekiais atimti iš Irano teisę, kurią turi visos valstybės.
„Graikijoje šis siužetas beveik visiškai dingo po to, kai šalis prisijungė prie galingojo ES klubo, o vėliau įstojo į išrinktiesiems skirtą euro zoną“, - teigia M. Hibbsas. Vis dėlto Graikija ir vėl pradėjo kalbėti apie jai daromą spaudimą, kai esminis Vokietijos vaidmuo derybose dėl nacionalinės skolos ėmė priminti graikams nacistinę Antrojo pasaulinio karo laikų okupaciją.
M. Hibbsas mano, kad tiek Iraną, tiek ir Graikiją ištikusi istorinė amnezija, tačiau pamiršo jie ne viską. Jo teigimu, iraniečiai kalba apie teises ir orumą, bet neprisipažįsta, kad ši šalis jau du dešimtmečius sistemingai pažeidinėjo tarptautinius įsipareigojimus pagal branduolinę programą. Graikija savo ruožtu atsidūrė tokioje apverktinoje situacijoje dėl anksčiau nevykdytų finansinių įsipareigojimų.
Vis dėlto M. Hibbsas linkęs pabrėžti, kad lyginti Graikijos ir Irano situacijas yra pavojinga. Jo manymu, Iranui labiau rūpi didžiulės ambicijos nei sunkumų pašalinimas, o graikai dėl susitarimų su ES ir Vokietija susidūrė su tikrais sukrėtimais ir skurdu, o tai jau ne efemerinės žaizdos, atsiradusios dėl neva užgauto nacionalinio orumo.
P. Feaveris linkęs teigti, kad Iranui Vakarų galiūnės turi duoti atkirtį, nes tai – derybų vykdymo taktika. Jis mano, kad B. Obama turėtų kalbėti štai taip: „Irane, sekundėlę, mes kalbame ne apie silpną vaikinuką, kuris priešinasi stipriam, ir ne apie silpną, kuris mėgina dominuoti prieš silpną, kalbame apie įstatymų galią“.