Kaskart, kai Youssefas Zaghba atskrisdavo į Boloniją, jį kas nors pasitikdavo oro uoste. Nebuvo paslaptis, kad 22 metų amžiaus Maroke gimęs Italijos pilietis, vėliau įvardytas kaip vienas iš trijų Londono tilto išpuolio organizatorių, buvo sekamas.
„Pareigūnai pasikalbėdavo su juo oro uoste, po to kelis kartus per dieną atvykdavo į namus, – sako jo motina Valeria Collina. – Jie su Youssefu buvo draugiški ir vis sakydavo: „Sūnau, papasakok, ką veikei pastaruoju metu. Kuo užsiimi dabar? Kaip tu laikaisi?“
Po to, kai įvyko išpuolis Londone, Y. Zaghbos istorija padėjo geriau suprasti, kuo skiriasi Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje taikomas požiūris į įtariamus teroristus. Pasak Y. Zaghbos motinos, kai vaikinas atvyko į Londoną, jo niekas nesustabdė oro uoste ir neapklausė, nepaisant to, kad Italijos pareigūnai buvo perspėję britų kolegas, kad jis kelia grėsmę.
Kalbėdamas apie Italijos pastangas informuoti Jungtinės Karalystės pareigūnus, Italijos policijos vadovas Franco Gabrielli patikino: „Mūsų sąžinė švari.“ Savo ruožtu Skotland Jardas teigė, kad Y. Zaghba „nebuvo policijos ar slaptosios tarnybos MI5 dėmesio objektas“.
Per pastaruosius dešimtmečius Italija nukentėjo nuo politinio smurto, įskaitant dviejų su mafija kovojusių teisėjų nužudymą XX a. dešimtajame dešimtmetyje. Tačiau, kitaip nei beveik visose didelėse kaimyninėse Europos šalyse, nuo XX a. devintojo dešimtmečio šalyje nebuvo nė vieno didelio teroro išpuolio.
Ar Italijai tiesiog sekasi? Ar šalies kovos su terorizmu politika, kuri susiformavo per ilgus kovos su mafija metus ir kruvino politinio smurto kupiną XX a. aštuntąjį dešimtmetį, Italijos pareigūnams suteikė pranašumą „Islamo valstybės“ amžiuje? Ar čia vis dėlto svarbūs kiti veiksniai?
„Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Italijoje nėra daug antrosios kartos imigrantų, kurie būtų arba galėtų būti radikalizuoti“, – sako Mastrichto universiteto docentė ir kovos su terorizmu politikos ekspertė Francesca Galli.
Norint nuolat stebėti įtariamą teroristą, prireikia apie 20 žmonių, sakė F. Galli. Savaime suprantama, skirti pakankamai išteklių atidžiam stebėjimui gerokai sudėtingiau, jei įtariamųjų yra daug.
Du pastarojo meto incidentai – Y. Zaghbos istorija ir teroristinis išpuolis Milane, per kurį iš Šiaurės Afrikos kilęs Italijos pilietis perdūrė kariškį ir policininką, – yra ženklas, kad grėsmės lygis Italijos galbūt ima keistis. Tačiau, pasak F. Galli, apskritai Italijos policijai ir kovos su terorizmu pajėgoms nekyla problemos, su kuria susiduria jų kolegos Prancūzijoje, Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje – šiose šalyse labai daug žmonių, kuriems gresia radikalizacija.
Tai nereiškia, kad Italija išvengė su terorizmu susijusių problemų. Manoma, kad Anisas Amri, kuris praėjusiais metais surengė išpuolį Berlyno Kalėdų mugėje ir žuvo per policijos operaciją Milano priemiestyje, buvo radikalizuotas kalėjime Sicilijoje. Italijos policija nustatė, kad iš Tuniso kilęs Mohamedas Lahouaiej Bouhlelis, pernai surengęs mirtiną išpuolį Nicoje, kurį laiką gyveno Italijos pasienio mieste Ventimilijoje.
Kai kurie ekspertai sako, kad su „Islamo valstybės“ grėsme šalyje Italija sėkmingai kovoja dėl to, kad šalies institucijos ištobulino teisines ir policijos priemones, pagrįstas ilgamete mafijos veiklos tyrimų patirtimi.
Italijos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, kovos su terorizmu pareigūnai nuo 2016 m. kovo iki 2017 m. kovo apklausė 160 593 žmones. Oro uostuose surengtos apie 34 000 žmonių apklausos, suimta apie 550 įtariamų teroristų, o 38 buvo nuteisti už terorizmą. Uždaryta daugiau kaip 500 interneto svetainių, pusė milijono yra stebima.
2012–2016 m. Italijos žvalgybai vadovavęs Giampiero Massolo teigia, kad kova su terorizmu Italijoje nėra kuo nors išskirtinė.
„Kai prieš keletą dešimtmečių mūsų šalyje kilo terorizmo banga, teko pasimokyti iš labai skaudžių patirčių, – sako jis. – Tada supratome, kaip svarbu palaikyti operatyvinio lygmens dialogą tarp žvalgybos ir teisėsaugos tarnybų. Tiesą sakant, efektyvi kovos su terorizmu veikla neįmanoma be prevencijos.“
Jis pridūrė: „Taip pat svarbu gerai kontroliuoti teritoriją. Didžiuosiuose Italijos miestuose nėra tokios priemiesčių problemos kaip Prancūzijoje; šalyje vyrauja maži ir vidutinio dydžio miestai, todėl padėtį stebėti yra lengviau.“
Be to, Ispi tyrimų instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio ir terorizmo eksperto Arturo Varvelli teigimu, šalyje nėra daug antrosios ir trečiosios kartos imigrantų, kurie galėtų būti paveikti „Islamo valstybės“ propagandos, todėl valdžios institucijos sutelkė dėmesį į pilietybės neturinčius asmenis. Jie gali būti deportuoti, kai tik kyla kokių nors įtarimų. Nuo sausio mėnesio iš šalies išsiųsti 135 asmenys.
Pasak F. Galli, įtariami džihadistai raginami nutraukti ryšius su savo bendrais ir pradėti bendradarbiauti su Italijos pareigūnais; mainais siūlomi leidimai gyventi šalyje ir kitokios paskatos. Taip pat pripažįstama, kad įtariamus teroristus pavojinga laikyti kalėjime, nes, kaip ir mafijos vadeivoms iki tol, tai yra puiki vieta verbuoti naujokus ir megzti ryšius.
„Manau, kad turime daug patirties, kaip kovoti su nusikaltėlių tinklais. Mūsų tarnybose dirba daug slaptų agentų, puikiai sugebančių perimti informaciją“, – sakė ekspertė.