Ši žemė – be galo, be krašto. Ji savaime apipinta legendų. Nei kelių, nei pastatų, tik beribis dangus virš galvos, sausos žolės bangavimas ir staugiantis vėjas…
Sustodavome pas klajoklius išgerti sūdytos arbatos su pienu. Sustodavome nufotografuoti arklių bandos ir ožkų kaimenės. O kartais mes sustodavome vien tam, kad atsikvėptume. Net ir važiuojant automobiliu Pietų Gobio aimakas (taip vadinamos šalies provincijos) atrodė beribis. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip galima jį įveikti žirgu.
Tačiau tai – Čingischano, žirgu užkariavusio visą pasaulį, šalis. Jo gyvenimo istorijoje pralieta daug kraujo, buvo grobiami žmonės, būta daug meilės ir keršto. Tačiau tai jo istorija. Legenda pradėjo formuotis jau po jo mirties.
Čingischano sukurta imperija kažkada driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Kaspijos jūros (klestėjimo laikotarpiu ji apėmė teritorijas nuo Dunojaus iki Japonijos jūros).
Kaip byloja legenda, mirdamas jis prašė, kad būtų palaidotas slaptoje vietoje. Gedintys kariai nešė velionį ir pakeliui žudė kiekvieną sutiktąjį. Kai Čingischanas pagaliau buvo palaidotas, kariai per jo kapą paleido tūkstantį žirgų, kad neliktų nė menkiausio laidojimo pėdsako. Per aštuonis šimtus metų, praėjusių nuo jo mirties, Čingischano kapo niekam nepavyko rasti.
Kapą bandė rasti tarptautinės ekspedicijos, kurios rėmėsi istoriniais tekstais, studijavo kraštovaizdį ir netgi iš kosmoso padarytas nuotraukas. „National Geographic“ projekto „Chanų slėnis“ metu, mėginant rasti kapavietę, buvo naudojamos palydovinės nuotraukos.
Vis dėlto, visas šias paieškas dažniausiai vykdė užsieniečiai, mat patys mongolai nenori, kad kapas būtų rastas. Ir ne todėl, kad Čingischanas šių laikų šalies gyventojams neįdomus. Kaip tik priešingai. Jo atvaizdą galima išvysti bet kur, pradedant pinigų kupiūromis ir baigiant vandens buteliukais… Panašu, kad šiandien jis Mongolijoje ne mažiau populiarus nei buvo savo mirties dieną 1227 metais.
Tad kodėl neskatinamas noras ieškoti jo kapo? Kodėl tai tabu?
Vakarų žiniasklaidoje šis nenoras dažnai romantizuojamas, kalbama apie kažkokį prakeiksmą – esą, suradus Čingischano kapą ateis Pasaulio pabaiga.
Prisimenamas garsaus XIV amžiaus Vidurinės Azijos tiurkų karo vado Tamerlano atvejis. Jo kapavietę 1941 metais atvėrė sovietų archeologai ir netrukus po to naciai užpuolė Sovietų Sąjungą. Kai kurie prietaringi žmonės manė, kad kruvino karo pradžią lėmė būtent šio kapo atidarymas.
Vis dėlto, vertėja Uelun, baigusi Ulan Udės universiteto tarptautinių santykių specialybę tikrai nėra prietaringa. Pasak jos, esmė slypi tame, kad gerbiamas didžiojo chano noras – jis nenorėjo, kad jo kapas būtų surastas.
„Jie taip stengėsi paslėpti jo kapą, – pažymi vertėja. – Jeigu jis būtų rastas ir atidarytas, tai būtų paskutinės Čingischano valios nepaisymas.“
Šis argumentas šių laikų Mongolijoje labai paplitęs. Ši tauta turi senas tradicijas ir istoriją, kuriomis mongolai itin didžiuojasi. Daugelio namuose ant sienų kabo Čingischano paveikslas. Kai kurie vietos gyventojai vadina save didžiojo karo vado palikuoniais. Čingischanas mongolams vis dar yra galingas simbolis.
Čingischano kapo paieškos
Vis dėlto, be paties Čingischano paskutiniosios valios, paieškoms trukdo it grynai praktiniai sunkumai.
Mongolija yra milžiniška ir menkai įsisavinta. Jos teritorija daugiau nei septynis kartus didesnė už Didžiosios Britanijos, tačiau jos kelių ilgis siekia vos 2 procentus britų kelių. Gyventojų tankis čia toks mažas, kad šioje srityje su Mongolija rungtis gali nebent Grenlandija.
Apskritai, kur pažvelgsi – epinių dydžių gūduma. Kur ne kur pasitaikantys žmonės tarsi dar labiau pabrėžia šių žemių neapgyvendinimo mastą. Tolumoje matosi baltos piemenų jurtos, po atviru dangumi suręstas budistų altorius iš akmenų, vėjyje plaikstosi įvairiaspalvės maldos namų vėliavėlės… Toks kraštovaizdis moka saugoti savo paslaptis.
Archeologo Dimažavo Erdenebarato mokslinė karjera ir yra nuolatinis panašių kliūčių įveikinėjimas. Mokslų daktaras D. Erdenebaratas vadovauja Mongolijos sostinės Ulan Batoro Valstybinio universiteto Archeologijos fakultetui. Jis dalyvavo pirmoje bendroje Japonijos ir Mongolijos ekspedicijoje, kurios metu buvo ieškoma legendinio kapo.
Tada buvo nuspręsta paieškas koncentruoti aplink Čingischano gimtąsias vietas Chentėjaus aimake, kur teka Onono, Keruleno ir Tūlo upės. Ekspediciją taip ir pavadino – „Trys upės“.
Tai buvo 1990 metais, kai šalyje įvyko taiki demokratinė revoliucija. Kartu su demokratiniais pokyčiais naujoji Mongolija prisiėmė atsakomybę ir už savo tolimą praeitį – Čingischano kapo paieškų ekspedicijos buvo atsisakyta. Projektas „Trys upės“ buvo nutrauktas.
Su D. Erdenebaratu susitikome universitete, norėjome jį pakalbinti apie Čingischano kapą. Nuo 2001 metų mokslininkas dalyvavo imperijos dinastijos senųjų klajoklių genčių šiongnu senų (dviejų šimtų metų senumo) kapinių centrinėje Mongolijoje kasinėjimuose.
Šiongnu chanus laidojo daugiau kaip 20 metrų gylyje, požemių salėse, virš kurių žemės paviršiuje iš akmenų buvo išdėliojamas kvadratas. Pirmąjį kapą mokslininkai atkasė per dešimt vasaros sezonų ir jis jau spėjo nukentėti nuo kapaviečių plėšikų.
Tačiau iš kapavietėje rastų vertingų daiktų mokslininkai spėjo suprasti, kad šiongnu turėjo plačius diplomatinius ryškius. Ten buvo rasta kiniškas vežimas, romėniško stiklo ir daug tauriųjų metalų.
Dalį artefaktų galima rasti nedideliame Ulan Batoro universiteto muziejuje. Aukso ir sidabro papuošalai buvo palaidoti kartu su žirgais, kurie buvo čia pat aukojami.
A. Erdenebaratas parodė leopardų ir vienaragių atvaizdus – tokią pačią simboliką naudojo ir Čingischanas, ir jo įpėdiniai. Mokslininkas mano, kad šiongnu buvo mongolų protėviai (Čingischanas taip pat galvojo). Iš to galima spėti, kad jų laidojimo tradicijos buvo panašios, o kapai tyrinėtose kapinėse galimai atrodo taip pat, kaip atrodė Čingischano kapas.
Daugelis galvoja, kad Čingischano kape bus daug panašių lobių, atvežtų iš visų jo imperijos kampelių. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl užsieniečiai taip susidomėję jo paslėptu kapu. Tačiau jeigu jis palaidotas pagal šiongnu tradicijas, rasti jo kapą bus labai sunku, beveik neįmanoma.
Juk paslėpti tokį kapą labai paprasta – tam tereikia surinkti akmenis, rodančius jo buvimo vietą. O kadangi požeminė salė paslėpta dvidešimties metrų gylyje, rasti ją beribėse Mongolijos stepėse – neįgyvendinama užduotis.
Paklaustas, ar pavyks kada nors rasti Čingischano kapą, jis abejingai gūžtelėjo pečiais: šiam darbui neužteks daugybės gyvenimų, nes istorija pernelyg plati.
Galimas raktas į paslapties įminimą
Anot vienos legendos, Čingischanas palaidotas Burchan Chaldūno kalno, kurį viduramžių mongolai laikė šventu, viršukalnėje. Kalnas yra Chentėjaus aimako kalnuose, maždaug už 160 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ulan Batoro.
Jaunystėje Čingischanas slėpėsi ten nuo priešų ir prisiekė ten grįžti po mirties. Tik mokslininkai nesutaria, kokioje kalno vietoje gali būti kapas, ir ar apskritai tai yra tiesa.
„Tai šventas kalnas, – teigia Ulan Batoro valstybinio universiteto istorijos profesorius Sodnomas Colmonas, besigilinantis į XIII amžiaus Mongolijos istoriją. – Tačiau tai nereiškia, kad jis palaidotas būtent ten.“
Ieškodami Čingischano palaidojimo vietos, mokslininkai naudojasi istoriniais įrašais. Tik jų piešiamas paveikslas dažnai yra prieštaringas. Viena vertus, tūkstantis šuoliuojančių žirgų leidžia manyti, kad ten buvo slėnis ar stepė (kaip ir šiongnu laidojimo atveju). Kita vertus – paties Čingischano priesaika po mirties grįžti į šventąjį kalną.
Ir galutinai viską supainioja mongolų etnologas S. Badamachtanas. Jis nustatė, kad Burchan Chaldūno pavadinimą istorijoje turėjo penkios skirtingos viršukalnės (beje, mokslininkas padarė išvadą, kad dabartinis Burchan Chaldūno kalnas ir yra tas tikrasis).
Į Burchan Chaldūno kalną moterims keltis negalima. Net šio kalno apylinkės ilgą laiką buvo uždarytos visiems, išskyrus imperatoriškosios šeimos narius. Dėl to šis rajonas kažkada ir buvo pavadintas „Didžiuoju tabu“, o dabar tai griežtai saugomas Chano Chentėjaus rezervatas ir UNESCO pasaulio paveldo objektas.
Nuo to laiko Burchan Chaldūnas gavo tokį statusą, kad jis praktiškai uždarytas ir mokslininkams. Ir tai reiškia, kad bet kokios teorijos apie Čingischano kapo vietą liks neįrodytos.
Gerbiant paskutinę didžiojo kario valią
Vis dėlto, jeigu iki kapo prieiti vistiek negalima, kodėl šis klausimas jaudina mongolus?
Čingischanas – pats garsiausias didvyris Mongolijos istorijoje. Vakaruose prisimena tik jo užkariavimus, o mongolai prisimena ir tai, ką jis sukūrė.
Jo imperija sujungė Rytus ir Vakarus, ne paskutinis vaidmuo teko ir Didžiajam šilko keliui. Jo valdymas įtvirtino diplomatinio neliečiamumo ir religijos laisvės koncepcijas. Jam valdant buvo sukurta patikima pašto sistema, įvesti popieriniai pinigai. Čingischanas ne tik užkariavo pasaulį, jis jį ir civilizavo.
Iki šiol į Čingischaną Mongolijoje žiūrima su didžiule pagarba. Štai kodėl Mongolijos piliečiai nenori, kad jų garsiojo tėvynainio kapas būtų liečiamas.
„Jeigu jie norėtų, kad mes jį rastume, jie būtų palikę mums ženklą“, – atsisveikindama pasakė vertėja Uelun.