Tokiomis aplinkybėmis įprastas prezidentas veiktų atsargiai. Apkaltos proceso posėdžiai ir svarstymai Senate artėjant naujiems rinkimams – tikrai ne pats tinkamiausias metas. Bet D. Trumpas nėra įprastas prezidentas.
Šią savaitę vykstančioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje jis elgėsi ūmiai – įžeidinėjo žurnalistus, neigė jam mestus įtarimus, tuo pačiu metu dalį jų patvirtindamas, provokavo savo oponentus, atvirai ragindamas pradėti korupcijos tyrimą dėl J. Bideno ir jo sūnaus.
Galbūt D. Trumpas jaučiasi toks pasitikintis savimi dėl to, kad dar kartą perklausė savo telefoninį pakalbį su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, įvykusiu liepą. Antradienį, siekdamas išvengti apkaltos grėsmės, D. Trumpas pažadėjo žengti beprecedentį žingsnį – paskelbti to pokalbio stenogramą. Tačiau nepanašu, kad toks žingsnis patenkintų kilusio pasipriešinimo apetitą.
Konfrontaciją pakurstė anoniminio pranešėjo skundas, kurį žvalgybos bendruomenės generalinis inspektorius įvertino pakankamai rimtai, kad nuspręstų nusiųsti jį Kongresui, bet skundo perdavimui sutrukdė laikinai nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigas einantis pareigūnas.
Dabar šis paslapčių viešintojas siekia supažindinti su minėta informacija Kongresą. Net respublikonų senatoriai antradienį savo surengtu balsavimu ragino Baltuosius rūmus anoniminio pranešėjo skundą perduoti Kongresui.
Kai kurių ekspertų nuomone, D. Trumpo provokacijos yra sąmoningos, nes jis įsitikinęs, kad toks procesas tik padidintų jo šansus būti perrinktam 2020 metais. Pagaliau, buvo praėjusi vos viena diena po to, kai prieš Kongresą liudijo buvęs specialusis prokuroras Robertas Muelleris, kai D. Trumpas tariamai nurodė V. Zelenskiui aptarti Baidenų klausimą su jo asmeniniu advokatu, Rudolphu Giulianiu.
Nelabai tikėtina, kad tą darytų žmogus, kuris smarkiai nerimautų dėl jam gresiančios apkaltos, pažymi Rossas Douthatas iš „The New York Times“.
Ne, tikrai nepanašu. Bet D. Trumpas žino dar vieną dalyką šioje istorijoje: ne tik stenogramos turinį, bet ir tą palankią jam aplinkybę, jog jis kaltinamas tos pačios partijos, kuri nesėkmingai mėgino įrodyti įtarimus sąmokslu su Rusija. Kitaip tariant, kaltintojai patys nėra tokie jau patikimi.
Dabar susitelkim ties žmogumi, kuris pakurstė Ukrainos skandalą, – ties įtakingu demokratu Adamu Schiffu, Atstovų Rūmų žvalgybos komiteto pirmininku. Šiandien A. Schiffas siekia išgauti liudijimą iš neįvardyto pranešėjo, be to, būtent jis pakurstė istoriją apie D. Trumpo galimą sąmokslą su Ukraina.
2017 ir 2018 metais A. Schiffas buvo pagrindinė figūra D. Trumpo–Rusijos sąmokslo istorijoje, jis gynė kompromituojančios informacijos apie priešininką dosjė, kuriuo naudojosi FTB, kad gautų orderį stebėti D. Trumpo kampanijos patarėją Carterį Page‘ą.
2017 metų lapkritį jis pareiškė leidiniui „The Wall Street Journal“ (WSJ) , kad dosjė buvo iš esmės tikslus. Jis viešai gynė C. Page‘o sekimo idėją. Ir vis dėlto C. Page‘as taip ir nebuvo apkaltintas jokiu nusikaltimu.
Iš tikrųjų vieninteliai D. Trumpo sąjungininkai, kurie buvo apkaltinti, sulaukė kaltinimų nusižengimais, nesusijusiais su centriniu sąmokslu, dėl kurio A. Schiffas ir kiti demokratai kėlė didelį triukšmą per pirmuosius pustrečių D. Trumpo prezidentavimo metų.
Kai. A. Muelllerio ataskaita galiausiai buvo paviešinta, A. Schiffas ir toliau siekė vaizduoti šį fiasko kaip parodomąjį farsą. A. Schiffas visada atrasdavo kitų įtarimų, kuriuos esą būtina išnarplioti, net jeigu pradinis sąmokslas neįrodytas.
J. Bideno atveju D. Trumpas, savo stačiokiškais metodais, naudojasi A. Schiffo žaidimo schemomis. Tikra tiesa, kad 2016 metais tuometinis viceprezidentas darė spaudimą Ukrainos vyriausybei, kad ši atleistų prokurorą, tyrusį bendrovę, kurioje jo sūnus ėjo valdybos nario pareigas.
Bet minėtas prokuroras ir šiaip garsėjo prasta reputacija tarp reformuotojų, ir valstybės departamentas laikėsi nuomonės, kad su korupcija jis nesusijęs. Iš tikrųjų, jis atsisakė bendradarbiauti su minėtos bendrovės veiklą tiriančiais britų tyrėjais.
D. Trumpas iš tiesų ne per labiausiai trokšta, kad ukrainiečių tyrimas rastų purvo J. Bideno veikloje. Jis veikiau siekia spektaklio, kuris atkreiptų dėmesį į „purvą“, kuris jau žinomas.
Tatai mažai kuo skiriasi nuo kontrolinio tyrimo ar kontržvalgybos apklausos, kur gilinamasi į įtarimus, išgautus ieškant kompromituojančios informacijos apie priešininkus.
Svarbiausia čia ne rasti faktus, bet sudaryti įspūdį, kad tavo „faktai“ yra tvirtesni nei jie yra iš tikrųjų. Bet čia matyti svarbus skirtumas. Adamas Schiffas yra vienas iš 435 Kongreso narių.
Donaldas Trumpas – prezidentas, jis turi didesnių nei A. Shciffas galių piktnaudžiauti, – o jo ilgalaikių normų pažeidimai dažniau turi padarinių.
Įprastas prezidentas, jautriai reaguojantis į tokį skirtumą, stengtųsi neįpainioti užsienio šalies lyderio į vidaus politiką. Bet. D. Trumpas – dar kartą prisiminkim, – nėra įprastas prezidentas.