Nors Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas valstybinei televizijai sakė, kad islamiška šalis gali sureaguoti „bet kuriuo metu ir bet kokiomis priemonėmis“, JAV sankcijos kenkia jo valstybės ekonomikai. Dėl bet kokių veiksmų, galinčių paskatinti konvencinį karą su Jungtinėmis Valstijomis, musulmonų šiitų valdžia atsidurtų itin nepalankioje padėtyje.
Antivyriausybiniai protestai Irake taip pat kelia iššūkį režimo dominavimui Irake, Libane ir pačiame Irane. O dabar, kai „Al Quds“ (Kudso) pajėgų vadas Qasemas Soleimani nužudytas, Iranas nebeturi svarbiausio žmogaus, kuriam būtų patikėjęs meistriškai įvykdyti efektyvų atsaką.
Teherano strategija po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasitraukė iš 2015 metais pasirašyto tarptautinio susitarimo dėl Irano branduolinės programos, žadėjusio santykių tarp Irano ir Vakarų pagerėjimą, rodė, kad bet kokie atsakomieji šalies veiksmai, panašu, bus gerai apgalvoti. Reikia, jog atsakas būtų pakankamai ryškus ir atspindėtų Q. Soleimani svarbą, tačiau ne tiek smarkus, kad paskatintų nevaldomą konfliktą su didžiausia pasaulyje karine supervalstybe. Tokie kontroliuojami atsakomieji veiksmai gali apimti smūgį diplomatiniam personalui ar kibernetines atakas.
„Nemanau, kad tiek Jungtinės Valstijos, tiek Iranas norėtų plačios apimties karo“, – teigia seras Tomas Beckettas, buvęs Didžiosios Britanijos kariuomenės generolas leitenantas, o dabar – Tarptautinio strateginių studijų instituto Artimųjų Rytų padalinio vykdantysis direktorius.
Ekspertas tvirtina: „Jungtinėms Valstijoms apie savo pasirengimą imtis karinių veiksmų reikėjo pareikšti drauge su maksimalaus ekonominio spaudimo kampanija“. Dabar tai jau buvo padaryta. Kyla klausimas: ar Q. Soleimani, kurį daugelis iraniečių laiko nacionaliniu didvyriu, nužudymas rodo, kad tai buvo platesnės strategijos dalis?
Jungtinės Valstijos ir Iranas iš esmės jau kariauja. Vėliausiai nuo JAV vadovaujamos 2003-ųjų karinės įsiveržimo į Iraką operacijos Q. Soleimani siekė mesti iššūkį Jungtinių Valstijų galiai sutelkdamas ir stiprindamas ginkluotas šiitų grupuotes Irake, Libane, Sirijoje ir Jemene. Po to Q. Soleimani pasitelkė jas hibridiniam karui prieš Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkes regione nepaskatindamas tiesioginio Vašingtono atsako.
D. Trumpo administracija planuoja į Kuveitą išsiųsti apie 2800 82-ajai oro desantininkų divizijai priklausančių karių – norima, kad tai būtų papildoma Irano atgrasymo priemonė. Naujoji JAV karių grupė prisijungs prie maždaug 700 karių, išsiųstų į Kuveitą praėjusią savaitę – tai buvo divizijos greito reagavimo „pasirengusio bataliono“ dalis, aptardami dislokavimą teigė du Jungtinių Valstijų pareigūnai, paprašę neatskleisti jų tapatybės. JAV jau buvo pasiuntusios apie 60 tūkst. karių.
Iš esmės pasikeitusi situacija
George‘o W. Busho ir Baracko Obamos administracijos nutarė nerizikuoti eskalacija, nepaisant to, kad Q. Soleimani buvo atsakingas už Jungtinių Valstijų aukas. Dabar jau Iranui teks pasverti ryžtingo atsako riziką. Kaip likus valandai iki ginkluotos drono atakos Bagdade pastebėjo JAV gynybos sekretorius Markas Esperis, „situacija iš esmės pasikeitė“.
Tačiau, nepaisant akivaizdžių A. Khamenei grasinimų, Iranas vargiai rinksis maksimalų variantą, pavyzdžiui, raketų smūgį amerikiečių bazėms Bahreine ar kitur Persijos įlankoje. Analitikų teigimu, tokie veiksmai reikštų savižudybę.
„Tai itin pavojingas momentas, tačiau, kaip ir visada Irano atveju, turėtume atsargiai vertinti hiperbolizuotas prognozes. Teheranas pratęs pamatuoti atsakomuosius veiksmus atsižvelgdamas į tikruosius interesus, kurie iš esmės yra susiję su režimo išlaikymu ir apdairiu bei tiksliu atsakomųjų priemonių taikymu“, – teigia politikos tyrimų centro „Brookings Institution“ užsienio politikos skyriaus direktoriaus pavaduotoja Suzanne Maloney.
Anksčiau už šį pamatavimą atsakingas buvo būtent Q. Soleimani. Irano ir Irako karo veteranas Q. Soleimani vadovavo elitiniam Islamo revoliucinės gvardijos korpusui, kurio specializacija – nekonvencinis karas ir užsienio operacijos.
Jos apėmė praėjusiais metais Persijos įlankoje tiksliai įvykdytus išpuolius prieš naftos tanklaivius, pasibaigusius drąsiomis dronų atakomis prieš Saudo Arabijos naftos kompleksus. Nei vieno išpuolio atveju apie aukas pranešta nebuvo, atsako nei iš Jungtinių Valstijų, nei iš Saudo Arabijos pusės taip pat nebuvo.
Ginkluotų grupių tinklas
Q. Soleimani ginkluotų grupuočių (milicijų) tinklas, panašu, paskatino jo žūtį. Jos bombardavo JAV bazę Irake, nužudė Jungtinių Valstijų civilį kontraktininką ir šturmavo JAV ambasadą Bagdade, sukeldamos prisiminimus apie 1979-ųjų JAV įkaitų krizę Teherane.
Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo sakė, kad Jungtinės Valstijos puolė Q. Soleimani, nes turėjo informacijos apie tai, jog šis planavo amerikiečių gyvybėms grėsmę kėlusius veiksmus.
Šios ginkluotos grupuotės tebėra veiksmingiausia ir naudingiausia Irano karinė priemonė. Netrukus po Q. Soleimani žūties naujuoju Kudso pajėgų vadu paskirtas jo pavaduotojas teigė, kad strategija nesikeis.
Britų karo strategas T. Beckettas ir kiti teigia, kad dabar kyla klausimas, kur ir kaip smarkiai smogti nutars A. Khamenei: ar tai padaryti bus nuspręsta atliekant vieną didesnės apimties veiksmą, ar keletą gerokai mažesnių išpuolių, kurie ir vėl apsunkintų JAV eskalaciją.
„Menkai tikėtina, kad Irano lyderiai smogs aklai. Jie verčiau pasimėgaus trumpalaike galimybe pakurstyti nacionalizmą ir lauks geriausios progos pakenkti JAV interesams ir sąjungininkėms“, – teigia S. Maloney.
Nelygintina su Sarajevu
Politinės rizikos konsultacijų kompanija „Eurasia Group“ penktadienį prognozavo, kad staigus Irano atsakas veikiausiai apimtų nedidelio ir vidutinio masto susirėmimus Irake, Irano remiamos ginkluotos grupuotės pultų Jungtinių Valstijų bazes, atsinaujintų pavojus laivams Persijos įlankoje ir būtų vykdomi kiti sunkiai numatomi išpuoliai visame pasaulyje. Kai kurių ekspertų manymu, vienas iš variantų, kurį Irano lyderiai neabejotinai svarsto, yra kibernetinė ataka.
M. J. Zarifas penktadienį sakė, kad JAV įvykdyto Q. Soleimani nužudymo pasekmės bus „plataus masto“ ir dėl didžiulio generolo populiarumo regione nebepriklausys vien nuo Irano.
Skirtingai nei politinė žmogžudystė Balkanuose, tapusi Pirmojo pasaulinio karo pretekstu, Q. Soleimani nužudymas, panašu, turės gerokai menkesnes pasekmes, tvirtina Emile Hokayemas, vyresnysis Tarptautinio strateginių studijų instituto Artimųjų Rytų saugumo studijų tyrėjas.
„Tai nėra Pranciškaus Ferdinando atvejis. Geriausiu atveju tai yra lūžio taškas. Šiame regione per maždaug nei dešimt pastarųjų metų žuvo šimtai tūkstančių žmonių, dalis jų – nuo Q. Soleimani rankos. Jungtinės Valstijos ir Iranas jau kariauja“, – teigia E. Hokayemas.