Kinijos lyderiams, užsibrėžusiems savo šalį paversti visaverte supervalstybe, naujasis Šilko kelias reikalingas dėl kelių priežasčių. Tai visų pirma – galimybė sukurti naują daugelio Kinijoje jau nutiestų kelių, tiltų, vamzdynų ir geležinkelių, jungiančių Kiniją su energijos išteklių turtingomis Vidurinės Azijos šalimis, kurias anksčiau kontroliavo Sovietų Sąjunga, įvaizdį. Be to, iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias“ siekiama labiau išvystyti su Vidurine Azija besiribojantį musulmoniškąjį Kinijos regioną – ir kartu jį apjuosti.
Žvelgiant vakariau, Kinija ketina užmegzti gyvybingus ryšius su Iranu – valstybe, kuri dėl savo dydžio, lokacijos ir gyventojų skaičiaus, taip pat dėl ilgaamžių imperinių tradicijų veikia tarsi ašis, aplink kurią sukasi visas Artimųjų Rytų ir Vidurinės Azijos gyvenimas.
Tačiau svarbesnis Kinijos tikslas – įsiviešpatauti Eurazijoje ir taip nustumti Rusiją į antrą planą.
Kinija stiprina įtaką Azijoje
Nedaug yra regionų, kuriuose Rusija būtų tokia silpna kaip savo atokiausiuose rytuose. Skaičiuojama, kad šiose retai gyvenamose, tačiau gamtinių dujų, naftos, medienos, deimantų ir aukso išteklių (kurių taip trokštų Kinija) turtingose Sibiro platybėse etninių rusų gyvena vos šeši milijonai. Pamažu čia pradeda kurtis kinų migrantai. Pažymėtina, kad vieną dalį šio regiono Kinija buvo priversta perleisti Rusijai tik XIX amžiuje, merdint Čingų dinastijai, o likusią – XX amžiuje.
Vidurinėje Azijoje Kinija jau baigia Rusiją nurungti. Per paskutinį dešimtmetį Kinijos nacionalinė naftos ir dujų korporacija tapo pagrindine Vidurinės Azijos energijos sektoriaus veikėja. Kinai ir sau, ir į Europą vamzdynais pumpuoja kazachų naftą, o iš Turkmėnistano į Vakarų Kiniją gabenasi gamtines dujas. Iš kinų pinigų Vidurinėje Azijoje tiesiami elektros tinklai ir plėtojama transporto infrastruktūra – taip keičiamas regiono kraštovaizdis ir formuojamas pagrindas plano „Viena juosta, vienas kelias“ įgyvendinimui.
Laimikis – kitame Vidurinės Azijos krašte, žiūrint nuo Kinijos, esantis Iranas su savo 80 milijonų gyventojų ir gausingais Kaspijos jūroje ir Persijos įlankoje glūdinčiais naftos bei dujų telkiniais, kurie Pekinui – didžiulė paskata norėti per Irano kalnyną tiesti geležinkelio linijas, sudarinėti su Teheranu energetikos sandorius, kviesti Kinijos valstybines įmones į Iraną kalnakasybos darbams ir siųsti ten armijas verslininkų.
Siekiant pažaboti augančią Kinijos įtaką Eurazijos regione, 2014 m. įkurta Eurazijos ekonominė sąjunga, kurią sudaro Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas ir Kirgizija.
Kodėl kinai pelno palankumą Europoje?
Kinijai Rusija pralaimi ne tik savo pačios rytinėje dalyje bei Vidurinėje Azijoje, tačiau ir Europoje. Kol Maskva bando pažeminti buvusių sovietinių Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių nepriklausomybę įvairiomis diversijomis ir karinėmis priemonėmis, Pekinas stiprina prekybos ryšius su visa Europa.
Puikią progą suartėti su Europa Kinijai suteikė ir Donaldo Trumpo administracijos pozicija dėl laisvosios prekybos bei neapibrėžtumas aptariant europinių Amerikos sąjungininkių gynybos klausimus. Taip Pekinas įgyvendina „vakarinį“ iniciatyvos „Viena juosta, vienas kelias“ elementą.
Pasak R. D. Kaplano, kinų laimėjimai mažina ne tik Amerikos, bet ir Rusijos įtaką Europoje. Pavyzdžiui, Graikija, dėl įtemptų santykių su Europos Sąjunga ir dėl religinių panašumų, atrodytų, turėtų gręžtis į Rusijos pusę, tačiau gręžiasi ji į Kinijos ekonominį glėbį. Ir štai: Pirėjo uostas – dar vienas vakarinis punktas naujajame Šilko kelyje. Maža to, Bulgarijoje, Rumunijoje, Lenkijoje ir Čekijoje kinai varžosi jau ir energetikos, įskaitant branduolinę, infrastruktūros įrengimo reikaluose.
Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos ekonomika šiuo metu smarkiai pažeidžiama, neblėstantis prezidento V. Putino užsidegimas nuolat kažką įrodinėti Vakarams rodo jo strateginį trumparegiškumą, tikina straipsnio autorius. Tuo metu prezidento Xi Jinpingo vadovaujama Kinija V. Putinui palei nosį ramiai sau siekia rezultatų.
Sąjungininkės tol, kol patogu
Kinija ir Rusija savo santykius įvardija kaip „visapusę strateginę partnerystę“, kurioje Rusija tiekia naftą Kinijai, ir abi šalys drauge vykdo karines pratybas. Vis dėlto prekybos reikalai geriau klostosi Kinijai. Kritus energijos kainoms, Kinijos priklausomybė nuo Rusijos gerokai sumažėjo.
Rusija parduoda ginklus Kinijos nedraugams Indijai ir Vietnamui. Kinija kopijuoja rusiškų ginklų dizainą. Taigi, geopolitinė tikrovė byloja, kad sąjungininkėmis Kinija su Rusija bus tik tiek, kiek tai joms bus patogu. Maskvos ir Pekino konkurencija – labai jau ilgai trunkanti, per menkai išreikšta ir susitelkusi pernelyg tolimuose kraštuose, todėl pasaulio žiniasklaidai ji nėra įdomi. Išeitų, kad jos galima ir nepastebėti.
Kinijos geopolitinės ambicijos kyla dėl vidinio nesaugumo, Rusijos – taip pat. Kinija silpniausia savo vakaruose, t. y. istoriniame Rytų Turkestane, kuriame nuo seno gyvena musulmoniškoji tiurkų uigūrų mažuma. Dominuojanti etninė kinų grupė – haniai – į ją žvelgia su nemažu nerimu.
R. D. Kaplano įsitikinimu, Kiniją gali sustabdyti tik jos vidiniai demonai. Kaip savo 1968-ųjų veikale „Political Order in Changing Societies“ (pažod. vert. – „Politinė tvarka kintančiose visuomenėse“) rašė šviesaus atminimo amerikiečių politologas ir knygų autorius Samuelis P. Huntingtonas, kuo sudėtingesnė darosi visuomenė, tuo reaktyvesnės turi būti institucijos – priešingu atveju, plečiantis vidurinei klasei, padėtis gali tapti nestabili.
Kokia iš to nauda JAV?
Jungtinėms Amerikos Valstijoms, siekiančioms užstoti savo ilgalaikes sąjungininkes nuo Kinijos bauginimų Rytų Azijoje ir Rusijos gąsdinimų Vidurio ir Rytų Europoje, tyli geopolitinė Pekino ir Maskvos kova – tik į naudą, rašo R. D. Kaplanas. Turint galvoje, kad Kinijos ir Rusijos varžymąsi tarpusavyje iš dalies lemia jų geopolitinis artumas, galima manyti, kad tas varžymasis greitai nesiliaus, vadinasi, Amerika, atsižvelgdama į tai, kaip klostytis padėtis, savo poziciją kiekvienos iš jų atžvilgiu galės atitinkamai švelninti arba griežtinti.
Jungtinėms Valstijoms tereikia pasirūpinti tik tuo, kad Kinija nepradėtų Rytų pusrutulyje dominuoti taip, kaip ji pati dominuoja Vakarų pusrutulyje. Tačiau tai padaryti ji turi ne mainais į Vidurio Europą ir dalį Artimųjų Rytų su Rusija.
Autoriaus nuomone, prezidento D. Trumpo taip niekinamos universaliosios vertybės dabar galėtų duoti nemažų geopolitinių dividendų, o dabartinė populistinė-nacionalistinė darbotvarkė, neleidžianti Amerikos interesams išeiti už Šiaurės Amerikos ribų, Ameriką kitoje pasaulio pusėje tik marginalizuos.