Mėgindamas išgelbėti taikos sutartį, turėjusia tapti svarbiausiu jo kadencijos pasiekimu, J. M. Santosas susitiko su savo buvusiu viršininku, o dabar – pagrindiniu politiniu oponentu Alvaro Uribe. Šis pavadino jį išdaviku už tai, kad bando susitarti su Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis (FARC).
Įtampa tarp abiejų politikų ypač išaugo, kai pusę šimtmečio trukusį konfliktą su marksistais partizanais turėjusi užbaigti taikos sutartis buvo atmesta kolumbiečių per referendumą.
J. M. Santosas taip pat buvo susitikęs deryboms su 1998–2002 metais prezidento poste dirbusiu Andresu Pastrana, taip pat smarkiai prieštaraujančiu taikos sutarčiai. Po šių susitikimų prezidentūroje dabartinis šalies vadovas stengėsi išlikti optimistiškas.
„Taika Kolumbijoje jau arti ir mes ją pasieksime“, – sakė jis savo kalboje.
Prezidentas prižadėjo tartis su priešininkais, kad rastų būdą ne tik sudaryti taikos susitarimą su FARC, bet ir sustiprinti jį.
Dešiniojo sparno griežto kurso šalininkas A. Uribe, prezidento pareigas ėjęs 2002–2010 metais, anksčiau džiūgavo dėl netikėtų referendumo rezultatų, o po susitikimo su lyderiu kalbėjo ne taip taikiai.
„Geriau pasiekti taiką visiems kolumbiečiams, o ne silpną susitarimą pusei šalies piliečių“, – žurnalistams po susitikimo sakė opozicijos senatorius.
Jis kritikavo rugsėjo 26 dieną pasirašytą sutartį, kuri, jo nuomone, užtikrino „visišką nebaudžiamumą“ sukilėliams ir leido jiems, šiurkščiai pažeidusiems žmogaus teises, būti renkamiems į valdžią.
Jis nurodė, kad pateikė J. M. Santosui sąrašą „pataisymų ir pirminių pasiūlymų“, kurie turėtų būti įtraukti į naują susitarimą.
A. Uribe taip pat paprašė tarptautinės bendruomenės „supratimo ir palaikymo“. Anot jo, paskelbus referendumo rezultatus to itin trūksta.
Grįžti prie karo?
J. M. Santosui teks sudėtingas išbandymas siekiant susitarti dėl pokyčių sutartyje su FARC.
Vyriausybės vyriausiasis derybininkas Humberto de la Calle (Humbertas de la Kaljė) grįžo į Havaną aiškintis, ar FARC nusiteikusi iš naujo svarstyti susitarimą.
Pagrindinis Kolumbijos sąjungininkas, JAV, taip pat išsiuntė savo specialųjį pasiuntinį taikos procesui Bernie Aronsoną į Havaną, nurodė valstybės departamentas.
Prieš trečiadienio susitikimus J. M. Santosas įspėjo, kad taikos sutarties išsaugojimas yra neatidėliotinas dalykas.
„Esame pilkojoje zonoje – nežinioje, kuri yra labai pavojinga ir rizikinga bei gali sugadinti visą procesą“, – sakė jis.
Antradienį jis nurodė, kad paliaubos su kairiųjų sukilėlių grupuote FARC liausis galioti spalio 31 dieną. Jei iki to laiko nebus rasta sprendimo, karas gali atsinaujinti, nors, kaip parodė referendumas, apie 50 tūkst. žmonių pasisakė už taiką.
Gynybos ministras Luisas Villegasas vėliau nukėlė šią datą ir pareiškė, kad vyriausybė yra pasirengusi išlaikyti paliaubas „kiek tik reikės“.
Įtemptas susitikimas
J. M. Santoso ir A. Uribe santykiai visuomet buvo komplikuoti.
2006–2009 metais J. M. Santosas, vadovaujant A. Uribe, dirbo gynybos ministru ir vadovavo ginkluotosioms pajėgoms kare su FARC.
Tačiau 2010 metais tapęs prezidentu jis pakeitė savo nuomonę ir pradėjo taikos derybas su nusilpusiais sukilėliais. Toks jo žingsnis itin supykdė A. Uribe.
Dabar jų nesutarimai dar paaštrėjo.
„Nepanašu, kad Kolumbijoje įsivyraus taika, jei J. M. Santosas ir A. Uribe nesusitaikys patys“, – naujienų agentūrai AFP sakė Tarptautinės krizių grupės politikos analitikas Kyle'as Johnsonas.
A. Uribe nebegali kandidatuoti į prezidentus – kaip ir J. M. Santosas, jis jau pasiekė dviejų kadencijų limitą. Tačiau šis politikas galėtų atlikti itin svarbų vaidmenį 2018 metų rinkimuose.
Per dešimtmečius į Kolumbijos konfliktą įsitraukė kelios kairiųjų sukilėlių grupuotės, dešiniojo sparno sukarintos organizacijos ir narkotikų kontrabandininkų gaujos. Per pusę šimtmečio jis nusinešė daugiau kaip 260 tūkst. gyvybių, o dar 45 tūkst. žmonių dingo.
FARC, seniausia ir didžiausia sukilėlių grupuotė, pagal taikos sutartį turėjo persitvarkyti į politinę partiją.