Gydytojas Marcelis Petiot nemokamai gydė neturtingus žmones, rizikuodamas gyvybe padėdavo persekiojamiems žydams pabėgti ir pasislėpti nuo nacių.
Ar bent jau taip manyta, kol 1944 m. kovą turtingo rajono, kuriame jis gyveno, kaimynai nepranešė apie juodus iš jo kamino virstančius dūmus ir iš namo sklindantį dvoką, rašo mirror.co.uk.
Į elegantišką namą atskubėjo du policininkai, manydami, kad užsidegė kaminas. Bet jiems neteko gesinti gaisro – teisėsaugininkai susidūrė su tokio barbariškumo scena, kad abu apsivėmė.
XIX a. namo dviejuose aukštuose tįsojo sukapoti kūnai, buvę įvairiose puvimo stadijose.
Marmurinių laiptų apačioje sukrauti drobiniai maišai su nukapotomis galūnėmis – veikiausiai nuo 10-ies kūnų. Dviejose krosnyse rūsyje degė daugiau kūnų dalių – todėl iš kamino ir veržėsi tiršti dūmai.
Vėliau policija išnešė iš daktaro namų 15 kg apanglėjusių kaulų, 5 kg žmonių plaukų (kartu ir 10 skalpų) ir tris šiukšlių dėžes tokių mažų kūnų gabalėlių, kad nebuvo įmanoma jų identifikuoti.
Galiausiai, likus trims mėnesiams iki Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje dienos (Antrojo pasaulinio karo metais), buvo išaiškintas vienas šiurpiausių istorijoje žudikų maniakų – Paryžiaus žudikas.
Oficialiais duomenims, daktaras nužudė 27 vyrus, moteris ir vaikus. Pats jis teigė nužudęs 63 žmones. Skaičiuojama, kad nužudytųjų galėjo būti mažiausiai 60.
Prancūzų teisėsaugininkai pirmą kartą paviešino policijos tyrimo duomenis, po kurių daktarą M. Petiot (49 m.) giljotinavo 1946 m. gegužę.
Knygos „Mirtis šviesos mieste“ autorius Davidas Kingas pasakoja: „Iš pradžių paryžiečiai negalėjo patikėti tokiu barbariškumu. Juk kalbama apie išsilavinusį, kultūringą žmogų, kuris, atrodė, nuoširdžiai rūpinosi neturtingaisiais. Visame Paryžiuje jis garsėjo kaip kovotojas už laisvę, padėdavęs sprukti kiekvienam, kurį persekiojo naciai. Visgi paaiškėjo, kad jis medžiojo jų viltis ir svajones ir juos nužudydavo. Daug mėnesių ieškojau bent vieno žmogaus, kuriam jis tikrai būtų padėjęs pabėgti, tačiau neradau. Sunku patikėti, kad jis buvo šitoks piktadarys“
Pasinaudodamas karo baisumais, M. Petiot pats šiurpiai žudė žmones.
Jis tvirtino vadovaujantis slaptai sistemai, kuri padeda saugiai pabėgti per Portugaliją į Pietų Ameriką. Tariama pagalba kiekvienam bėgliui kainuodavo 25 000 frankų. Daktaras liepdavo atvykti į jo namus, susikrovus į lagaminą vertingiausius daiktus. Vėliau policija rado jo namuose 49 tuščius lagaminus.
Norintiems bėgti iš Paryžiaus liepdavo parašyti artimiesiems laišką, kad dabar jie – saugūs Argentinoje, o toliau kontaktuoti būtų pavojinga. Paskui jis informuodavo, kad prieš vykstant į Argentiną reikia pasiskiepyti, nuvesdavo žmogų į trikampį kambarį ir suleisdavo cianido. Pro plyšį sienoje jis stebėdavo, kaip žmogus mirdavo.
Daliai aukų daktaras suleisdavo pesticido „Zyklon B“, kurio sudėtyje yra vandenilio cianido – su šiuo nuodu naciai nužudė milijonus koncentracijos stovyklose.
M. Petiot netgi nueidavo į kai kurių aukų namus, paimdavo baldus, o kaimynus informuodavo, kad tai – sandorio dalis.
Manoma, kad daktaras pavogė iš savo aukų iš viso 200 mln. frankų (apie 16,8 mln. eurų).
Iš pradžių jis mesdavo kūnus į Senos upę arba sumesdavo maišus su kūnų dalimis į pravažiuojančius krovininius automobilius.
1942 m. rugpjūtį Paryžiaus gyventojai žinojo, kad žudikas – laisvėje. Policijos protokole rašoma apie makabrišką radinį sunkvežimyje: „Dvi žmonių galvos be odos, dvi pėdos be nagų, dviejų kojų oda, kulnas ir trys skalpai – pirmas blondinės su rausvu atspalviu, antras – beveik juodų plaukų, trečias – pilkų.“
Tarp mirusiųjų buvo ir trijų Vokietijos žydų šeima, kuri pabėgo nuo didžiausio nacių masinio suėmimo Paryžiuje. 1942 m. liepą per dvi paras dingo 13 tūkst. žmonių.
Kurtas ir Margaret Knelleriai su 7 m. sūnumi Rene slėpėsi kaimynų name, prieš ateidami pas savo šeimos gydytoją.
D. Kingas teigė: „Šis atvejis mane sukrėtė, nes tai buvo šeima, M. Petiot daug metų buvo jų gydytojas. M. Petiot paėmė iš jų pinigus, nufotografavo jų sūnų netikram pasui. Vėliau jis nuėjo į jų namus ir išsivežė visus baldus. Praėjus dviem mėnesiams po to, kai paspruko nuo nacių, jų kūnų dalis ištraukė iš Senos.“
1942–1943 m. iš Senos buvo ištrauktos devynios galvos, keturios šlaunys ir daugybė kitokių kūno dalių.
Kūnų buvo randama vis daugiau, M. Petiot suprato, kad turi rasti kitų būdų jais atsikratyti. Rūsyje jis įrengė dvi krosnis, taip pat – kalkių duobę, kurioje irtų kūnai.
Negana to, jis pasamdė du tarpininkus, kurie ieškotų potencialių aukų. Tarpininkai manė, kad daktaras – drąsus kovotojas už laisvę, padedantis žmonėms pradėti naują gyvenimą. Deja, tarpininkus irgi ištiko aukų likimas.
Kai policija aptiko, kad daktaro namuose – XVI a. statinyje Rue La Sueur gatvėje nr. 12 vyko šiurpios žmogžudystės, M. Petiot pabėgo.
Tyrėjai išsiaiškino, kad per Pirmąjį pasaulinį karą M. Petiot kariavo Prancūzijos kariuomenėje ir buvo sužeistas. Jam diagnozavo šizofreniją ir maniakinę depresiją, buvo uždarę gydyti. Nepaisant šito, 1921 m. jis gavo gydytojo licenciją. Po kelerių metų jį išrinko miestelio Burgundijoje meru, bet po kiek laiko išaiškino neteisėtai pasisavinus pinigų, be to, jis buvo įtariamas nužudęs savo merginą. Ir vis tik jam leido gydyti žmones.
Po septynių mėnesių slapstymosi 1944 m. jį sugavo metro stotyje. Jam pateikė kaltinimus dėl 135 nusikaltimų, įskaitant 26 žmogžudystes.
M. Petiot teigė, kad jo aukos buvo vokiečiai arba Gestapo informatoriai. Jis pareiškė kapelionui: „Mano sąžinė švari.“
Vienas mirties bausmę stebėjęs liudininkas pasakojo: „Jis taip ramiai priėjo prie giljotinos, lyg eitų į susitikimą.“
M. Petiot kreipėsi į susirinkusius žmones: „Džentelmenai, prašau nežiūrėti. Reginys bus ne itin gražus.“ Taip šiurpiai baigėsi daugybę žmonių pražudžiusio gydytojo gyvenimas.