Iki 2008 metų, kai M. Akhundzada stojo apsiausto sargybon, šios pareigos reiškė garbę, už kurią buvo mokama didele kaina. Penki ankstesni sargybiniai – jo tėvas, broliai ir pusbroliai – buvo nužudyti. Į juos buvo šaudoma tarnybos vietoje, parduotuvėse ir oro uostuose. Jie buvo medžiojami, kaip manoma, dėl ryšių su islamo istorijos dalele, kurią norėjo pasisavinti sukilėliai.
Raktus nuo šventyklos gavęs M. Akhundzada, stambus vyras su vešlia barzda ir ramia šypsena, taip pat įsigijo šautuvą. Jis sako, kad nėra įstatymo, kuris draustų mulai apsiginkluoti, jeigu jo gyvybei yra iškilęs pavojus.
Talibano kova su Afganistano vyriausybe, kuri neabejotinai tęsis ir po to, kai bus išvestos amerikiečių karinės pajėgos, reiškia karą ne tik dėl šalies teritorijos, bet ir dėl jos simbolių. Kai kurie iš jų tėra paprasti Koranai ir mečetės. Tačiau kai kurie simboliai yra ypatingi, kaip M. Akhundzados saugomas apsiaustas, kurio svarba paranoją dėl jo likimo sukėlė net amerikiečiams.
Daugelis afganistaniečių būgštauja, kad jei po 2014 metų, kai pasitrauks amerikiečių pajėgos, Kandahare įsivyraus dar didesnė anarchija, garsiausioms relikvijoms iškils didžiulis pavojus, kuris jų saugotojus įstums į pavojingą retorikos ir fizinių mūšių kryžkelę.
Dauguma Kandaharo gyventojų teigia, kad Akhundzadų žudymo istorija prasidėjo 1996 metais, kai vienaakis Talibano lyberis Mohammadas Omaras apsilankė Apsiausto šventykloje. Talibanas ką tik buvo perėmęs šio miesto kontrolę ir artėjo Kabulo link.
„Čia aš. Leiskite man jį pamatyti“, - liudininkų teigimu, M. Akhundzados broliui Qariui Shawaliui pareiškęs M. Omaras.
Daugiau kaip du šimtmečius nuo tada, kai apsiaustą į Kandaharą atgabeno Afganistano valdovas Ahmadas Shahas Durrani, šeima pamatyti šią relikviją leisdavo tik pripažintiems šalies lyderiams. Tačiau turint galvoje didžiulį M. Omaro populiarumą pietinėje Afganistano dalyje ir armiją vyrų, atlydėjusių jį į mečetę, sargybiniai leido jam patekti į slapčiausias šventovės saugyklas, atrakindami duris, seifus ir dėžes, kuriose buvo saugomas apsiaustas.
„Negalėjome prieštarauti, - sakė M. Akhundzada. – Jis buvo vadas“.
Tačiau šeima nenumatė sekančio M. Omaro žingsnio. Po savaitės jis užnešė apsiaustą ant vienos mečetės Kandaharo centre stogo. Stebint tūkstančiams apačioje susirinkusių žmonių, jis įkišo rankas į trumpas drabužio rankoves. Talibano mulos sušuko: „Amir-ul momineen!“ („Tikinčiųjų vadas!“).
Tai buvo esminis momentas M.Omarui iš neišsilavinusio ūkininko sūnaus tampant Afganistano lyderiu ir pasaulinio džihado protagonistu. Prabėgus keliems mėnesiams nuo tada, kai M. Omaras užsidėjo apsiaustą, Osama bin Ladenas atvyko į Kandaharą jį įvertinti.
Šis apsiaustas visuomet buvo galios simbolis. Būtent su juo Kandaharo gyventojai siejo gerą garsiųjų šios provincijos vaisių derlių. Daugelį metų ši relikvija taip pat padėdavo nuraminti isteriją, kuri kildavo po gamtinių stichijų.
Tačiau staiga jos atvaizdai atsirado visur: užsienio laikraščiuose, žvalgybos ataskaitose ir propagandiniuose Talibano lankstinukuose. M. Akhundzados giminaičiai, laikę save neutraliais šventybės saugotojais, buvo įstumti į kruviną Afganistano politinę arena.