Neseniai kalbėdamas Rusijos istorikų auditorijai Šiuolaikinės Rusijos istorijos muziejuje V. Putinas pareiškė: „Tarybų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija. Jie sako: „Vaje, kaip blogai“. O kas čia tokio blogo, jei Tarybų Sąjunga nenorėjo kariauti? Kas čia tokio blogo?“.
Tačiau iš tikrųjų J. Stalinas norėjo kariauti. 1939 metų rugpjūtį pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas turėjo slaptą protokolą, kuriuo A. Hitleris ir J. Stalinas pasidalino Rytų Europą. Jis tiesiogiai privedė prie to, kad po mėnesio Vokietija ir Tarybų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją, ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kalbėdamas apie Molotovo-Ribentropo paktą kaip apie teigiamą užsienio politiką V. Putinas sulaužė ilgai galiojusį sovietinį tabu ir paprieštaravo savo paties ankstesnei pozicijai, kad toks susitarimas buvo „nemoralus.“ Ką gi jis turėjo omeny? Kodėl staiga, šiuo metu, jam ėmė patikti nacistinė Vokietija?
Tuo metu Ženevoje vyko pasaulinis sionistų kongresas, kurio dalyviams žinia apie Molotovo-Ribentropo paktą sukėlė šoką. Visi iš karto suprato, kad A. Hitleris nutrūko nuo pavadžio ir kad artėja karas, kuris turės liūdnų pasekmių žydams. Tuometinis Bendrųjų sionistų lyderis Chaimas Weizmannas kongreso pabaigoje pareiškė: „Draugai, turiu tik vieną norą, kad visi išgyventume.“ Ir tai nebuvo beprasmis patosas.
Po mažiau nei dvejų metų Holokaustas prasidėjo būtent toje Europos vietoje, apie kurią buvo kalbama slaptame pakto protokole. Iki 1945 metų beveik visi iš milijonų žydų, kurie gyveno tuose regionuose, buvo išžudyti. Visi žino, kad J. Stalinas yra pareiškęs, jog Molotovo-Ribentropo paktas buvo „pasirašytas krauju.“ Ir didžioji dalis to kraujo, kuris buvo pralietas tose žemėse, buvo žydų civilių.
J. Stalino ir A. Hitlerio sąjunga turėjo tragiškų pasekmių Lenkijai ir Baltijos šalims. 1939 metų rugsėjo 17 d. J. Stalinas prisijungė prie savo sąjungininko A. Hitlerio ir užpuolė Lenkiją iš Rytų. Raudonoji armija Lenkijos vidury susitiko su Vokietijos kariuomene ir surengė bendrą pergalės paradą. Tarybinė ir Vokietijos slaptoji policija pažadėjo viena kitai užgniaužti bet kokį lenkų pasipriešinimą. Sovietinė NKVD į lagerius ištrėmė maždaug pusę milijono lenkų. Be to, buvo įvykdyta mirties bausmė tūkstančiams lenkų karininkų, kurie kovojo prieš Vokietiją.
Po dešimties mėnesių Raudonoji armija okupavo ir Baltijos šalis bei prijungė prie Tarybų Sąjungos. Baltijos šalys neteko dešimčių tūkstančių piliečių, įskaitant didžiąją dalį elito, kurie buvo ištremti. Pagal tarybinius įstatymus, buvo paskelbta, kad Baltijos šalys niekada neegzistavo, todėl tarnauti joms tapo nusikaltimu. Sovietinė idėja, kad galima paskelbti šalis egzistavus ar neegzistavus, kas dabar atkartojama Rusijos pareiškimuose apie Ukrainą, yra giliai įstrigusi Lenkijos ir Baltijos šalių politinėje atmintyje.
Kadangi Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją Tarybų Sąjunga užpuolė tuomet, kai J. Stalinas buvo A. Hitlerio sąjungininkas, šių šalių vadovams neprireikė daug laiko perprasti kitų Rusijos propagandos pozicijų, pavyzdžiui, groteskišką pareiškimą, kad Rusija turėjo įsiveržti į Ukrainą, kad apsaugotų Europą nuo fašizmo. Šios šalys vis dar atsimena ne tik Molotovo-Ribentropo paktą, bet ir seriją ekonominių susitarimų tarp nacistinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos 1940 ir 1941 metų pradžioje, o taip pat fiktyvius rinkimus ir propagandą sovietinėje zonoje, kuri dabar labai primena nesenus Rusijos veiksmus okupuotoje Ukrainoje.
Iš tiesų V. Putino siekis reabilituoti Molotovo-Ribentropo paktą yra dalis pastaruoju metu Maskvos žengtų žingsnių siekiant atgaivinti idėją Rusijai ir Vakarams pasidalinti Rytų Europą. Šių metų kovą Rusija neoficialiai pasiūlė Lenkijai pasidalinti Ukrainą. Niekas Varšuvoje šio pasiūlymo rimtai nesvarstė. Savo pergalės kalboje po to, kai Rusija aneksavo Krymą, V. Putinas aiškino, kad etninių rusų gelbėjimas yra teisėta dingstis Ukrainos invazijai.
Tokia buvo ir nacistinės Vokietijos dingstis 1938 metais užimti Austriją ir dalį Čekoslovakijos bei Tarybų Sąjungai užpulti Lenkiją 1939 metais. Turėdami omeny šias istorines detales turime suprasti, kad savo kalba V. Putinas norėjo duoti suprasti, kad Vokietijai turėtų patikti besikeičiančių sienų idėja. Tačiau bet kokia parama tokiam argumentui Vokietijoje būtų nesuvokiama, nes Vokietijos, kaip vienos iš pagrindinių jėgų Europoje, padėtis priklauso būtent nuo Europos integracijos. Vis dėlto kai kurie Vokietijos politikai, kaip Gerhardas Schroederis ir Helmutas Schmidtas, remia Maskvos poziciją kvestionuodami Ukrainos valstybės teisėtumą.
Tačiau būtų klaida manyti, kad V. Putino pozicija yra svarbi tik Rytų Europai. Kremlius siekia pakeisti Rusijos dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare vertinimą. Toks nacionalinės istorinės atminties pasikeitimas gali turėti pasekmių visai Europai. Visuomet egzistavo dvi karo atminimo versijos, nes nuo 1939 iki 1941 metų Tarybų Sąjunga buvo Vokietijos sąjungininkė, kovojusi rytiniame fronte ir tiekusi Vokietijai naudingąsias iškasenas, naftą ir maisto produktus tuo metu, kai ši kovojo su Norvegija, Danija, Nyderlandais, Belgija, Liuksemburgu, Prancūzija ir Didžiąja Britanija.
Po to, kai A. Hitleris išdavė J. Staliną, ir Vokietijos kariuomenė užpuolė Tarybų Sąjungą 1941 metų birželį, Tarybų Sąjunga staiga atsidūrė kitoje barikadų pusėje kartu su Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis. Ištisus dešimtmečius sovietinėje istorijoje pirmoji karo dalis buvo nutylima, o antroji – šlovinama. Jeigu Tarybų Sąjunga norėjo tarptautinėje arenoje save parodyti kaip jėgą, kuri kovojo už taiką, ji turėjo paneigti tai, kad ji buvo viena iš jėgų, kurios ir pradėjo karą. Pokarinė tarybinė propaganda, kaip ir dabartinė Rusijos propaganda, siejo Vakarus su fašizmu. Tai buvo vienas būdas pamiršti, kas kovojo fašistų pusėje, kai karas prasidėjo.
Atsižvelgiant į tai, kad po 1941 metų birželio kare su vokiečiais žuvo milijonai Tarybų Sąjungos piliečių, o taip pat, kad Raudonoji armija galiausiai padėjo nugalėti Vokietiją, pergalės prieš nacius minėjimas turi aiškią politinę prasmę. Iš tiesų tai tapo tarsi antruoju Tarybų Sąjungos sukūrimo mitu – Didžiuoju tėvynės karu. Tačiau šioje istorijoje reikėjo neigti Molotovo-Ribentropo pakto egzistavimą: ne kaip nusikaltimą, bet kaip klaidą. Juk galiausiai būtent jis leido Vokietijos kariuomenei priartėti prie Tarybų Sąjungos dar gerokai iki invazijos. Jis padėjo Vokietijai tapti Europos jėga, kuri beveik pasiekė Maskvą. Jis taip pat leido tarybinei valdžiai susikurti klaidingą saugumo jausmą. 1941 metų pavasarį, nepaisant daugiau nei šimto žvalgybos perspėjimų, J. Stalinas atsisakė patikėti, kad Vokietija užpuls Tarybų Sąjungą.
Šiandien teigiamas agresijos vertinimas vis dažniau girdimas Rusijos žiniasklaidoje, kuomet antifašistinė Rusijos retorika dažnai susilieja su pasisakymais, kuriuos tikrai galima palaikyti gana fašistiniais. Žydai per nacionalinę televiziją kaltinami dėl Holokausto. Vienas Kremliui artimas intelektualas gyrė A. Hitlerį kaip politiką. Rusijos naciai dalyvauja Gegužės 1-osios parade. Vyksta Niurnbergo stiliaus mitingai, kurių metu deglus nešantys dalyviai formuoja svastikos formos darinius. Ir tokie mitingai vadinami antifašistiniais. Kovos su homoseksualais kampanija esą siekiama apginti tikrą Europos civilizaciją. O Ukrainos invazijos atveju, Rusijos valdžia paragino vietos ir Europos ultradešiniųjų grupes remti jos veiksmus ir skleisti Maskvos įvykių versiją.
Per neseniai surengtus „rinkimus“ prorusiškuose rytiniuose Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose, kaip ir per ankstesnį inscenizuotą referendumą Kryme, Europos ultradešiniųjų pažiūrų politikai buvo „stebėtojai“, kad patvirtintų Rusijos karo rezultatus. Ir tai nebuvo ekscentriškas triukas. Šių „stebėtojų“ pakvietimas parodo, kodėl Molotovo-Ribentropo paktas vis dar yra reikšmingas Maskvai ir šiandien.
Nors V. Putinas būtų tikrai pamalonintas, jei kokie nors Vokietijos ar Lenkijos politikai būtų tokie kvaili, kad užkibtų ant kabliuko ir tikrai būtų sutikę iš naujo pasidalinti Europą, dabar jam užtenka ir to, kad atsirado žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu sutiko su jo siekiu sunaikinti esamą tvarką Europoje: separatistai visoje Europoje (įskaitant JK Nepriklausomybės partijos vadovą Nigelą Farage'ą, kuris vadina V. Putiną politiku, kuriuo dabar labiausiai žavisi); populistinės dešiniųjų pažiūrų antieuropietiškos partijos (kurių žymiausia yra Prancūzijos „Nacionalinis frontas“); taip pat ultradešiniųjų sparnas, įskaitant neonacius.
Molotovo-Ribentropo paktas reiškė ne tik Rytų Europos teritorijos padalijimą, bet ir apėmė visos Europos teisinę tvarką. Sudarydamas sąjungą su A. Hitleriu, J. Stalinas rėmėsi politine logika. Jis įsivaizdavo, kad parėmęs nacius karo pradžioje nukreips juos į Vakarus, tolyn nuo Tarybų Sąjungos. Dėl to bus atskleisti įgimti kapitalistinio pasaulio prieštaravimai, ir Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija žlugs tuo pačiu metu. V. Putinas savo būdais siekia to paties. Kaip ir J. Stalinas siekė radikaliausią Europos jėgą – A. Hitlerį – nukreipti prieš pačią Europą, taip ir V. Putinas vienijasi su antieuropietiškais populistais, fašistais ir separatistais. Būtent šie jo ultradešiniųjų pažiūrų sąjungininkai yra politinės jėgos, siekiančios padaryti galą dabartinei Europos tvarkai – Europos Sąjungai.
Nereikia ir sakyti, kad Europos grįžimas prie „kiekvienas už save“ visiems turėtų katastrofiškų padarinių, taip pat ir pačiai Rusijai. Tačiau tarp J. Stalino 1939 metais ir V. Putino 2014 metais yra vienas esminis skirtumas. Reikėtų bent jau įvertinti J. Stalino pastangas išspręsti tikrą problemą: A. Hitleris tikrai ketino sunaikinti Tarybų Sąjungą.
Sudarydamas sąjungą su A. Hitleriu J. Stalinas sukompromitavo savo ideologiją ir padarė strateginę klaidą, tačiau jis tikrai reagavo į tikrą grėsmę. O V. Putinas neturi priešų Europoje. Be jokios akivaizdžios priežasties pirmą kartą 2013 metais Rusijos valdžia pavadino Europos Sąjungą priešininke. Rusijos žiniasklaidoje ir oficialiuose pareiškimuose užsienio politikos tema jis apibūdino Europos Sąjungą „smukusia“ ir jau greitai žlugsiančia.
Iš pradžių pasikeitė politika Europos atžvilgiu. Vėliau kaip atsakas pradėta kurti Eurazijos Sąjunga. O galiausiai Rusija užpuolė Ukrainą. Kremlius ir toliau savo intervenciją į Ukrainą vadina pasipriešinimu Europos agresijai. Visa tai yra labai keista. Prieš Rusijos invaziją į Ukrainą įvyko skilimas santykiuose su Vakarais, kuris Rusijos pagrindinių interesų apsaugos prasme neturi jokios prasmės. Tai buvo Rusijos sprendimas, kuris vargiai gali būti palaikytas strateginio mąstymo šedevru. Dabar Kremlius ieško pasiteisinimo ir precedento, kas privedė prie to, jog atmetamas pagrindinis moralinis pokario politikos principas – priešintis bet kokiam agresiniam karui Europoje.