Sibire esančio Irkutsko miesto teismas pripažino 54 metų Michailą Popkovą „kaltu 1992–2007 metais nužudžius 56 žmones“, sakoma Irkutsko srities prokuratūros pranešime.
Prokurorai nurodė, kad M. Popkovas „jautė patologinį potraukį žudyti žmonės“. Be to, jis pripažintas kaltu dėl 10 savo aukų išžaginimo.
M. Popkovui buvo skirtas antrasis įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendis. Iš buvusio policininko taip pat buvo oficialiai atimta teisė gauti pensiją.
2015 metais M. Popkovas buvo pripažintas kaltu dėl 22 moterų nužudymo. Vėliau jis prisipažino įvykdęs 59 žmogžudystes, bet pirmadienį buvo nuteistas tik už 56, nes tyrėjai trijų nusikaltimų fakto negalėjo įrodyti, naujienų agentūra „Interfax“ citavo teismo spaudos tarnybą.
Buvęs pareigūnas savo aukas nužudydavo pasiūlęs jas pavežėti vėlai vakare, kai kada – policijos automobiliu, kai nebudėdavo tarnyboje Angarsko mieste netoli Irkutsko.
Vilkolakiu pramintas serijinis žudikas policijai pasakojo esantis, ko gero, vienas nuožmiausių Rusijoje kada nors siautusių serijinių žudikų. Tačiau jis tvirtino buvęs geras vyras ir tėvas, 2017-aiaisiais rašė independent.co.uk.
M. Popkovas taip pat teigė tinkamai dirbęs – buvęs geras policijos pareigūnas.
Kita jo gyvenimo pusė atrodo ne tokia pozityvi: vyriškis prisipažino nuo 1992-ųjų iki 2010-ųjų nužudęs iš viso 82 moteris.
Beveik visas savo aukas, kurių amžius svyravo nuo 17 iki 38, išžaginęs M. Popkovas, tyrėjus tikino: „Aš turėjau šeimą. Žmona ir duktė mane laikė geru vyru ir tėčiu – ir tai atspindėjo realybę“.
„Savo tarnyboje, policijoje, sulaukdavau teigiamo darbo vertinimo. Niekuomet nemaniau, kad esu psichiškai nesveikas. Dirbdamas policijoje, reguliariai tikrindavausi sveikatą – visuomet pripažindavo, kad esu sveikas“, – pasakojo M. Popkovas.
Tačiau savo liudijime, apie kurį pavyko sužinoti „Komsomolskaja pravda“, M. Popkovas taip pat teigė: „Gyvenau dvigubą gyvenimą. Viename buvau paprastas žmogus... Kitame savo gyvenime aš vykdžiau žmogžudystes, kurias kruopščiai slėpiau nuo visų, suvokdamas, kad tai yra nusikaltimas“.
Liudijime M. Popkovas išsamiai pasakojo, kaip per 18 metų vykdytą terorą Sibire, Irkutsko srityje, jis naudojosi savo darbo teikiama priedanga: kai kurias savo aukas policininkas pasisiūlydavo pavėžėti tarnybiniu automobiliu, o tuomet nugabendavo jas į atokią vietą, išžagindavo ir nužudydavo.
Anksčiau tvirtinęs norėjęs „apvalyti“ gatves nuo „prostitučių“, M. Popkovas taip pat bandė pateisinti savo žmogžudystes teigdamas: „Mano aukos buvo tos moterys, kurios naktį be vyriškio palydos ir konkretaus tikslo vaikštinėdavo gatvėmis, elgėsi nerūpestingai, nesibaimindavo įsitraukti į pokalbį su manimi, lipti į mano automobilį, o tuomet – važiuoti ir leistis ieškoti nuotykių, pasilinksminimo, jos buvo pasirengusios vartoti alkoholį ir turėti lytinių santykių su manimi“.
„Ne visos moterys tapo mano aukomis. Tačiau pasižymėjusias netinkamu elgesiu troškau pamokyti ir nubausti“, – aiškino M. Popkovas.
Jis taip pat prisiminė, kaip iš policijos konfiskuotų ginklų saugyklos vogdavo savo žudymo įrankius ir, nuvalęs nuo jų pirštų atspaudus, numesdavo netoli nusikaltimo vietos.
„Ginklus žudyti rinkdavausi atsitiktinai. Žmogžudystei niekuomet iš anksto nesiruošdavau, galėdavau panaudoti bet kurį automobilyje buvusį ir po ranka pasitaikiusį daiktą – peilį, kirvį, lazdą“, – pasakojo žudikas.
M. Popkovas taip pat aiškiai pareiškė tyrėjams: „Niekuomet smaugti nenaudojau virvės, neturėjau šaunamųjų ginklų. Neišpjaudavau aukų širdžių“.
Žudikas atskleidė nužudęs mokytoją, dirbusią muzikos mokykloje, kurią lankė jo duktė.
„Jos lavoną rado miške kartu su kitos moters kūnu. Dukra paprašė manęs duoti pinigų – mokykla juos rinko laidotuvėms organizuoti. Pinigų aš jai daviau“, – pasakojo M. Popkovas.
Jis taip pat pasakojo apie atvejį 2000-aisiais: jam teko sugrįžti į nusikaltimo vietą, kur paliko mirti 35-erių Mariją Lyžiną ir 37-erių Liliją Paškovskają, nes ten paliko savo policininko ženklelį, tad norėjo pasiimti jį prieš aptinkant tyrėjams.
„Ženklelį radau iš karto. Tačiau pastebėjau, jog viena moteris vis dar kvėpavo. Manė sukrėtė pats faktas, kad ji tebebuvo gyva. Pribaigiau ją kastuvu“, – į žiniasklaidą patekusiame liudijime teigė M. Popkovas.
Nusikaltimo tyrėjai M. Popkovą, kuriam dabar yra 54-eri, galiausiai sučiupo 2012-aisiais. Tačiau, kaip savo liudijime tvirtino žudikas, taip nutiko tik todėl, kad jis niekuomet nenumatė, jog jį sugauti padės su DNR tyrimais susijusi technologijų pažanga.
„Negalėjau numatyti DNR tyrimų. Aš gimiau praėjusiame šimtmetyje. Dabar gausu moderniausių technologijų ir metodų, bet anksčiau to nebuvo. Jei nebūtume pasiekę šio genetinių tyrimų lygmens, tuomet… dabar nesėdėčiau čia prieš jus”, – tyrėjams aiškino žudikas.
Tačiau net ir tuomet, kai tyrėjai sučiupo M. Popkovą ir išgavo pirminį jo prisipažinimą, Rusijos policija nežinojo tikrojo jo nusikaltimų masto. M. Popkovas 2015-ųjų sausį buvo nuteistas prisipažinęs įvykdęs 22 žmogžudystes.
Visgi tyrėjai ir toliau tęsė savo darbą.
Kaip pranešama, jie išsiaiškino, kad, priešingai, nei M. Popkovas iš pradžių teigė, jis nenustojo žudyti 2000-aisiais, kai nuo vienos iš savo aukų užsikrėtė venerine liga ir tapo impotentu.
Dabar tyrėjai neabejoja, jog jis ir toliau žudė dar visą dešimtmetį – iki 2010-ųjų.
Pagal žmogžudysčių, už kurias buvo nuteistas, skaičių M. Popkovas lenkia kelis liūdnai pagarsėjusius Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų žudikus maniakus.
2007 metais rusas Aleksandras Pičiuškinas, kuriam tuomet buvo 33-eji, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 48 žmonių nužudymą 2000–2008 metais. Jo aukomis dažniausiai tapdavo pagyvenę alkoholikai, su kuriais jis susipažindavo Maskvos pakraštyje esančiame parke. A. Pičuškinas sakė norėjęs iš viso nužudyti 64 žmonės – kiek yra langelių šachmatų lentoje – todėl buvo pramintas „šachmatininku“.
Tuo metu metu Andrejus Čikatila buvo nuteistas už Sovietų Sąjungos laikais įvykdytas 52 žmogžudystes.