Jo įsitikimu, Europa kaip ryškus priešiško pasaulio paveikslas – puolusi, korumpuota ir itin etnocentriška, skelbia inosmi.ru.
Naujas biuras Maskvos vakarinėje dalyje. Ant durų jokios iškabos ar kito įrodymo, jog ketvirtame pastato aukšte įsikūręs „Eurazijos judėjimo“ biuras. Biure žurnalistą pasitinka barzdotas vyras – pats 52 metų profesorius A. Duginas.
Prieš kelias dienas Lomonosovo universiteto sociologijos fakulteto rektorius buvo atleistas iš katedros vedėjo pareigų. Buvo surinkta 10 tūkst. parašų asmenų, reikalavusių, jog A. Duginas būtų nedelsiant pašalintas.
Priežastis: profesorius moksle įžvelgia per daug politikos. Akademikas pernelyg garsiai ir agresyviai reikalavo į Ukrainos Rytus įvesti Rusijos karius.
Be visų šių skambių pavadinimų šis žmogus – Valstybės Dūmos pirmininko patarėjas, turįs įtakingų bičiulių prezidento administracijoje, o pastaraisiais mėnesiais filosofas vis dažniau pasirodo valstybinėse televizijose.
Išmušė A. Dugino valanda – žmogaus, kuris daug metų bruko Eurazijos idėją ir smerkė Vakarų kultūrą.
A.Duginas – generolo sūnus – XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį buvo antikomunistas, o vėliau prisijungė prie Nacionalinės bolševikų partijos.
Galiausiai sekė V. Putino šalininko pareigos. Filosofas ir politologas pirmiausia ėmė nesutarti su „konservatyvios revoliucijos“ gynėjais, skaitė Friedrichą Nietzsche ir vokiečių mąstytojus, tokius kaip Karlas Haushoferis, XX amžiaus 3-ąjį dešimtmetį į politinę plotmę perkėlęs biologinį „gyvybinės erdvės“ supratimą, bei politikos teoretiką Karlą Schmittą.
A. Duginas išleido dešimtis knygų, tarp kurių - „Geopolitikos pagrindai“, kurią tarsi vadovėlį skaito Rusijos aukščiausieji valdininkai. Daugumai Rusijos politikų ir kultūros veikėjų A. Dugino doktrina apie Euraziją tapo nauja ideologine mada. Neveltui Ukrainoje jis laikomas nepageidaujamu asmeniu. A. Duginas daug keliauja po Europą, ieškodamas naujų savo mokymo pasekėjų. Jis ką tik grįžo iš Rumunijos.
„Spiegel“: Aleksandrai Geljevičiau, pastarosiomis dienomis jus dažnai galima matyti demonstracijose ir Rusijos televizijų laidose, visur kalbate apie „fašistinę diktatūrą“ Ukrainoje. Ar turite įrodymų, jog Kijeve kelia galvą fašizmas?
A. Duginas: Ten turime reikalų su radikalia rasizmo forma, tolerancijos trūkumu, šovinizmu. Ne tik partija „Laisvė“ ir „Dešinysis sektorius“, tačiau ir vadinamieji nuosaikūs ir liberalūs Ukrainos politikai kalba apie Vakarų Ukrainos identiteto dominavimą, viršenybę. Rasistinio tipo rusofobija nuo pat pradžių lydėjo veiksmus Maidane su šūkiu: „Kas nešokinės, tas rusas“.
– Jūs Rusiją palyginote su girtuokliu, kuris pragėrė visą savo turtą – šeimą, vaikus, namus, žemę. Išsiblaivęs jis bando viską, ko neteko, susigrąžinti. Kaip jis turėtų tai padaryti? Taip pat kaip ir Krymo atveju?
– XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį buvome praradę patys save, pasimetę. Iš pradžių žlugo Sovietų Sąjunga, tada ėmė dusinti Vakarų kultūra. Kalbu ne apie teritorinius pokyčius, tačiau Krymas yra neatsiejama mūsų istorijos dalis, mes privalome rasti savo šaknis ir atgauti istorinę savivoką.
– Demonstracijose jūs raginate Putiną Ukrainos Rytuose pademonstruoti galią. „Rytų Ukraina arba mirtis“. Jūs tikrai taip galvojate?
– Visiškai rimtai. Jeigu prarasime Rytų Ukrainą, tada Kijevas imsis Krymo, ir mes turėsime veltis į karą. Jeigu atiduosime Krymą, Rusijoje prasidės protestai, kurie nuvers Putiną, o tada pas mus prasidės savas Euromaidanas. Pažįstu V. Putiną, negaliu jo perkalbėti. Kreipiuosi į niekur, tačiau tokia mano pilietinė pareiga.
– V. Putinas sako, jog reikia visur ir visada ginti etninius rusus, o ypač ten, kur jie jaučiasi rusų pasaulio dalimi. Šiuo klausimu jo požiūris labai artimas jūsų idėjoms. Ir jis griežtai pasisako prieš amerikiečių hegemoniją. Kita vertus, sakote, jog V. Putinas netiki jokia konkrečia idėja. Jis pernelyg skuba į Vakarus?
– Taip, savaime suprantama. Jis – susidvejinusi asmenybė. Tarkim, yra Saulės Putinas, ir yra Mėnulio Putinas. Saulės Putinas – Putinas, kokį norėčiau matyti aš. Mėnulio Putinas pasaulį regi per susitarimų, bendradarbiavimo, dujų tiekimo prizmę. Šis Putinas pragmatikas. Abu Putinai tarpusavyje nesutaria. Putinas – labai susidvejinusi asmenybė. Iš pradžių buvo prijungtas Krymas. O tada – žingsnis po žingsnio priešinga kryptimi, atgal. Juk dirbo specialiosiose tarnybose, galbūt todėl kalba ne tai, ką galvoja.
– Jūs išskiriate Penktąją ir Šeštąją kolonas, kurios Rusijos teritorijoje dirba prieš Rusiją, todėl turėtų būti nugriautos. Penktąja kolona jūs vadinate protestuotojus, po 2011 metų parlamento rinkimų besirinkusius Bolotnaja aikštėje. Visi jie priešai?
– Visi Rusijos priešai.
– Visi samdyti kovotojai?
– Tik vadovybė. Penktoji kolona – tai tie liberalai, kurie Rusiją regi Vakarų pasaulio dalimi. Jie veikia prieš Putiną. Šeštoji kolona susiformavo aplink valdžios žmones, ji veikia ir gyvuoja šalia Putino. Skirtumas tas, jog Penktoji kolona – prieš Putiną, o Šeštoji – neva už jį. Bet visi jie Vakarų pasekėjai.
– Logiška, jog Šeštąją koloną laikote pavojingesne.
– Ji pavojingesnė, nes geriau matoma. Pavojingesnė dar ir dėl to, jog jos atstovai viešai tvirtina ginantys Putino interesus.
– Jūsų nuomone, kaip derėtų elgtis su opozicija?
– Demokratiją galima vertinti dvejopai – daugumos valdžia ir mažumos valdžia. Klasikinis požiūris į demokratiją, kuris priimtinas ir man, yra daugumos valdžia. Liberaliuosiuose postmodernistiniuose Vakaruose šiandien demokratija šlovinama kaip mažumos valdžia, nes dauguma įtarinėjama polinkiu į populizmą, socializmą ar fašizmą. Todėl pagrindinė valdančiosios mažumos užduotis – kovoti su dauguma. Iškreipta logika.
– Jūs sakote, jog „nebeliko V. Putino kurso kritikų. O jeigu jų dar yra, tai psichikos ligoniai, kuriems būtinas gydymas. Putinas – tai viskas, Putinas nepakeičiamas“. Ar tai tikrai jūsų žodžiai?
– Taip.
– Psichikos ligoniai?
– Tie, kurie puola Putiną, puola daugumą. Tai psichiškai nenormalu, nukrypimas nuo normos. Ar reikia toleruoti nukrypimą nuo normos? Galima. Ar reikia nukrypti nuo normos? Ne. Todėl žmonės, kurie nepalaiko Putino, yra psichiškai nenormalūs. Tačiau psichikos ligoniai turi teisę į gydymą, į palaikymą.
– Kaip jūs įsivaizduojate Euraziją, kurią propaguojate kaip Vakarų demokratijai priešingą darinį?
– Eurazija – globalus projektas, daugiapoliariškumo simbolis. Turiu šalininkų net Brazilijoje ir Kinijoje – visur, kur yra Amerikos dominavimo priešininkų. Šiuo klausimu visi tie žmonės yra Eurazijos žmonės.
Siauresniu požiūriu Eurazija – tai Rusija ir jos partneriai – Turkija, Iranas, Kinija, Indija, posovietinė erdvė, į kurią patenka ir Mongolija. Ir dalis Rytų Europos – Bulgarija arba Serbija. Kaip klostysis Eurazijos integracija, neaišku – pažiūrėsime.
– Europos santykiai su Amerika tapo sudėtingesni, atsirado problemų ir bendraujant su Rusija. Jūs kalbate apie Atlanto ir kontinentinės Europos kovą. Daug keliaujate po Europą. Kas jūsų pašnekovai?
– Europos žmonės. Elitas neatspindi daugumos nuomonės. Europos valdžios sluoksniai manęs nesupranta, jie nenori suprasti ir Rusijos. Aš sulaukiu reakcijos iš paprastų žmonių.
– O su kolegomis filosofais randate bendrą kalbą?
– Ten tokia pati situacija. Bernardas Henri Levy kritikuoja mano knygą „Ketvirtoji politinė teorija“, tačiau, visai gali būti, jog jos net neskaitė. Bet kuris filosofas iš Europos, besitaikantis prie valdžios, tampa sistemos dalimi. Su šia elito dalimi bendros kalbos nerandu. Pokalbis su Habermasu (Jurgenu Habermasu) būtų beprasmis. Aš kalbuosi su taksistais, paprastais žemdirbiais iš Bavarijos, studentais iš Rumunijos, namų tvarkytojomis iš Prancūzijos.
– Juk nevykstate į Vokietiją vien tam, kad pasikalbėtumėte su eiliniu taksi vairuotoju?
– Bendrauju ir su senosios mokyklos filosofais, kuriuos medžioja naujosios tolerancijos nešėjai, su tokiais kaip profesorius Friedrichas Wilhelmas von Hermannas, Heideggerio mokinys. Vien dėl jo vykau į Fribūrą – jį nuo įprastinės veiklos nušalino kažkokios įtartinos struktūros.
– Jis tiesiog išėjo į pensiją.
– Istorikas Andrejus Zubovas teigia, jog savarankiškos rusiškos ar Eurazijos civilizacijos idėja yra klaidinga. Tai būtų ne daugiau nei Rusijos atskyrimas nuo likusio pasaulio, izoliacija, kultūrinio primityvizmo rezultatas, nes prieš daug dešimtmečių mes patys pražudėme mus į priekį vedusius iškiliausius savus europiečius. Iš pasaulio piliečių, kokiais prieš 100 ar 200 metų buvo mūsų protėviai, neliko nieko. A. Zubovas taip pat psichikos ligonis?
– Jo pozicija neteisinga, tačiau jis turi teisę taip galvoti. Eurazija sunaikino europiečius? Išvien su liberalais ėjo ir komunistai, kurie naikino ir žudė universaliojo žmonijos vystymosi vardu. Zubovą atleido iš Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto, nes jis Putino įvykdytą Krymo prijungimą sulygino su Hitlerio elgesiu Austrijoje. Tačiau jam buvo leista grįžti. Mane atleido iš universiteto dėl reikalavimo įvesti karius į „Novorusiją“.
– Turite galvoje Ukrainos Rytus?
– Man nesugrįžti nevalia. Jie nušalino patriotą (mane) ir liberalą. Skirtumas tas, kad liberalui leido sugrįžti. Labai įdomu.
– Vakarų nemėgęs Dostojevskis ilgą laiką gyveno Vokietijoje. Iš kur toks prieštaravimas?
– Nėra jokio prieštaravimo. Kuo ilgiau rusas gyvena užsienyje, tuo didesniu rusu tampa. Todėl aš taip gerai suprantu Vokietijoje gyvenančius rusus. Galiu suprasti Europos kultūrą, verčiu Europos poetų kūrybą, šiuo metu kaip tik rengiu Heideggerio tomą. Myliu Europą, todėl šiandieninė Europa man kelia tokį siaubą. Matau, kaip ji merdi. Viskas ne taip, kaip Rusijoje. Kiekvienam iššūkiui čia turime vis kitą atsaką. Jūs tokią veiksmų įvairovę prarandate. Europiečiai ne tik netenka Europos, bet ir nori, jog rusai paliktų Rusiją. Ieškokite savo Europos arba paleiskite ją amžiams – tai jūsų reikalas. O mus palikite ramybėje.
– Ačiū už pokalbį.