Tokios komisijos veikė kaip „socialistinio teisėtumo“ priedanga tam, kas iš esmės buvo masinės žudynės ir įkalinimas be priežasties. 1938 metų lapkritį J. Stalino priimtas sprendimas sustabdė žudymo mašiną, vidutiniškai per dieną pasiglemždavusią 1400 gyvybių. Tik po dviejų dešimtmečių vienas niekam nežinomas žvalgybos pareigūnas suskaičiavo 16 mėnesių trukusio teroro aukas, kurių buvo 1 mln. 334 tūkst. 360. Iš jų pusė buvo sušaudyti, o likusieji išsiųsti į gulagus.
Politinis teroras tęsėsi ir po 1938 metų lapkričio, tačiau gerokai lėtesniu tempu. Antrasis pasaulinis karas užpildė J. Stalino lagerius karo belaisviais, užsieniečiais, okupuotų teritorijų gyventojais ir sugrįžusiais sovietiniais kariais. Gulagai ir toliau augo, ir prieš pat J. Stalino mirtį juose buvo laikoma 2,5 mln. kalinių, rašo Stanfordo universiteto Hooverio instituto tyrėjas Paulas R. Gregory svetainėje hoover.org.
Lapkričio 17-osios metinės vėl praėjo beveik nepastebėtos, nors didžiulė dalis Rusijos šeimų turi senelių, prosenelių ar tolimų giminaičių, kentėjusių represijas. Kiekvienais metais išgyvenusiųjų gulaguose skaičius mažėja. Maždaug penktadalį išgyvenusiųjų sudaro moterys. Dėl jų ilgos gyvenimo trukmės moterys yra paskutinės liudininkės, tačiau greitai ir jų nebeliks.
Nuo tada, kai buvo atverti gulagų archyvai, jų tyrinėtojai išsklaidė bet kokias abejones dėl J. Stalino centrinio vaidmens Didžiojo teroro metu. J. Stalinas labai kruopščiai organizavo masinius žudymus ir įkalinimus. Su asmeniškai pasirinktais lojaliais NKVD egzekutoriais jis valandų valandas posėdžiaudavo savo kabinete. Jis asmeniškai pasirašė valstybės ir partijų lyderių „sušaudymo sąrašus“. Nors kartais kalbama apie valstybės ir partijos pareigūnų valymą, didžioji dauguma represuotų liaudies priešų buvo paprasti darbininkai ir valstiečiai. J. Stalinas asmeniškai paleido konvejerį, per dirbtinį teisminį troikų procesą likvidavusį milžinišką skaičių aukų. Ir jis nedvejojo kreiptis į savo lojalius egzekutorius.
Ironiška, bet jie sulaukė tokio pat likimo – kulkos į pakaušį – Lefortovo kalėjime, kai jų vadovui prireikė atpirkimo ožių.
Tokie faktai. Kremlius negali paneigti gulagų egzistavimo dėl daugybės neginčijamų dokumentų ir visuotinės atminties. Ir tai Kremliui rimta problema, nes J. Stalino įvykdytas milijonų žmonių nužudymas neatitinka Vladimiro Putino pasakojimo apie tai, kad Rusijai per visą istoriją reikėjo stipraus ir herojiško lyderio. Ir dabar Kremliaus žiniasklaidos vadovai skanduoja, kad Rusijai reikia stipraus žmogaus, galinčio stoti į kovą su „degradavusiomis Jungtinėmis Valstijomis bei jų NATO statytiniais“.
V. Putino Rusija yra šlovingos praeities kupina Rusija: pergalė prieš Napoleoną, pergalė prieš Adolfą Hitlerį Antrajame pasauliniame kare, sparti modernizacija ir ortodoksų tikėjimas. Kremliaus žiniasklaida rusus gąsdina, kad artėja karas. Esą, priešų apsuptyje rusams aiškinama, kad jiems reikia geležine ranka valdančio lyderio – tokio kaip dziudo meistras V. Putinas. Jie turėtų nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas kaip stringanti ekonomika ar neišaiškinti opozicijos narių nužudymai.
Istorinė J. Stalino figūra tokiam Kremliaus naratyvui kelia realią grėsmę. J. Stalinas valdė Rusiją geležine ranka ketvirtį amžiaus. Jo valdymui buvo būdingas smurtas, badas, skurdas ir masinės žudynės. Rusijos Federacija yra teisėta Sovietų Sąjungos įpėdinė ir pretenduoja į sovietinį palikimą, o tai reiškia ir į J. Stalino palikimą.
V. Putinas nenorėtų, kad jo piliečiai bijotų stipraus lyderio, kuris, kaip J. Stalinas, virto tironu. V. Putinas, valdžioje praleidęs beveik ketvirtį amžiaus ir šiuo atžvilgiu jau primenantis J. Staliną, negali leisti, kad jam virš galvos kabėtų žvėriško, paranojiško ir žiauraus J. Stalino įvaizdis. Jis kaip tik privalo įtikinti rusus, kad J. Stalinas istoriškai buvo būtinas.
Ir štai kaip tai argumentuoja Kremlius: J. Stalinas buvo sudėtinga asmenybė. Net jei jis nužudė ir įkalino daug nekaltų žmonių, šio proceso metu jis eliminavo galingą „penktąją koloną“. J. Stalinas turėjo panaudoti politinį terorą, norėdamas apsaugoti pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę nuo užsienio agentų, klasinių priešų ir senojo režimo šalininkų. Jis neturėjo kito pasirinkimo – tik imtis visuotinio teroro.
Taip, J. Stalino priverstinė industrializacija sukėlė sunkumų – badą, darbo kvotas ir griežčiausią darbinę discipliną, tačiau jo griežtos priemonės užgrūdino rusų tautą karui, kuris tikrai turėjo ateiti.
Sovietų Sąjunga nebūtų galėjusi įveikti A. Hitlerio be gulagų, kurių kaliniai kasė išteklių nuošaliuose Rytuose ir gamino tankus ir lėktuvus, padėjusius laimėti karą.
Politinių kalinių mirties daliniai, nusiųsti į vokiečių minų laukus, padėjo išgelbėti lojalių rusų karių gyvybes. Taip, J. Stalinas padarė blogų dalykų, tačiau jis, esą, tai padarė tautos labui. Toks yra esminis argumentas.
Remiantis tokiu įsitikinimu, J. Stalino veiksmus reikėtų vertinti pagal išlaidų ir naudos lygtį, kurioje jo blogi darbai supriešinami su gerais. Valstybiniai istoriniai tekstai, pavyzdžiui, skatina rengti netikrus teismus ir diskutuoti, ar J. Stalinas buvo Rusijos tėvas ar Rusijos priešas. Studentai neva raginami mąstyti atvirai. Suaugusieji sulaukia kitokių ženklų – kartais subtilių.
V. Putinas ir jo artimiausia aplinka retai tiesiogiai giria J. Staliną. V. Putinas yra pavadinęs J. Staliną talentingu vadybininku, tačiau jis taip pat lankėsi ir Butovo žudynių vietoje už Maskvos. Komunistų partijai leidžiama statyti J. Stalinui paminklus ir per jo gimtadienį rengti masines eitynes.
Subtilesni tylios J. Stalino reabilitacijos požymiai yra grįžimas prie 1944 metų nacionalinio himno, pensininkų nostalgija senajai sovietinei sistemai, kasmetiniai Antrojo pasaulinio karo minėjimai, fotografavimasis su J. Stalino antrininku Raudonojoje aikštėje, ir net Krymo sugrąžinimas į Rusijos sudėtį.
Tad kai kas galėtų paklausti: ar Kremliaus vykdoma „J. Stalinas buvo griežtas, bet teisingas“ kampanija atsipirko? Rusijos visuomenės apklausos rodo, kad J. Stalinas yra laikomas reikšmingiausia visų laikų figūra, šiek tiek lenkianti V. Putiną ir Aleksandrą Puškiną. Beveik du trečdaliai rusų giria jo vadovavimą Antrojo pasaulinio karo metais – „nepaisant jo nuodėmių ir klaidų“.
Mažiau nei pusė žmonių mano, kad J. Stalinas įvykdė politinių nusikaltimų. O kas penktas įsitikinęs, kad J. Stalino vykdytos represijos buvo pateisinamos politine būtinybe.
Ir tokios nuomonės rusai laikosi ne dėl to, kad nežino apie J. Stalino nusižengimus. Tik 13 proc. apklaustųjų sakė nežinantys apie jo įvykdytus nusikaltimus. Rusijos jaunimas – išimtis. Pusė jų palaimingai nežino apie jo vykdytas represijas.
Rusų poetė Ana Achmatova po Didžiojo teroro rašė apie dvi Rusijas, kurios „žvelgia viena kitai į akis: vieni sodino į kalėjimus, o kiti buvo sodinami“. Anot jos, „antroji Rusija“ nyksta.
Prieš dešimtmetį beveik 70 proc. žmonių pritarė, kad „J. Stalinas buvo brutalus tironas, kaltas dėl tragiško milijonų nekaltų žmonių likimo“. Šiai išvadai nepritarė tik kas penktas žmogus. Šiais metais su J. Stalino brutalaus tirono apibūdinimu sutinka 44 proc. žmonių. Visi kiti nepritaria arba neturi nuomonės.
Rusijos žmonėms, kaip žinia, būdinga nuomonių poliarizacija dėl to, ar šaliai reikalingas toks lyderis kaip J. Stalinas, galintis įvesti tvarką. Nuo 2008 iki 2018 metų vykdytos visuomenės apklausos rodo, kad egzistuoja stabilus trečdalis gyventojų, remiančių tokį tokį stiprų lyderį. O tokio lyderio nenorinčiųjų dalis sumažėjo nuo pusės iki kiek daugiau nei trečdalio. 30 proc. žmonių neatsakė į šį klausimą.
Laikas restalinizacijai palankus. Gulagų literatūra aiškiai aprašo J. Stalino nusikaltimus žmogiškumui, tačiau rusams, rodos, nė motais. Pusė Rusijos paprasčiausiai nori gyventi toliau, leisti senoms žaizdoms užgyti ir nesigręžioti į praeitį. Gulaguose išgyvenusių žmonių skaičius sparčiai mažėja. Moterys, kaip paskutinės gulagų liudininkės, yra vienintelės likusios ir galinčios papasakoti savo istorijas – kol dar ne per vėlu.
Apklausa: nostalgija Sovietų Sąjungai Rusijoje – didžiausia nuo 2004
Nauja Rusijos visuomenės apklausa rodo, kad šiuo metu šalyje daugiausiai nuo 2004 metų gyventojų apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Tokia apklausa surengta prieš 27-ąsias Sovietų Sąjungos žlugimo metines, skelbia „The Moscow Times“.
Apklausos vis dažniau atskleidžia, kad Rusijoje daugėja gyventojų, apgailestaujančių dėl Sovietų Sąjungos žlugimo bei pritariančių sovietinės eros politikai. Sovietų Sąjunga žlugo 1991 metų gruodžio 25 dieną atsistatydinus tuometiniam sovietų vadovui Michailui Gorbačiovui, perdavusiam valdžią Kremliuje Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui.
66 proc. rusų sako apgailestaujantyss dėl Sovietų Sąjungos iširimo, rodo neseniai paskelbti „Levada“ centro surengtos apklausos rezultatai. Pernai taip manančių buvo 58 proc.
Tik ketvirtadalis žmonių sakė neapgailestaują dėl komunizmo žlugimo. Apklausos organizatoriai pažymėjo, kad tai yra „didžiausia viešosios nuomonės poliarizacija per pastaruosius dešimt metų“.
„Levada“ centras tokias apklausas rengia nuo 1992 metų kovo. Per šį laikotarpį nostalgija dėl Sovietų Sąjungos žlugimo piką buvo pasiekusi 2000 metais, kai dėl to apgailestavo 75 proc. apklaustųjų. O 2012 metais ši dalis smuktelėjo žemiau 50 proc.
Tarp tų, kurie šiemet sakė apgailestaują dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, 52 proc. paaiškino, kad jiems trūksta bendros penkiolikos respublikų ekonominės sistemos. 36 proc. sakė apgailestaujantys dėl to, kad „žmonės prarado jausmą, jog priklauso didžiai valstybei“.
Nors nostalgijos Sovietų Sąjungai aktyvėjimas fiksuojamas visose amžiaus grupėse, tradiciškai daugiausia taip besijaučiančių yra tarp vyresnių nei 55 metų amžiaus asmenų.
„Levada“ centras lapkričio 22–28 dienomis 52-iuose Rusijos regionuose apklausė 1600 žmonių.