Demonstruodama juntamą pyktį, Rusijos valdžia priėmė sprendimą B. Browderį įtraukti į Interpolo ieškomų asmenų sąrašą. Tai jau penktasis kartas, kai Maskva išduoda tarptautinį B. Browderio – verslininko, kadaise dirbusio šalyje – arešto orderį. Deja, ketvirtadienį arešto orderį Interpolas panaikino, tačiau, anot žurnalistės, šis gestas dar kartą parodė: sankcijos Rusijai veikia.
Tai koks gi yra tikrasis B. Browderio „nusikaltimas“? Jis įtikino kitą valstybę, šiuo atveju Kanadą, priimti vadinamąjį Magnickio aktą – kitaip tariant, įstatymo projektą, kuriuo įvedamos sankcijos Rusijos mokesčių pareigūnams ir policininkams, kurie kadaise buvo įsivėlę į didelio masto apgavystės schemą, kai buvo keičiami bendrovių pavadinimai, užgrobiamos jų sąskaitos bankuose ir naudojamos vogti pinigus iš Rusijos valstybės biudžeto.
B. Browderio advokatas Sergejus Magnickis buvo tas, kuris ir demaskavo aferą. Jam inicijuotas tyrimas, vyras atsidūrė už grotų, buvo žiauriai mušamas ir iki pat mirties nesulaukė reikalingos medicininės pagalbos. Nuo tada B. Browderis ėjo kryžiaus kelius, norėdamas nubausti kaltuosius. Jis parinko kelią neleisti jiems naudotis Vakarų bankais, Vakarų kurortais poilsiui ir Vakarų švietimo įstaigoms jų atžalų mokslui.
Anot A. Applebaum, Rusijos valdžia iš tikrųjų labai nekenčia vadinamųjų Magnickio sankcijų – tą neapykantą lydi ir didžiulė pagieža. Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per spaudos konferenciją atvirai išsityčiojo iš B. Browderio. Rusijos advokatas, kuris 2016 metų birželį buvo susitikęs su D. Trumpo žentu ir patarėju Jaredu Kushneriu, buvusiu D. Trumpo rinkiminės kampanijos vadovu Paulu Manafortu (jam pateikti įtarimai dėl sąmokslo prieš JAV - red.) ir D. Trumpo sūnumi Donaldu Trumpu jaunesniuoju (istorija apie tai, kaip bandyta sukompromituoti Hillary Clinton) taip pat siekė, kad būtų panaikintos Magnickio sankcijos.
Be to, Magnickio sankcijos pasitarnavo kaip pavyzdys, kuriuo 2014 metais sekė buvusio Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos administracija, kuri po Maskvos veiksmų Ukrainoje, sankcijas pritaikė ne Rusijai, ne rusams ir ne atskiriems Rusijos ekonomikos sektoriams, o konkretiems šalies verslininkams ir pareigūnams, artimai susijusiems su V. Putinu ar šalies politika Ukrainos atžvilgiu.
Tuo metu skambėjo daug kritikos, esą tokių priemonių Rusijai per mažai, o ir pritaikytos jos per vėlai. Pasak straipsnio autorės, dešimtmečius Vakarai numodavo ranka į Rusijoje klestinčią korupciją ir pinigų plovimą tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose bei vis drąsėjančius Rusijos bandymus manipuliuoti politika. Sankcijos, skirtos keliems verslininkams ir politikams, kuriomis bandoma jiems užkirsti kelią naudotis turimomis kreditinėmis kortelėmis – kaip tokios priemonės galėtų sustabdyti augantį potvynį?
A. Applebaum teigia, kad gali. Rusijos invazija į Ukrainą iš tikrųjų buvo sustabdyta – tiek sankcijų, tiek Ukrainos karinių pajėgų. Rusijos planas suskaldyti Ukrainą ir šalies rytuose įkurti rusiškai kalbančią valstybę (vadinamąją Novorosiją), laimei, taip ir neišsipildė. Kariniai veiksmai tęsiasi ir toliau, tačiau bent jau neplinta toliau iš rytinių teritorijų.
Anot jos, Rusijos invazija vietoj vadinamosios Novorosijos sukūrė kažkokį itin nepatrauklų teritorinį darinį (kalbame apie vadinamąją „Donecko liaudies respubliką“), kuris tikrai netapo sektinu pavyzdžiu. Rusijos bandymai nusikratyti sankcijų (siekiai įtikinti europiečius apsigalvoti), taip pat neduoda norimos naudos. Straipsnio autorė teigia, kad net ir Rusijos planas į Jungtinių Valstijų prezidento postą deleguoti būtent Donaldą Trumpą ir taip užsitikrinti, kad sankcijos bus panaikintos, taip pat, panašu, žlugo (bent jau kol kas): Rusijos kišimasis į JAV prezidento rinkimus taip sukaustė D. Trumpo administraciją, kad ši kol kas Rusijos klausimu iš viso neturi jokios konkretesnės politinės strategijos.
A. Applebaum įsitikinimu, pačioje Rusijoje sankcijos kelia didžiausią stresą būtent elitui. Dalis jo savo pyktį kreipia į Europą, Jungtines Valstijas ir patį B. Browderį, tačiau kiti, nors ir tyliai, kaltę dėl susiklosčiusios situacijos verčia pačiam V. Putinui. Net ir tie Rusijos verslininkai, kurių sankcijos nepalietė tiesiogiai, sako, kad jų veikla šiuo metu ribota kaip niekad, ir jie žino, kas už tai atsakingas.
Kanados sprendimas dėl Magnickio sankcijų leidžia suprasti, kad bent artimiausiu metu jos niekur nedings. Virš Kremliaus ir toliau kaupiasi juodi debesys, tad net ir pati Maskva puikiai supranta, kad V. Putino politika Ukrainos atžvilgiu buvo klaida, kurią būtina taisyti. Pirmiausia, savaime suprantama, dėl sankcijų.
Straipsnio autorės teigimu, būtini radikalesni Rusijai skirtos politinės strategijos pokyčiai, reikia strategijos, kuri daugiau dėmesio skirtų Jungtinių Valstijų ir Europos politikos bei verslo apsaugai nuo Rusijos korupcijos ir manipuliacijų.
Nepaisant to, manyti, kad sankcijos neturi jokio poveikio, taip pat būtų didžiulė klaida. JAV Valstybės departamentas pasielgė gana kvailai, žengdamas neapdairų žingsnį uždaryti savo atstovybę. Tai svarbus politinis įrankis, turintis savo vietą ir poveikį. Tai, kad Rusija spjaudosi tulžimi, anot A. Applebaum, yra pats geriausias įrodymas.