Po mėnesio, 2015-ųjų metų gegužę, į Maskvą grįžusiam V. Kara-Murzai buvo aiškiai duota suprasti, kad pokyčiai išties galimi. Tuo jis įsitikino, kai patyrė grėsmę savo paties gyvybei. Įpusėjus Rusijos disidentų susirinkimui, jo kaktą išpylė prakaitas, o po akimirkos pasireiškė pykinimas ir vėmimas. „Viskas vyko labai greitai, – prisimena politikas. – Tetruko 20 minučių. Jaučiausi visiškai sveikas ir staiga pradėjo daužytis širdis, neįtikėtinai pakilo spaudimas, išpylė prakaitas, pradėjau vemti, o tada netekau sąmonės.”, skelbia „The New York Times“.
Po savaitės iš komos pabudusiam V. Kara-Murzai gydytojai pranešė, kad jis nurijo nuodų, nors jokių jų buvimą įrodančių pėdsakų aptikti nepavyko. V. Kara-Murza išgyveno, tačiau tik nedaugeliui tokioje situacijoje atsidūrusių jo tėvynainių likimas buvo toks pat gailestingas. Politikas įsitikinęs, kad planas jį nunuodyti – saugumo tarnybos pareigūnų užmačios.
Politinės žmogžudystės – dar sovietiniais laikas plačiai taikyta praktika – vėl grįžta į Kremliaus mėgstamų užsienio politikos vykdymo priemonių arsenalą, kaip negailestingas ginklas, kuriuo grasinama, siekiant įbauginti arba kitaip nutildyti kritikos vyriausybei negalinčius aktyvistus tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nė neslepia ambicijų atkurti buvusią šalies galią ir sugrąžinti valstybę į deramą vietą tarp pasaulio lyderių. Jis investavo pakankamai lėšų ir išeikvojo nemažai energijos kurdamas galingos ir moraliniu požiūriu tvirtos Rusijos įvaizdį, gerokai besiskiriantį nuo, jo paties požiūriu, silpnų, nuosmukį ir sukrėtimus išgyvenančių demokratinių Vakarų valstybių.
Kompromituojančią informaciją skelbiantys žurnalistai, kovotojai už piliečių teises, opozicijai atstovaujantys politikai, vyriausybės veiksmus demaskuojantys asmenys ir kiti trokštamam įvaizdžiui kenkiantys tėvynainiai susilaukia griežtų sankcijų: jie įkalinami pateikus suklastotus kaltinimus, apšmeižiami spaudoje ir – deja, vis dažniau, – nužudomi.
Politinės žmogžudystės, ypač nunuodijimai, Rusijoje nėra naujas reiškinys. Tai, galima sakyti, penkių amžių senumo tradicija. Paminėtina ir tai, kad Rusijoje žmogžudystės įvykdomos be jokių skrupulų.
Nors nunuodijimo atvejų paprastai nepavyksta susieti su konkrečiais asmenimis, o vyriausybės pareigūnai nuo kaltinimų griežtai atsiriboja, tačiau būtent nunuodijimas sukelia mažiausiai abejonių dėl vyriausybės įsikišimo. „Nors masinėje kultūroje vaizduojama kitaip, gerai savo amatą išmanantį samdomą žudiką vargu ar nusisamdysi, – duodamas interviu sakė Niujorko universiteto profesorius, Rusijos saugumo tarnybų specialistas Markas Galeotti. – Jei kalba eina apie profesionaliai atliekamą užduotį, vadinasi, ja suinteresuota galėjo būti vyriausybė.”
Kitose šalyse, ypač Izraelyje ir JAV, užsakomosios žmogžudystės praktikuojamos, bet tai daroma vien kovojant su terorizmu. Jokioje kitoje išsivysčiusioje valstybėje neįmanoma susidurti su taip sistemingai ir beatodairiškai vykdomomis žmogžudystėmis. O štai Rusijoje tokių metodų neretai imamasi kovojant su neva šalies interesų išdavikais užsienio šalyse. 2006-aisiais nužudymas už Rusijos ribų buvo net įteisintas šalies parlamente.
Ypač po susidorojimo su Aleksandru Litvinenka (V. Putino oponentu, mirusiu nuo apsinuodijimo poloniu Londone 2006-aisiais), nužudymai ir mirtys mįslingomis aplinkybėmis dabar laikomos žiauriu ir ypač tikėtinu Kremliaus kritikų likimu, kurio šie stengiasi išvengti pabėgdami iš šalies ir slėpdami savo buvimo vietą. Rusija niekada nepripažino veikusi pagal 2006-aisiais priimtą įstatymą ir atkakliai neigė bet kokias vyriausybės sąsajas su profesionaliai įvykdytais nusikaltimais, įskaitant ir A. Litvinenkos nužudymą.
Vienas iš neseniai šalį palikusių asmenų – Grigorjus Rodčenkovas, pateikęs Rusijos dopingo skandalą sukėlusios informacijos. Priežasčių išvykti iš šalies tikrai yra. Mat pradėjus ryškėti skandalo aplinkybėms, netikėtai mirė du apie valstybiniu lygiu dangstomą dopingo vartojimą žinoję pareigūnai.
O štai kompromituojančią informaciją atskleidusi pabėgėlė iš Rusijos Julija Stepanova, šiuo metu su sutuoktiniu besislapstanti JAV, buvo priversta persikelti gyventi kitur, nes kilo įtarimų, kad programišiai nustatė jos buvimo vietą.
„Jei mums kas nors nutiks, tai tikrai nebus nelaimingas atsitikimas“, – sako moteris.
„Vyriausybė, pasitelkusi specialiąsias tarnybas, likviduoja savo priešus, – duodamas interviu sakė buvęs parlamento narys ir KGB papulkininkis Genadijus Gudkovas – Kalbu ne vien apie A. Litvinenką. Buvo daugybė kitų atvejų, apie kuriuos galbūt nė nežinome, nes paskelbiama, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.“
Visiškai neseniai paaiškėjo, kad Kremliui priklausančio 57-erių metų Michailo Lesino mirties Vašingtone priežastis – ne širdies smūgis, kaip iš pradžių tvirtino jo kolegos, o po smūgio buku daiktu patirta trauma.
Liepą Rusijos naujienų agentūra „Interfax“ pranešė apie 64-erių metų Aleksandro Potejevo mirtį JAV. Šis žvalgybos pareigūnas buvo kaltinamas JAV priemiesčiuose besislapstančių Rusijos šnipų išdavimu.
Visgi daugiausia mirčių yra siejama su Magnitskio aktu – įstatymu, kurį V. Kara-Murza ragino papildyti Vašingtone.
Teisininkas ir auditorius Sergejus Magnitskis buvo įkalintas pateikus kaltinimus dėl vengimo mokėti mokesčius. Šie kaltinimai buvo pateikti jam tiriant atvejį dėl 200 mln. eurų viršijančios sumos, kurią pasisavino korumpuoti Rusijos pareigūnai. Teisininkas mirė 2009-aisiais, kalėjime, kuriame jam buvo atsisakoma suteikti net būtiniausią medicininę pagalbą.
Dėl šio incidento Kremlius susilaukė visuotinio pasmerkimo. JAV finansininkas Williamas F. Browderis reaguodamas į susidorojimą su S. Magnitskiu, kurį buvo pasamdęs, kai dirbo Rusijoje, iškėlė Jungtinių Valstijų Kongrese klausimą dėl įstatymo, pagal kurį būtų baudžiami prie susidorojimo su auditoriumi prisidėję pareigūnai.
Pasiūlyta teisinė priemonė buvo patvirtinta 2012-aisiais. Ji gavo Sergejaus Magnitskio įstatymo ir atskaitomybės akto pavadinimą. Pagal šį įstatymą draudžiama išduoti vizas ir suteikti prieigą prie JAV finansinės sistemos tiems Rusijos piliečiams, kurie gimtojoje šalyje, kaip įtariama, yra pažeidę įstatymus ir vengę bausmių.
Rusijos prezidentas V. Putinas, įžvelgdamas kišimąsi į šalies vidaus reikalus, atkakliai kritikavo numatomą įteisinti priemonę. Kai įstatymas galop buvo priimtas, V. Putinas nutarė atkeršyti: jis uždraudė JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.
Magnitskio aktas tapo pamatu, kuriuo remiantis sudarinėjamas svarbių Rusijos veikėjų, kaltinamų nužudymais, žmogaus teisių pažeidimais, finansinėmis machinacijomis ir kt., sąrašas.
Į klausimą, kas susiję su mokestiniu sukčiavimu, iš pradžių buvo svarbu atsakyti vykdant tyrimą. Vėliau šis klausimas įgavo platesnę prasmę. Deja, prieiga prie neviešinamos informacijos buvo ne tik būtina, bet ir susijusi su grėsme gyvybei. Paslaptingomis aplinkybėmis jau mirė penki asmenys, turėję tokios informacijos arba buvę liudininkais. Atsižvelgiant į mirčių priežastis peršasi išvada apie valstybiniu lygiu suorganizuotus nužudymus. Viena iš aukų – pats S. Magnitskis. Prieš S. Magnitskį neįtikėtinomis aplinkybėmis mirė kiti du asmenys, o bylai įgavus didesnės svarbos pranešimų apie staigias mirtis padažnėjo.