Rusijoje, kaip ir kitose šalyse, egzistuoja politologo profesija. Šios profesijos atstovas paprastai nėra atsakingas už savo prognozes ir pasisakymus, tačiau sąlygomis, kai apribota prieiga prie informacijos, kai kyla daugybė klausimų dėl vienų ar kitų politinių sprendimų, politologas nepakeičiamas, nes visada gali pateikti bet kokios politinės problemos interpretaciją.
Ši interpretacija gali būti pagrįsta bet kuo, dažniausiai ji prieštarauja naujausiai realybei, tačiau apie šį prieštaravimą visi iškart pamiršta – vyksta jau nauji politiniai įvykiai, ir politologas komentuoja jau juos.
Tradicinės politologinės temos pastaruoju metu pasitraukė į antrą planą, ir būtent dramatiški įvykiai Ukrainoje, kurių kulminacija tapo Malaizijos lėktuvo žūtis, leidžia daryti labai svarbią išvadą, susijusią su Rusijos vidaus politika. Būtent dabar, kai Nyderlanduose laidojami pirmieji numuštojo lėktuvo keleiviai, Maskvoje griūva puikios politinės paties ryškiausio iš galimų Vladimiro Putino įpėdinių perspektyvos.
Sergejus Šoigu
Turimas omenyje Sergejus Šoigu, dabartinis Rusijos gynybos ministras, svarbiausias rusų politikos ilgaamžis ir ne mažiau nei dvidešimt metų išliekantis vienas iš populiariausių Rusijos valstybės veikėjų. Tai vienintelis iš rusų ministrų, posėdžiaujantis vyriausybėje be pertraukos dar nuo sovietinių laikų, nuo 1990 m. Karjeros aukštumos S. Šoigu buvo numatytos, neperdedant, nuo pat ankstyvos vaikystės. Savo gimtąjį regioną – Tuvą, kuri yra galbūt pati keisčiausia vieta Rusijoje – S. Šoigu mėgsta lyginti su Tibetu, tačiau pagal Rusijos mastus tai netgi ne Tibetas, o kažkas dar paslaptingesnio.
Buvusi Kinijos provincija, prijungta prie Rusijos imperijos po Čin dinastijos žlugimo prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, po bolševikų revoliucijos ir subyrėjus carinei Rusijai tapo nepriklausoma valstybe.
Kaip ir kaimyninė Mongolija, nepriklausoma Tuva buvo Maskvos valios vykdytoja – vietos bolševikai šioje šalyje paskelbė sovietų valdžią ir pranešė apie socializmo statybą, tačiau budistinės agrarinės valstybės skurdo sąlygomis tai buvo tuščias formalumas – net valdant komunistams Tuva išliko feodaline šalimi, kuriai realiai vadovavo kelios įtakingos giminės, prisiekusios bolševikams taip pat lengvai, kaip prieš tai prisiekė Rusijos carui.
1941 m. Tuva tapo pirmąja Azijos valstybe, paskelbusia karą nacistinei Vokietijai, bet iki 1945 m. pergalės ši valstybė neišgyveno. Po eilinės represijų, vykdytų Tuvoje sovietiniu pavyzdžiu, bangos, kai Tuvoje beveik neliko vietos komunistų, galinčių užimti po masinių areštų atlaisvintus vadovaujančius postus, 1944 m. Stalinas Tuvą prijungė prie Sovietų Sąjungos.
Tačiau pačioje Tuvoje niekas nuo to nepasikeitė. Užtenka pasakyti, kad nepriklausomos Tuvos prezidentas Salčakas Toka išliko regiono vadovu Sovietų Sąjungos sudėtyje iki pat savo mirties 1973 m.
S. Šoigu tėvas Kožugetas, priklausantis įtakingai Tuvos šeimai, buvo vienas iš artimiausių S. Tokos bendražygių. Jis užėmė aukštas pareigas sovietų Tuvos vyriausybėje ir Komunistų partijos vietos organizacijoje. Egzistuoja legenda, kad dar septintojo dešimtmečio pabaigoje Kožugetas Šoigu susidraugavo su būsimuoju Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, kuris, kaip ir Šoigu vyresnysis, buvo atsakingas už statybas savo srities vadovybėje. Tai yra, su savo būsimu Kremliaus globėju S. Šoigu susipažino dar vaikystėje.
Bet kokiu atveju, atidirbęs kelerius metus, kaip priklausė pagal sovietinę tradiciją, Tuvos bei kaimyninių Sibiro regionų statybos trestuose gamybos srityje, S. Šoigu ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais partijos struktūrose. Sulaukęs 33 m. jis jau buvo antrasis Abakanos miesto (su Tuva besiribojančios Chakasijos respublikos sostinės) komunistų partijos sekretorius, po to perėjo į Krasnojarsko srities, kurio sudėtyje buvo Tuva, komitetą.
Jei nebūtų subyrėjusi Sovietų Sąjunga, S. Šoigu, tikėtina, būtų tapęs pirmuoju Tuvos srities komiteto sekretoriumi. Bet 1990 m. Borisas Jelcinas, ėmęs vadovauti Rusijai dar kai ji buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, pakvietė savo draugo sūnų dirbti Maskvoje.
Asmeninė kariuomenė
Ši struktūra buvo maža, mobili, pavaldi asmeniškai jam ir jam lojali. Atrodytų, kam gelbėtojui, kurio pareiga traukti nukentėjusiuosius iš nuolaužų po, pvz., žemės drebėjimo, reikalingas Kalašnikovo automatas?
Bet S. Šoigu iš pat pradžių primygtinai reikalavo, kad visi gelbėtojai būtų ginkluoti, turėtų karinius laipsnius ir jam vadovaujant paklustų karinei disciplinai.
Nė kiek neperdedant galima sakyti, kad tai buvo asmeninė S. Šoigu kariuomenė, ir jau 1993 m. rudenį B. Jelcinas galėjo įsitikinti, kad tokia kariuomenė jam labai reikalinga. Per ginkluotą B. Jelcino šalininkų ir jų oponentų iš parlamento konfrontaciją Rusijos armija užėmė laukimo poziciją.
Žodžiais deklaruodamas lojalumą B. Jelcinui, gynybos ministras Pavelas Gračiovas neskubėjo panaudoti jėgos prieš ginkluotą opoziciją, o kai vis dėlto buvo užsiminta apie parlamento šturmavimą tankais, P. Gračiovas pareikalavo, kad B. Jelcinas pateiktų įsakymą raštu, kad nesėkmės atveju atsakomybės našta tektų visų pirma prezidentui.
S. Šoigu jokių įsakymų raštu neprašė, jo ginkluoti gelbėtojai gynė B. Jelcinui lojalią Maskvos meriją, o ginklai iš Nepaprastųjų situacijų ministerijos sandėlių buvo dalinami savanoriams per B. Jelcino šalininkų mitingą.
Greičiausiai, būtent po šio epizodo ir prasidėjo tolesnis Nepaprastųjų situacijų ministerijos klestėjimas. Baigiantis dešimtajam dešimtmečiui S. Šoigu ministerijoje buvo daugiau generolų, nei kariuomenėje ir specialiosiose tarnybose. Nė dienos netarnavęs kariuomenėje S. Šoigu pats taip pat tapo generolu.
Ministerijos gelbėjimo padaliniuose taip pat atsirado ir karinė aviacija, o pats S. Šoigu padedant televizijos naujienoms tapo svarbiausiu nacionaliniu superdidvyriu. Per kiekvieną technogeninę katastrofą, kiekvieną potvynį, žemės drebėjimą ar gaisrą jis tapdavo pagrindiniu televizijos naujienų veidu – jis pasirodydavo ekranuose ir asmeniškai stebėdavo, kaip jo pavaldiniai gelbėja žmones.
Visose anuometinėse sociologinėse apklausose S. Šoigu stabiliai užėmė pirmą vietą ministrų, kuriais žmonės pasitiki, reitinge. Keisdavosi vyriausybės, premjerai atsistatydindavo, kai kurie net atsidurdavo kalėjimuose, o S. Šoigu išliko vis toks pat populiarus ir tautos mylimas. Žinoma, jam padėdavo oficiali propaganda, su meile kūrusi didvyriškos gelbėtojų superministerijos įvaizdį ir ignoravusi akivaizdžius klausimus, kurie kildavo po kiekvienos rimtesnės stichinės nelaimės, kai didžiausia našta tekdavo su Nepaprastųjų situacijų ministerija nesusijusiems vietos savanoriams – kaip, pavyzdžiui, per didžiulius miškų gaisrus 2010 m.
Valdžios perėmimo krizė
Jo populiarumas labai pasitarnavo Kremliui per politinę krizę 1999 m., kai išbarstęs visus savo politinius reitingus, o kartu ir sveikatą, pasenęs prezidentas B. Jelcinas ėmė ruoštis perduoti valdžią savo įpėdiniui, tuomet dar mažai kam žinomam Vladimirui Putinui. Jam atvirai priešinosi B. Jelcinu nepatenkintų nomenklatūros atstovų grupės su buvusiu ministru pirmininku Jevgenijumi Primakovu ir Maskvos meru Jurijumi Lužkovu priešaky.
J. Lužkovo ir J. Primakovo pusėje buvo dauguma regioninių lyderių, kurie subūrė savo partiją ir buvo pasiruošę pretenduoti į pergalę rinkimuose, o B. Jelcinas neturėjo nė vienos politinės jėgos, kuria galėtų pasikliauti.
Naują partiją Kremlius pradėjo kurti nuo nulio. Faktiškai tai buvo virtuali partija, egzistuojanti tik televizijos žinių eteryje, bet valdžios šaltinis Rusijoje jau tada buvo visų pirma televizorius, ir tai Kremliui nebuvo problema. Daug pavojingiau buvo tai, kad visi pagrindiniai ryškūs politikai Maskvoje ir regionuose palaikė J. Lužkovą ir J. Primakovą.
Tuo metu B. Jelcinas išsitraukė iš rankovės savo slaptą kozirį – S. Šoigu. Būtent jis ėmė vadovauti naujajai partijai „Jedinstvo“ (vėliau ji absorbuos ir J. Lužkovo bei J. Primakovo partiją ir ims vadintis „Jedinaja Rossija“, galiausiai virsdama valdančiąja V. Putino režimo partija), kuri laimėjo rinkimuose ir padėjo pagrindą V. Putino išrinkimui Rusijos prezidentu po keturių mėnesių.
Ištikimybė ir ordinai
Be jo, tokio ordino Rusijoje neturi niekas, jis įteiktas pirmą kartą. Paskutinius dvejus metus S. Šoigu eina gynybos ministro pareigas, bet ir Nepaprastųjų situacijų ministerija išliko jo valdžioje, nes naująjį ministrą, savo ilgametį pavaduotoją ir draugą Vladimirą Pučkovą S. Šoigu išrinko pats.
Pereidamas iš vienos ministerijos į kitą, jis spėjo pusmetį padirbėti Maskvos srities gubernatoriumi, ir išeidamas taip pat parinko savo įpėdinį – Andrejų Vorobjovą, savo draugo dar iš Sibiro laikų sūnų. S. Šoigu liko ištikimas feodalinei Tuvos personalo politikai.
Gegužės 9 d. jis priėmė karinį paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje, televizijos kameroms demonstruodamas savo naująjį ordiną. Jam 58 m., priešaky dar daug karjeros metų, o kokia karjera gali laukti gynybos ministro? Aukštesni tik du postai – ministro pirmininko ir prezidento.
Nenuostabu, kad politologai reguliariai rašo apie tai, jog S. Šoigu gali būti paskirtas į nepopuliaraus premjero Dmitrijaus Medvedevo vietą, ir apie tai, kad kai Vladimiras Putinas vis dėlto užsimanys išeiti užtarnauto poilsio, po savęs paliks būtent S. Šoigu, kaip kažkada B. Jelcinas paliko vietoj savęs patį V. Putiną.
Nuopuolis
O tada įvyko nuopuolis. Galima ginčytis dėl Rusijos reguliariosios kariuomenės dalyvavimo koviniuose veiksmuose pietryčių Ukrainoje masto, bet net jei jis minimalus, bet kokiu atveju už šį vaidmenį asmeniškai atsako gynybos ministras.
O po Malaizijos lėktuvo katastrofos karinis separatistų palaikymas virto kariniu teroristų palaikymu. S. Šoigu spaudos tarnyba gali laidyti kiek tik nori juokelių apie Ukrainoje jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl talkininkavimo teroristams, bet iš esmės nieko juokingo čia nėra – po kelių dienų Rusijos gynybos ministro vardas atsidurs Interpolo bazėje, ir net jei Rusijai pavyks užginčyti šią procedūrą, teroristų, kurie spėjamai numušė lėktuvą, globėjo etiketės S. Šoigu nusiimti jau nepavyks.
Buvusio Tuvos sosto paveldėtojo biografija turtinga atrodo tik Rusijoje, o likusiam pasauliui ji nieko nereiškia. Vienintelis tarptautinis įvykis S. Šoigu biografijoje – Ukrainos krizė, pradedant Krymu ir toliau iki pat Malaizijos lėktuvo katastrofos.
Su tokia dėme biografijoje nei prezidentais, nei premjerais netampama. Su tokia biografija telieka tik duoti istorikams interviu tema „aš niekuo nekaltas“. Rašyti memuarus. Auklėti anūkus. O lankytis su oficialiais vizitais Briuselyje ar Vašingtone, jau nekalbant apie Kijevą – negalima.
Todėl vertėtų patarti visiems politologams išbraukti S. Šoigu vardą iš potencialių V. Putino įpėdinių sąrašo. Tokio vardo šiame sąraše nebėra, apibendrina opendemocracy.net.
