Šis įvykis tapo vienu iš kertinių pastarojo meto Ukrainos istorijoje. Protestas, reikalaujant, kad tuometinė šalies valdžia pasirašytų susitarimą dėl sąjungos su ES, Kijevo centre tęsėsi ilgiau nei savaitę, primena BBC korespondentas Kijeve Sviatoslavas Chomenka. Įvykių išvakarėse, lapkričio 29 d., Vilniuje įvykusiame Rytų partnerystės viršūnių susitikime Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atėmė iš aktyvistų paskutines viltis, kad tas dokumentas vis dėlto bus pasirašytas, todėl protestas, stebėtojų nuomone, neteko jokios prasmės.
Nors lapkričio 29 d. vakare Euromaidano organizacinis komitetas ir paskelbė apie akcijos nutraukimą bei perėjimą prie naujo kovos etapo, tam tikra aktyvistų dalis nutarė naktį praleisti aikštėje.
Žiaurus susidorojimas su dešimtimis protestavusiųjų, tarp kurių buvo nemažai jaunimo ir studentų, sukėlė tikrą šoką daugeliui ukrainiečių. Gruodžio 1 d. į Kijevo gatves išėjo gausiausias nuo 2004 metų Maidano laikų demonstrantų būrys.
Aktyvistai užėmė dalį Kijevo merijos pastato ir šalia Maidano esančius Profsajungų rūmus, netrukus tapusius neformaliu revoliucijos štabu.
Po dar tris mėnesius užsitęsusių masinių protestų, 2014 metų vasarį, nuo kulkų žuvo kelios dešimtys Maidano aktyvistų ir buvo nuverstas prezidentas V. Janukovyčius.
BBC Rusijos tarnyba susisiekė su keliais žmonėmis, buvusiais Kijevo Nepriklausomybės aikštėje tą naktį, kai buvo išvaikyta protesto akcija, ir paprašė jų pasidalyti prisiminimais apie tuometinius įvykius bei pateikti savo požiūrį žvelgiant iš dabarties perspektyvos.
Ivanas Sinepalovas, žurnalistas iš Mariupolio
Protestuotojų išvaikymo operacija buvo įvykdyta trečią, o gal ketvirtą naktį, kurią pats, tuo metu Mariupolio valstybinio universiteto žurnalistikos kurso studentas, leidau Maidane. Ten, tiesą sakant, ir eidavau tik naktimis, nes dieną žmonių ir taip būdavo užtektinai, o naktį juk taip pat reikėjo budėti, kad aikštė nebūtų užimta.
Bilietų namo neturėjau. Planavau išvykti lapkričio 30 d. arba gruodžio 1 d., tačiau teko užsibūti kiek ilgiau.
Tas vakaras, apskritai, niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Visi, kaip paprastai, paskandavo: „Revoliucija, revoliucija!“, o tada voromis patraukė į vėliausią metro ir išsivažinėjo. Maidane liko maždaug trys šimtai žmonių.
Naktis taip pat buvo tokia pat, kaip ir visos ankstesnės. Kas valandą sugiedodavome himną, šildėmės prie geležinių krosnelių. Artėjant vidurnakčiui buvo pradėta išmontuoti scena. Mums paaiškino, kad ryte bus atvežta kita, didesnė.
Maždaug 4 val. ryto pamačiau, kaip link Maidano Institutskajos gatve artėja dalinys „Berkut“. Iš pradžių puoliau link Chreščiatiko gatvės perspėti žmonių, o tada pasileidau link Gorodeckio – kitos šalia Maidano esančios gatvės, bet ji jau buvo atkirsta. Neprisimenu, kaip atsidūriau šalia Nepriklausomybės kolonos.
Jie veikė ypač organizuotai: apsupo mus neįveikiamu kelių eilių žiedu, atstatė skydus ir paleido į darbą gumines lazdas, taip stengdamiesi įbauginti. Susispietėme prie kolonos. Ten ir pradėjo mus tvatyti be jokio išankstinio įspėjimo.
Staiga buvau stipriai stumtelėtas. Griūdamas stengiausi ranka užsidengti galvą, bet kaip tik tą akimirką ir gavau smūgį lazda: vadinasi, tikrai buvo taikytasi ne į ranką, o į galvą.
Tada specialiosios paskirties pajėgos suformavo nuo kolonos link Chreščiatiko gatvės vedantį „koridorių“. Mačiau, kaip prieš mane ėjusiam vaikinui vienas berkutininkas specialiai pakišo koją, tad šis nugriuvo ir tiesiog nuriedėjo laiptais.
Akies krašteliu pastebėjau, kaip ant asfalto gulintį vaikiną berkutininkai vanoja guminėmis lazdomis šaukdami: „Kelkis!“
Gavau dar vieną smūgį į galvą. Praradau orientaciją, todėl kiek sulėtinau žingsnį, tačiau netrukus sulaukiau niukso į nugarą ir išgirdau: „Greičiau!“
Kažkokiais būdais pavyko išsigauti iš to koridoriaus. Tuojau pat leidausi bėgti. Kažkas pasakė, kad mūsiškiai renkasi prie Michailovskio soboro. Įvairiais užkampiais pasiekiau tą vietą. Ten iš kažkokių kioskelių pasistatėme barikadas. Po ketvertą metų užsitęsusio karo jas prisiminus darosi net juokinga. Tokia tad ir buvo ta naktis.
Vėliau man keletą savaičių teko vaikščioti sugipsuota ranka, bet pasakyti, kad dėl to būčiau tapęs bent kiek radikalesnis, negaliu. Nuo pat pirmųjų protesto Maidane dienų buvau pasirengęs panašiam susirėmimui. Tik numatyti yra viena, o iš tiesų su tuo susidurti – visiškai kas kita. Tada tikrai jutau baimę. Kita vertus, taip pat galvojau: „Tegul aš dabar numirsiu – svarbiausia, kad Kijevas po viso šito išeitų į gatves.“
Dabar tie įvykiai nesukelia beveik jokių emocijų – liko tik pliki faktai. Juk nuo tos nakties šitiek visko įvyko – ir Maidane, ir po Maidano...
Ar ir vėl eičiau į Maidaną? Žinoma. Dėl to negali būti nė menkiausių abejonių. Klausimas „Ar eitum į Maidaną?“ kažkodėl tiesiogiai kildinamas iš teiginio, kad po Maidano prasidėjo karas, o „po“ gali reikšti ir „dėl“. Tokia nuostata iš esmės klaidinga.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad jei ne Maidanas, dabar jau seniai gyvuotume kaip Ukrainos Respublika Rusijos Federacijos sudėtyje. Kaip tik todėl eiti į Maidaną buvo tiesiog gyvybiškai būtina. Ir jei suveiktų laiko mašina, aš pasielgčiau lygiai taip pat, o gal ir dar radikaliau.
Natalija Mamalyga, verslininkė iš Kijevo
Pirmą kartą į Maidaną atėjau lapkričio 22 d. vakare. Planavau likti aikštėje iki galo, t. y. kol pasikeis valstybės vykdoma užsienio politika arba kol ten rinksis žmonės.
Šturmo išvakarėse taip pat buvau Maidane. Maždaug trečią valandą nakties patraukiau į priešais esančią kavinę išgerti kavos. Tada vėl grįžau.
Staiga kažkas sušuko, kad kolonos link artėja „Berkut“ pajėgos. Mes pasiskirstėme grupėmis: vaikinai išsirikiavo ant laiptų, merginos stovėjo viduryje. Kažkokiu būdu pavyko ištrūkti nenukentėjusiai. Iki tam tikros akimirkos apskritai maniau, kad berkutininkai nemuša žmonių, o tik stumdo, tačiau kai ėjau į kitą Chreščiatiko gatvės pusę, pamačiau, kaip jie vejasi žmones ir muša tuos, kuriuos pasiveja.
Ką tada jaučiau? Baimę. Bet neilgai. Labiau – nusivylimą. Įsitikinau, kad „Berkut“ daliniui priklausantys vyrai gali primušti net visiškai nesipriešinančias merginas.
Apskritai, emociniu požiūriu, Maidane susirinkusiųjų išvaikymo naktis tarsi nublanko vėlesnių įvykių kontekste. Buvau Maidane ir vasario 20-ąją (masinio aktyvistų sušaudymo dieną). Visi ankstesni įvykiai neatrodo tokie baisūs, palyginti su tuo, kas nutiko tada.
Jei turėčiau rinktis, eičiau į Maidaną ir vėl. Tiesiog nebūčiau taip tvirtai įsitikinusi, kad taikių žmonių niekas šiaip sau nemuš, nepanaudos prieš juos ginklo.
Dabar tenka girdėti nuomonių, kad žmonės, gynę asmeninius įsitikinimus Konstitucijos numatyta tvarka, savo veiksmais išprovokavo, pavyzdžiui, Krymo aneksiją arba karinį konfliktą Ukrainos rytuose. Tačiau tokie kaltinimai visiškai nepagrįsti. Kaltas visada yra tik tas, kas įvykdo nusikaltimą. Nemanau, kad buvo įmanoma išvengti konflikto su Rusija – juk ji jam šitiek metų ruošėsi.
Pati nedalyvavau nė viename teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjami lapkričio 30 d. įvykiai, tačiau visiškai neseniai daviau parodymus Generalinėje prokuratūroje. Labai abejoju, ar tuos, kurių nurodymu buvo mušami žmonės, pavyks priversti atsakyti už savo veiksmus – juk daugelio iš jų net nėra Ukrainoje.
Vitalijus Kuzmenka, visuomenės aktyvistas, aspirantas iš Kijevo
2013 m. lapkričio 29 d. aš, tada – B. Grinčenkos universiteto istorijos fakulteto studentas, pirmą kartą atėjau į Maidaną. Buvau ten su draugais, sutikau daug pažįstamų. Iš pradžių likti aikštėje nakčiai neplanavau, bet vis dėlto likau – ten ir taip nebuvo ypač daug žmonių.
Iš pradžių viskas atrodė gana ramu, bet ketvirtą valandą ryto, tarsi gavę komandą, prie Maidano iš įvairių pusių ėmė artintis milicijos daliniai. Ne daugiau kaip po kelių minučių visi atsidūrėme koloną apjuosusio žiedo viduje.
Kadangi stovėjau laiptų apačioje, prasidėjus išvaikymo operacijai vienas iš pirmųjų gavau pakankamą smūgių dozę. Buvau sulaikytas, pristatytas į Ševčenkos rajono vidaus reikalų skyrių. Tik po kelių ten praleistų valandų atvažiavo greitosios pagalbos darbuotojai. Man buvo suteikta medicininė pagalba, buvau nugabentas į ligoninę. Ten paaiškėjo, kad patyriau galvos traumą ir alkūnės lūžį.
Maidano išvaikymas mane paveikė taip, kaip ir daugelį ukrainiečių. Klausimo, ar tęsti protestus, daugiau nebekilo: tapo aišku, kad reikia eiti iki galo.
Lapkričio 30-osios naktį, kai visas sumuštas buvau vežamas specialiosios paskirties automobiliu, kaip tik ir galvojau, kad arba turime keisti savo šalį, arba pavirsime kažkuo panašiu į Baltarusiją.
Jau kitą dieną, kai į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių, tapo aišku, kad antras variantas mums nepriimtinas.
Po revoliucijos, 2014 metų vasarą, įstojau į karių savanorių gretas. Kariavau ginkluotųjų pajėgų būryje, dažniausiai Mariupolio srityje. Fronte kartkartėmis buvo diskutuojama, ar vertėjo eiti į Maidaną: juk tarp mūsų buvo atvykėlių iš įvairių Ukrainos regionų ir ne visi gerai suprato, kas vyko Kijeve. Vis dėlto diskusijos gana greitai baigdavosi. Iš viso šalies rytuose praleidau pusę metų. Grįžau 2016-aisiais.
Ar dar kartą eičiau į Maidaną? Taip. Esu įsitikinęs, kad jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, situacija Ukrainoje būtų blogesnė nei dabar. Gal ir nebūtume oficialiai prijungti prie Rusijos, bet neoficialiu jos palydovu, kokiu kad yra Baltarusija, veikiausiai būtume tapę. Man būtų sunku gyventi tokioje šalyje.
Pranešimą apie sumušimą parašiau dar ligoninėje – 2013 m. lapkričio 30 d. Nuo tada stebiu visą su juo susijusį procesą. Pernai teko dažnai lankytis teismuose, bet dabar rasti tokią galimybę darosi vis sunkiau.
Paties nusikaltimo schema, t. y. kas davė nurodymą ir kas tiesiogiai jį vykdė, kiek prisimenu, jau išaiškinta. Tačiau veikiant dabartinei Ukrainos teismų sistemai, svarbios bylos – susijusios su lapkričio 30 d. sumuštais žmonėmis, taip pat 2014 m. sausio–vasario mėnesių įvykiais – nuolat stringa, jų nagrinėjimas gerokai užsitęsia. Kol nebus pakeista teismų sistema, jokio sprendimo tuo klausimu tikėtis neverta.