2014 metų rugpjūčio 29 dieną Ukrainos kariuomenei ir savanorių kolonai atsitraukiant iš rytinio Ilovaisko miesto, savo galvas padėjo šimtai karių, skelbia BBC.
Ukrainiečiai veteranai yra tvirtai įsitikinę, kad ten buvo rusų kariuomenė, nors Maskva visuomet kaltinimus, esą, Ilovaisko mūšyje dalyvavo Rusijos reguliariosios karinės pajėgos, atmetė: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra sakęs, kad visi ten buvę rusai buvo savanoriai ir „buvo vedami savo širdies šauksmo“.
Kaip buvo pralaimėtas mūšis
Iš pradžių tai atrodė kaip bet kuri kita karinė operacija prieš Rusijos remiamus separatistus, pasakojo 45 metų Romanas Zinenka, tarnavęs Dnipro pirmajame policijos savanorių batalione, dalyvavusiame Ilovaisko mūšyje.
Anot R. Zinenkos, ukrainiečių pajėgoms apsupus miestą, jo batalionui buvo nurodyta „išvalyti“ miestą nuo Rusijos remiamų pajėgų. Tačiau rugpjūčio 24 dieną – Ukrainos nepriklausomybės dieną – ėmė skambinti artimieji ir sakyti, kad Ilovaiskas apsuptas. Apie tai, esą, skelbė Ukrainos žiniasklaida.
„Mes to nejutome, nes Ukrainos kariuomenė išlaikė pozicijas aplink miestą, – BBC pasakojo veteranas. – Rugpjūčio 24 dieną mes net sėkmingai užėmėme priešo įtvirtinimus.“
Jau kitą dieną prasidėjo aktyvus apšaudymas minosvaidžiais, ir mokykla, kurioje buvo įkurta jų bazė, buvo užpulta.
„Supratome, kad priešas sulaukė pastiprinimo, – sakė R. Zinenka. – Tuomet dar negalėjome įsivaizduoti šių spąstų masto. Mūsų kariai apsupo Ilovaiską, tačiau mūsų karius supo priešas.“
Anot R. Zinenkos, jiems buvo pasakyta, kad vyksta derybos dėl humanitarinio koridoriaus, kuriuo jie galėtų išvykti. Tik tas atsitraukimas buvo vis atidedamas.
Kaip kariai įstrigo „kruviname koridoriuje“
Tuomet 2014 metų rugpjūčio 29-osios rytą buvo gautas įsakymas susirinkti ir išvykti iš Ilovaisko dviem kolonomis. „Niekas nežinojo maršrutų“, – sakė R. Zinenka.
Jie pajudėjo ir sėkmingai praėjo pirmąją apsupties liniją, tačiau už kelių kilometrų jų kolona pateko į ugnį. „Tai buvo tiras, o mes buvome taikiniai“, – sakė jis.
Romanas ir jo bendražygiai išvyko saugumo furgonu, nes dėl technikos stokos ten buvo vietos. Tik labai greitai jo ratai ir variklis buvo peršauti, tad teko persėsti į lengvą šarvuotį ir važiuoti toliau, nors buvo nuolat apšaudomi.
Už jo važiavo pėstininkų kovos mašina, kurioje buvo daugiau nei dešimt karių. Į ją pataikė artilerijos sviedinys, ir sprogimo banga išmėtė kūnus į visas puses. „Vis dar matau tą vaizdą. Kūnas skrenda aukštai, ore apsiverčia ir pakimba ant aukštos įtampos linijos“, – pasakojo vyras.
Jie nuvažiavo dar kelis kilometrus, bet iš ši mašina sustojo. R. Zinenkai pavyko išvengti sužeidimų, tačiau jo vadui Denisui Tomilovyčiui buvo peršauta galva. „Kitas karys sėdėjo šalia jo ir taip pat buvo sužeistas, – pasakojo R. Zinenka. – Kai Deniui pataikė į galvą, jo šalmo ir kaukolės fragmentai sužeidė šalia sėdėjusiam kariui ranką.“
R. Zinenkai ir jo bendražygiams po dviejų dienų pavyko pasprukti iš apsupties ir išgyventi.
Oficialiai Ukrainos statistika rodo, kad per Ilovaisko mūšį žuvo 366 ukrainiečių kariai. Tačiau iš tiesų aukų gali būti mažiausiai 400, nes dalis karių buvo užregistruoti dingusiais ar neatpažintais artimųjų.
Iš viso skaičiuojama, kad nuo 2014 iki 2019 metų per konfliktą žuvo apie 13 tūkst. žmonių, įskaitant 3331 civilių, 30 tūkst. žmonių buvo sužeista.
Ar dalyvavo Rusijos kariuomenė?
Ukrainos generalinis štabas dėl didelio žuvusiųjų skaičiaus kaltina Rusijos kariuomenės invaziją. Vyriausybės ataskaitoje buvo kaltinamas prastas karinis pasirengimas ir vyresnio rango vadų klaidos. Nors daug žmonių žuvo ir prorusiškoje pusėje, Kijevas teigia, kad separatistai tiesiog neturėjo pajėgumų laimėti mūšio.
Ukraina teigia, kad į Rytų Ukrainą įvažiavo devynios Rusijos reguliariosios kariuomenės batalionų taktinės grupės ir apsupo Ukrainos pajėgas prie Ilovaisko. Savo ruožtu Rusija teigia, kad tai buvo vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ sukilėlių pajėgų „kontrataka“.
Rusija neigia, kad jos kariuomenė tiesiogiai ginklu parėmė separatistus ir teigia, kad tik rusai „savanoriai“, niekaip nesusiję su Rusijos reguliariąja armija, kovojo Ukrainos Donbaso regione. Maskva teigė, kad separatistai naudojo sovietinės eros ginklus ir karinę techniką, kurią atėmė iš Ukrainos karių, o ne šiuolaikinę Rusijos ginkluotę.
Tokius argumentus Rusija kartoja nuo pat konflikto pradžios.
Ar mūšyje dalyvavo rusiškas tankas?
„Pačiame Ilovaiske rusų karių nesutikome, – pripažįsta R. Zinenka. – Tačiau ukrainiečių kariai, kurie kontroliavo pozicijas aplink Ilovaiską ir atrėmė tanko atakas, perėmė rusišką T-72B3 tanką, kuris galėjo priklausyti tik Rusijos kariuomenei.“
Tai yra tas pats tankas, kuris buvo minėtas tyrimų grupės „Forensic Architecture“ tyrime, kuomet ukrainiečių savanoriai iškėlė bylą prieš Rusiją Europos Žmogaus Teisių Teisme.
2014 metų rugpjūtį šį tanką užfiksavo Ukrainos televizijos kanalas „Espresso TV“, tačiau vėliau prorusiškos pajėgos jį susigrąžino.
R. Zinenka sakė, kad jis taip pat pirmoje apsupties linijoje matė rusiškos karinės technikos. „Tai buvo modifikuoti universalūs šarvuoti visureigiai, kurių Ukrainos kariuomenė neturi. Mes naudojame sovietinės eros mašinas, o tos rusiškos buvo gerokai modernesnės. Jos atrodė kitaip“, – sakė jis.
Ar šalia Ilovaisko buvo rusų?
BBC taip pat pasikalbėjo su kitu Ukrainos karo veteranu – 40-mečiu Vadimu Jakušenka, kuris buvo viename iš patikros punktų netoli Ilovaisko ir buvo sugautas, kaip jis teigia, „reguliariosios Rusijos armijos“.
Jis taip pat sakė matęs naujos rusų karinės technikos, pažymėtos baltais apskritimais su nusitrynusiais skaičiais.
„Buvo toks vyrukas, vardu Vania iš Kostromos, kuris atvirai sakė, kad yra iš Rusijos kariuomenės Pskovo oro desanto 76-osios divizijos, – pamena V. Jakušenka. – Jis skundėsi, kad mes jam atostogas sugadinome. Jis buvo neseniai vedęs ir planavo vykti medaus mėnesio, tačiau jį iškvietė į diviziją ir traukiniu išsiuntė į Rusijos pasienyje esantį Rostovą, o iš ten jis atsidūrė Ukrainoje.“
Anot V. Jakušenkos, „rusus išdavė jų akcentai, amunicija ir rusiškos uniformos, nors jos ir buvo be skiriamųjų ženklų, bei jų pravardės, kaip Riazanė, Tula ir Maskva“.
Praėjus penkeriems metams, Ilovaisko mūšis ir toliau temdo dviejų veteranų gyvenimą. V. Jakušenka vadovauja muziejui, skirtam šiam konfliktui, o R. Zinenka apie mūšį parašė dvi knygas.
„Dalis mano sielos vis dar yra ten“, – sakė R. Zinenka.