1989 m. lapkritį žemyną skyrusi Geležinė uždanga griuvo Rytų Berlyne, Aksominė revoliucija Čekoslovakijoje į valdžią atvedė Vaclavą Havelą, o Lenkijoje „Solidarumas“ jau turėjo daugumą parlamente.
Tų pačių metų lapkritį Rumunija buvo vienintelė socialistinio bloko valstybė, kurios nepasiekė Perestroikos vėjai. Tačiau vos po mėnesio Rumunija taps vienintele šalimi, kurios socialistinis lyderis neteks ne tik valdžios, bet ir gyvybės. Šitaip Kalėdų dieną savo diktatoriui „atsidėkos“ artimi jo aplinkos žmonės.
Populiarus tironas
1965 metais Rumunijoje įvyko pasikeitimai. Mirus tuometiniam diktatoriui Gheorghe Gheorghiu-Dej, į valdžią atėjo jaunas ir veržlus, nė 50-ies metų neturintis komunistas Nicolae Ceausescu. Tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek kitos Vakarų valstybės naująjame lyderyje įžvelgė partnerį, kuris sieks kuo didesnės autonomijos nuo tiesioginio vadovo Kremliuje.
Vakarai neklydo – naujasis lyderis ėmėsi pirmtako pradėtų darbų bei leidosi į tiesioginę konfrontaciją su Sovietų Sąjunga. 1968 metais Prahos pavasario metu N. Ceausescu kategoriškai pasisakė prieš Rytų bloko karinę invaziją į Prahą. Tuo metu 1984 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse Rumunija tapo vienintele Varšuvos pakto valstybe, nepaisiusia Maskvos nurodymų ir dalyvavusia žaidynėse.
Dėl savo veiksmų N. Ceauscu ir pirmoji šalies dama Elena buvo itin mėgiami kitoje Geležinės uždangos pusėje. 1969 metais Bukareštas tapo pirmąja socialistinio bloko sostine, kurioje lankėsi ir JAV prezidentas Richardas Nixonas. Tačiau užsienyje kurtas herojaus įvaizdis toli gražu skyrėsi nuo to, kokį Rumunijoje matė gyventojai.
Istorikas Ericas Hobsbawmas N. Ceausescu tironiją yra palyginęs su žiauriuoju Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Il Sungu. Istorikas Tony Judtas teigė, kad Rumunijoje komunizmas iš nacionalinio leninizmo degeneravo iki tam tikros naujosios stalinistinės satrapijos, kur bizantiško tipo favoritizmas buvo palaikomi slaptosios policijos (Securitate) čiuptuvais.
Deficitas, nepriteklius tapo opia problema greta didžiausio Europoje kūdikių mirtingumo ir keturių asmenų šeimos politikos. Valdžia savaip nustatinėjo ir kalorijų vienam žmogui normas. Šalis, kurioje trūko maisto, siekė kuo greičiau išmokėti skolas užsienio valstybėms. Savąją valstybės viziją conducator („lyderis“ rumuniškai) grindė ekonomine nepriklausomybe, tačiau badaujančia tauta.
Nuo demokratijos žmones saugojo slaptoji policija, kurių stiprinimui nebuvo gailima nei išteklių, nei laisvių. Laikotarpio simboliu tapusi Securitate sekė visus. Net buitinis pokalbis virtuvėje nesėkmės atveju galėjo baigtis įtraukimu į pavojingųjų sąrašą. Istorikai tvirtina, kad būtent ji tapo garantu beveik ketvirtį amžiaus besitęsusios absurdo atmosferos.
Skurdo fone klestėjo tik nepotizmas, conducator aplinkos pompastika ir nekompetencija. Šalies premjerei ir žmonai Elenai Ceausescu net buvo sufalsifikuotas chemijos mokslų daktarės laipsnis. Tik vėliau paaiškėjo, kad jos darbus rašė visas Bukarešto universitetas. Aukštu išsilavinimu nepasižymėjo ir conducator, kuris mokykloje per savo gyvenimą praleido viso labo tik ketverius metus.
Neįprastas adventas
Sėkmingai buvo falsifikuojami ir rinkimai. Likus mėnesiui iki Kalėdų vienbalsiai buvo perrinktas šalies prezidentas. Net didžiausi skeptikai šalyje nemanė, kad diktatoriui liko vos mėnuo. Artėjančiai krizei nebuvo pasiruošęs niekas.
Viskas prasidėjo šaltą 1989 m. gruodžio 16 dieną ketvirtame pagal dydį Timišoaros mieste. Populiarus vengrų tautinės mažumos pastorius Laszo Tokesas turėjo tapti eiline Securitate auka. Valdžia buvo numačiusi iškeldinti populiarų pastorių į kitą vietą už tariamą kritiką režimui. Ginti pastoriaus nuo iškeldinimo susirinko keli tūkstančiai žmonių.
Knygos „1989 Revoliucija“ autorius Victoras Sebastyenas teigia, kad prie Rumunijos žlugimo prisidėjo ir šiltas oras. Esą keli laipsniai galėjo nulemti gerokai mažesnį besipriešinančiųjų skaičių ir „stabilų“ N. Ceausescu valdymo tęstinumą. Tačiau esminė klaida buvo padaryta kitą dieną, kuomet užsitęsusį protestą pradėta vaikyti tikrais ginklais.
Timišoaroje žūti galėjo iki 100 žmonių. Krizė, kilusi dėl pastoriaus, vertė koreguoti ir prezidento darbotvarkę. Juolab, į šalį transliuojamos užsienio radijo programos apie neramumus informavo visą šalį. Dėl to vietoj vizito Irane diktatorius liko savo pasistatydintuose ir 3 kartus Versalį dydžiu lenkiančiuose rūmuose. Iš rūmų balkono turėjo būti smerkiami pastoriaus gynėjai ir klišėmis sutvirtinama sistema.
„Iškilmių“ proga propagandinį laisvadienį gavo visų Bukarešto gamyklų, įmonių darbininkai. Prezidento kalba šalyje buvo itin rimta priežastis nutraukti visus darbus. Balkone savo įprastą pasirodymą pradėjęs prezidentas gruodžio 21 dieną pirmą kartą istorijoje buvo nesuprastas ir net nušvilptas. Susirinkusi daugiatūkstantinė minia pirmą kartą ėmė skanduoti ne Ceausescu pavardę, o Timišoaros pavadinimą.
V. Sebastyanas rašė, kad per akimirką galingas valdovas tapo bejėgiu senoliu. Krizei, kurioje atsidūrė pirmą kartą gyvenime, conducator neturėjo jokios patirties, o situaciją suvaldyti, kaip jau įprasta socialistiniame bloke, turėjo kariuomenė. Viena klaida sekė kitą. Jau kitą dieną dėl situacijos buvo apkaltintas ir, greičiausiai, nužudytas kariuomenės vadas. Iki pietų vadą dar saugojusi kariuomenė prisijungė prie minios ir įsiveržė į rūmus.
Gruodžio 22 dieną, po kariuomenės vado mirties, diktatorius dar bandė kreiptis į minią, tačiau ši jau buvo pakeliui į diktatoriaus mėgstamą iškilmių balkoną. Galingiausias žmogus valstybėje dar rūmuose tik per plauką nepakliuvo į rankas karininkams. Per atsitiktinumą pasiekęs stogą, N. Ceausescu ir jo artimiausi žmonės vos tilpo į sraigtasparnį, kuris turėjo gelbėti režimą.
Antikristo mirtis
Protestas, kilęs aikštėje, greit išvirto į chaosą, kurio Rumunija nematė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Įvykių sūkuryje buvo prisimintas ilgametis prezidento oponentas Ionas Illiescu, kuris tapo Nacionalinio išsivadavimo komiteto vadu. Tarp revoliucionierių buvo ir tokių, kurie dar prieš porą valandų ėjo atsakingas pareigas N. Ceausescu režimo laikotarpiu.
Bukarešto gatvėse prieš revoliuciją kovoti liko tik palyginus negausios Securitate pajėgos. Tuo metu prezidentinis sraigtasparnis skrido užmiesčio link. Tačiau kelionė priminė ne gelbėjimo operaciją, o klasiškais nesusipratimais pasižyminčią Balkanų komediją.
Skrydžio metu 3 kartus keitėsi tiek kryptis, tiek transporto priemonės. Tuo metu revoliucija įvyko ir piloto galvoje, kuris prezidentine pora ir kitais pabėgėliais atsikratė prie kelio. Ten N. Ceausescu su Elena turbūt pirmą kartą išbandė keliavimo autostopu galimybę. Tiesa, pirmas kartas buvo nesėkmingas, nes porą atpažinęs vairuotojas pareiškė, kad degalų kelionei nebepakanka.
Antroji pakeleivinga mašina porą taip pat pažino, tačiau į šalies pasididžiavimu laikytą pavyzdinį kolūkį Tirgovistėje, kur lankydavosi garbingiausi šalies svečiai, nuvežė. Ceausescu pora tikėjosi, kad sukrėsti socialistiniai piliečiai su džiaugsmu priims ir kuriam laikui paslėps prezidentą. Deja, pavyzdiniame kolūkyje revoliucijos šventimas jau buvo įsibėgėjęs.
Žinoma, kad kalbos apie kaime apsilankiusią prezidentinę porą greit pasiekė Nacionalinį išsivadavimo frontą. Iš paskos tą pačią dieną į pavyzdinį kolūkį užsuko ir revoliucionieriai, kurie suėmė porą. Tačiau priimti lemtingą sprendimą buvo delsiama. Tai lėmė ir netikėtai teorinę valdžią gavusių asmenų patirties stoka bei Bukarešte ir kitose vietovėse tebesiaučiančių Securitate karininkų faktorius. Šie su ginklais rankose į Tirgovistę atvyko Kūčių vakarą, tačiau grąžinti į valdžią savo šeimininko jokių šansų nebeturėjo.
Tuo metu prezidentas ir premjerė laiką leido įkalinti apartamentų neprimenančiame angare. Nuo suėmimo iki egzekucijos, improvizuoto karo tribunolo, porą teskyrė viso labo 3 dienos. Per jas buvo suformuluota krūva kaltinimų. Po kurio laiko dalis sprendimą priėmusių asmenų pripažins, kad teismas tebuvęs parodomasis, vykęs tik dėl filmavimo kamerų, o sprendimas buvo priimtas dar Kūčių vakarą.
Iš tiesų dalis kaltinimų vėliau buvo paneigti. Pavyzdžiui tai, kad šeima slėpė 1 milijardą dolerių užsienio bankuose, tebuvo sufalsifikuotas kaltinimas. Realybę atitikti galėjo tik kaltinimai genocidu prieš tautą, kurio metu žuvo 60 tūkstančių piliečių. Pats N. Ceausescu teismo metu kvietė atsisakyti maskarado ir sušaudyti be teismo. Iš tiesų procesas buvo panašesnis į stalinistinio laikotarpio teisminius spektaklius.
Po kelias valandas trukusio šou, 16 valandą vakaro, abu aukščiausi vadovai buvo palydėti į lauką ir pastatyti priešais sieną, kur jų pasiruošę užtaisytais ginklais laukė budeliai. Net vedamas sušaudyti N. Ceausescu ėjo giedodamas komunistų „Internacionalą“ bei šaukdamas, kad istorija atkeršys. Kartu į mirtį einanti žmona Elena visus tik keikė. Vėliau egzekucijai vadovavę asmenys teigs, kad į sutuoktinius galėjo būti paleista net 120 kulkų.
Pasaulio spaudoje teismas buvo pramintas „kengūrų“ ar tiesiog „šou“ teismu. Egzekucija, kuriai vadovavo 3 žmonės, įvyko taip staigiai, kad juostoje viską turėję užfiksuoti operatoriai paprasčiausiai nespėjo paruošti kamerų ir užfiksavo tik paskutiniuosius šūvius. Kai kurie net teigia, kad kamerų užfiksuoti šūviai buvo pakartoti operatorių prašymu - šūvių scena buvo kartojama šaudant į jau negyvą porą.
Po Ceausescu egzekucijos Rumunija kitų metų pradžioje atsisakė mirties bausmės. Prezidentas ir jo žmona buvo paskutinieji, kuriems buvo skirta bausmė. Greitas teismas ir egzekucija esą buvo būtina, nes revoliucionieriai bijojo galimo lojalių asmenų įsikišimo ir poros išsigelbėjimo. Vis dėlto, lojalių asmenų Kalėdų dieną Rumunijoje buvo likę vienetai.
Po daugiau nei dvidešimties metų vienas pagrindinių budelių Ionelis Boyeru portalui „The Guardian“ teigs, kad po egzekucijos jį lydėjo baimė. I. Boyeru iki šiol mano, kad tai jo šūviai nužudė abu asmenis. Esą pradėjus egzekuciją likę 2 budeliai sustingo, o viskas vyko labai greitai.
Nors jo šeima buvo tarp persekiojamųjų režimo metu, tačiau prezidento ir jo žmonos egzekucijos vaizdai iki šiol persekioja jį. „Po visko kariai verkė iš laimės. Žmonės, kurie neseniai pritarė režimui, buvo labai laimingi. Šventėme gerdami prastą alkoholį“, – įvykius prisimena I. Boyeru.
Gruodžio 25 diena pažymėta antikristo mirtimi Rumunijoje. Dar po 2 dienų baigėsi kovos. Tą dieną Bukarešto radijas paskelbė apie antikristo mirtį, laikraščius pasiekė brutalios nuotraukos iš kruvinos egzekucijos ir teismo, o televizijoje sukosi paskutiniai diktatoriaus gyvenimo momentai.
Šios Kalėdos daliai rumunų į pasąmonę įėjo kaip geriausią dovaną atnešusi šventė. Ir žymiai geresnė už tas, kurios kasmet vykdavo sausio 27 dieną per diktatoriaus gimtadienį, kuomet atitinkamo džiugesio viešumoje nedemonstravimas galėjo pasibaigti represijomis.