Apie šio konflikto galimą baigtį, Ukrainos ateitį ir kylančias grėsmes kalbėjome su Linu Kojala, VU TSPMI doktorantu, Rytų Europos studijų centro politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitiku.
- Kaip karinis konfliktas paveikė pačią Ukrainą, Europą, Rusiją? Kaip konflikto paaštrėjimą lėmė tautinių mažumų pasiskirstymas šalyje, jų parama iš užsienio? Istoriškai žvelgiant ar įsitikinimas, kad šios dvi Ukrainos suaugs, buvo klaidingas?
- Daugelis analitikų Vakaruose savaime suprantamu dalyku laiko Ukrainos skirtį į Vakarus ir Rytus, kuri pasireiškia ne tik lingvistiniame kontekste, bet ir žvelgiant į balsavimo rinkimuose tendencijas, lyginant požiūrį į Rusiją ir Vakarų organizacijas. Visgi šis konfliktas parodė, kad situacija turi daugiau atspalvių, ne tik juodą ir baltą. Vien ko vertas faktas, kad Rytų Ukrainoje kūrėsi rusakalbių savanorių batalionai, kurie stojo ginti Ukrainos valstybę ir jos teritorinį vientisumą?
Vladimiras Putinas siekė suskaldyti Ukrainą, parodyti, kad didelė dalis jos yra lojali Kremliui, tačiau tą pavyko padaryti tik iš dalies. Be to, savo veiksmais jis tik sustiprino likusios Ukrainos, tame tarpe ir neokupuotų rytų, politinį identitetą, grįstą Ukrainos valstybingumo suvokimu. Jei anksčiau dėl to kildavo dilemų, dabar jų – gerokai mažiau, kaip dainuojama dainoje „niekada nebebūsime broliais“.
Galiausiai ukrainiečiai yra vieningi svarstydami, kuriuo keliu Ukraina turi eiti ateityje. Dar prieš kelerius metus pritariančiųjų integracijai į Rusijos kuriamą Eurazijos sąjungą buvo maždaug tiek pat, kiek tų, kurie sakė, jog Ukraina turi siekti narystės Europos Sąjungoje. Dabar provakarietiška pozicija yra aiškiai dominuojanti: už narystę ES pasisako 57 proc. ukrainiečių, tuo metu Eurazijos sąjungą palaiko tik 14 proc. Be to, parama integracijai į NATO jau siekia 44 proc., prieš – 27 proc.
Drįsčiau teigti, kad didžiausia grėsmė šiai ukrainiečių vienybei bei valstybingumui šiandien yra nebe Rusijos agresija ar V. Putinas, o pačių Ukrainos politikų negebėjimas pasinaudoti Maidano dvasia ir įvykdyti esminių reformų. Po Maidano ir tūkstančių žmonių aukų nebus pasiteisinimo, jei Ukraina liks tokia korumpuota bei paralyžiuota oligarchų įtakų.
- Ar galime įžvelgti kokią nors regioninę Donbaso tapatybę, kuri skirtųsi nuo valstybės kuriamos tapatybės. Kaip pakito šalies identitetas? Su kuo dabar piliečiai save tapatina?
- Šis regionas tapo pilkąja zona, uždaru regionu, visiškai priklausomu nuo Rusijos finansinės pagalbos. Žinoma, jame dominuoja prorusiški naratyvai, skirties tarp Donbaso ir likusios Ukrainos akcentavimas. Visgi sunku vertinti, kokį realų poveikį tai turi gyventojams, kokios visuomenės grupės formuojasi, kaip keičiasi jų nuomonė dabartinių nepriteklių ir chaoso kontekste. Tikėtina, kad jie išlieka pakankamai pragmatiški, siekiantys visų pirma gerbūvio, o ne ideologinių pergalių, tik esamoje informacinėje erdvėje ir priklausomybėje nuo Kremliaus tą sunku matyti alternatyvų šviesoje. Bet apie išskirtinį, savitą identitetą kalbėti nevertėtų.
- Kas be karo kelia didžiausią grėsmę Ukrainos valstybingumui – valstybės skolos, žmonių nuotaikos?
Didžiausia grėsmė – lūkesčių nepateisinimas ir visuomenės nusivylimas. Turime suprasti, kad Maidanas nebuvo „anti-rusiškas“ judėjimas – jo idėja slypi Orumo revoliucijos pavadinime. Ukrainiečiai pavargo būti valdomi keliolikos visiems žinomų oligarchų ir siaurų interesų grupių. Ukrainiečiai pavargo būti labiausiai korumpuota Europos valstybe. Pabėgęs prezidentas Viktoras Janukovyčius sugriovė viltis, kad situacija gali pasikeisti, kai atsisakė pasirašyti Asociacijų susitarimą su Europos Sąjunga, o tai tapo paskutiniu lašu šimtų tūkstančių žmonių kantrybės taurėje. Todėl jie išėjo į gatves ir siekė apsivalymo, kurio taip išsigando V. Putinas.
Maidanas įgalino naująjį, pro-europietišką kryptį deklaruojantį politinį elitą įgyvendinti struktūrines reformas, kurių šalis taip ir nepamatė per kelis dešimtmečius. Ukrainiečiai – valingi, jie pasirengę pakentėti, kęsti finansinius nepriteklius, matyti mažėjančias algas ir augančias sąskaitas jei suvoks, kad tai būtina norint šviesesnio rytojaus. Tad pagrindinė grėsmė šiandien – šio tikėjimo praradimas.
Apklausos rodo, kad apie 90 proc. ukrainiečių yra nepatenkinti esama situacija, prezidento ir vyriausybės reitingai – rekordinėse žemumose, tad grėsmė tikrai reali. Jei Maidanas nesugebės pakeisti Ukrainos veido, jai nuolatos alsuos „žlugusios valstybės“ statusas.
- Kokių veiksmų reikėtų imtis, kad užbėgtume šiai grėsmei už akių? Gal reikėtų didesnio ukrainiečių aktyvumo, iniciatyvumo? Ką galėtų padaryti patys šalies piliečiai?
Pagrindinis ukrainiečių ginklas – nuolatinis spaudimas valdžiai. Po Maidano šalyje susikūrė nemažai visuomeninių organizacijų, judėjimų, kurie kelia problemas į viešumą. Pavyzdžiui, stiprūs susivienijimai, ginantys iš fronto grįžusių karių teises, raginantys valdžią deramai pasirūpinti suluošintais, iš darbo rinkos išstumtais kariais. Visa tai – sveikos pilietinės visuomenės bruožas.
Be to, svarbu nepasiduoti populizmui: valstybei išgyvenant ne patį lengviausią periodą visuomet atsiras tų, kurie žadės stebuklus. Pavyzdžiui, pastaraisiais mėnesiais daug skambių frazių skelbia opozicinė Julijos Tymošenko partija. Ir tai duoda rezultatų, bent jau nuomonių apklausose: ši politinė jėga išankstiniuose rinkimuose pretenduotų užimti 1-2 vietas, o jos lyderė apylygėje kovoje grumtųsi su Petro Porošenko, jei būtų renkamas prezidentas. Visgi nereikėtų pamiršti kažkada turėtų Oranžinės revoliucijos lūkesčių ir jų baigties, taip pat anksčiau galimybių pakeisti padėtį turėjusių politikų darbo rezultatų.
- Ar pavyks šaliai įgyvendinti šių metų planus (susigrąžinti Donbaso regioną, Krymą)? Į ką reikėtų atsižvelgti organizuojant rinkimus Donbaso regione, kaip padaryti, kad jie būtų skaidrūs?
- Krymo sugrąžinimo dabartinėmis aplinkybėmis tikėtis sunku. Ši teritorija ir toliau liks izoliuota, tarptautinėje bendruomenėje nepripažinta Rusijos dalis, tačiau Kremlius verčiau leis milijardus dolerių jo išlaikymui nei pripažins padaręs klaidą.
Juk Krymo aneksija buvo sutikta su fanfaromis, triumfo nuotaikomis. Tokia Rusijos užsienio politikos „didybės“ kaina, kurią galiausiai moka eiliniai Rusijos piliečiai. Sunku tikėtis, kad Krymo statusas galėtų keistis per artimiausią dešimtmetį, nebent pradės aižėti dabartinė Putino valdymo sistema.
Donbaso ateitis, kaip ir minėta, labai susijusi su rinkimais. Formaliai tai anksčiau ar vėliau vėl taps Ukrainos teritorija, tačiau esminis klausimas - kokia bus reali situacija pačiame regione, kokia bus sukurta valdymo struktūra, kaip sėkmingai pavyks atkurti Ukrainos suverenitetą bei sienos su Rusija kontrolę.
- Ar Rusija sunaikins Ukrainą, kuri jau dabar ant išsekimo ir ekonominės bedugnės ribos? Ar ji pati susilpnės nuo sankcijų ir naftos kainų kritimo, pasibaigus sukauptiems rezervams?
Rusija yra nepajėgi sunaikinti Ukrainos, ir šis konfliktas tai tik patvirtino. Nors Ukraina kraujuoja, ji tapo vieningesnė ir daug aiškiau suvokia savo geopolitinę orientaciją, nebesiblaško tarp Rytų ir Vakarų. Tikėtis pokyčių Rusijos veikime taip pat nereikėtų: kad ir kokia būtų nusilpusi ekonomiškai, įtaką posovietinėje erdvėje ji sieks išsaugoti bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, nes suvokia tai kaip egzistencinį klausimą.
Šiandien svarbiausia tai, ką daro pati Ukraina. Ji turi tapti Maidano sėkmės istorija – valstybe, kuri, nepaisant visų negandų, ne tik atsilaikė, bet ir sugebėjo pasinaudoti proga įvykdyti sistemines reformas, pažaboti korupciją, apriboti oligarchiją. Būtent reformos, o ne situacija Rytų Ukrainoje, mano supratimu, šiandien yra pagrindinė fronto linija.
Jei Ukraina taps laisvesnė, demokratiškesnė, labiau nepriklausoma, Rusijos įtakai skleistis ateityje bus gerokai sudėtingiau. Kremliui kur kas lengviau derėtis su korumpuotais, oligarchinių interesų veikiamais politikais, o ne laisvų šalių lyderiais.
- Ką galėtų reikšti tai, kad Vladimiras Putinas vis mažiau tebekalba apie rusakalbių gynimą už šalies teritorijos ribų (Tėvynainių politika, Russkij mir)? Ar tai reiškia, kad tėvynainių politika jau nebėra svarbiausias prezidento užsienio politikos sritis? Ar Vladimiras Putinas sustos pradėjęs „didžiausią savo gyvenimo darbą”?
V. Putinas įvairias ideologines koncepcijas pasitelkia instrumentiškai.
Pavyzdžiui, išpuolio Rytų Ukrainoje pradžioje buvo daug kalbama apie „rusiškąjį pasaulį“, nes tikėtasi, kad pavyks jį atkurti be didesnio pasipriešinimo mobilizuojant Rytų Ukrainos rusakalbius gyventojus. Realybė pasirodė daug sudėtingesnė – prieš prorusiškas pajėgas stojo ir Rytų Ukrainos gyventojai, todėl šie ideologiniai postulatai gana greitai dingo iš politinių lyderių ir Kremliaus kontroliuojamų propagandistų lūpų. Žinoma, jie tebėra aktualūs, ir ne tik Ukrainos kontekste – pavyzdžiui, Tėvynainių politika yra aktyviai naudojama kalbant apie Kremliaus „pareigą ginti“ Latvijos rusakalbius gyventojus.
Todėl jų pasitraukimas iš viešojo diskurso yra laikinas aplinkybių susiklostymo rezultatas, o ne strateginis pokytis.
Tai toli gražu ne pirmas kartas, kai Rusija keičia retoriką ir viešąsias ideologines linijas – bent jau tas, kurios nukreiptos į išorę. Atsimename, kad Dimitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu ėmė dominuoti „liberalusis“ naratyvas, akcentuojami pragmatiški ekonominiai santykiai su partneriais Vakaruose.
Tai atitiko tuometinius Rusijos, kurią kamavo finansinės krizės padariniai, prioritetus. Bet jau po kelių metų, keičiantis aplinkybėmis, buvo sugrįžta prie Rusijos didybės ir įtakos posovietinėje erdvėje postulatų.
Šiuo metu su prof. Tomu Janeliūnu rengiamame akademiniame tekste apie Rusijos užsienio politiką sąlygojančius struktūrinius veiksnius pažymime, kad ideologiniais teiginiais Kremlius sėkmingai manipuliuoja ir gali juos pakankamai greitai modifikuoti. Bet kertiniai strateginiai interesai, diktuojantys veikimo logiką, išlieka – tai pirmiausiai priešinimąsis NATO ir kitų Vakarų organizacijų plėtrai į posovietinę erdvę, taip pat karinių pajėgumų stiprinimui.
Be to, Rusija siekia, kad pasaulis būtų daugiapolis – t.y. jame nedominuotų vien tik Jungtinės Amerikos Valstijos, būtų paisoma Kremliaus interesų ir siekių turėti „įtakos zoną“. Šiems tikslams gali būti pasitelkiamos skirtingos priemonės, kurias įprasmina įvairūs ideologiniai teiginiai.
- Kokią įtaką daro Artimųjų Rytų krizės išsprendimas Ukrainos konflikto sprendimui? Ar viskas priklauso nuo ES ir JAV ekonominės pagalbos masto?
Artimieji Rytai, o ypač Sirijos karas ir jo sąlygojama išaugusi terorizmo grėsmė keičia pačios Rusijos globalų įvaizdį ir vaidmenį strateginių klausimų sprendime. 2015 metų pradžioje Rusija buvo praktiškai diplomatiškai ir politiškai izoliuota valstybė, kurią Vakarų pasaulis smerkė dėl agresijos Ukrainoje ir grubių tarptautinės teisės pažeidimų (ypač Krymo aneksijos). Su Kremliaus vadovais vengė susitikti kitų šalių lyderiai, Rusija buvo suspenduota įvairiuose tarptautinio bendradarbiavimo formatuose, jai taikytos įvairios sankcijos.
Visgi aktyvus Rusijos įsitraukimas į karą Sirijoje ir ten pasiektos strateginės pergalės (visų pirma, ginant diktatoriaus Basharo Al Assado režimą bei silpninant vadinamąją nuosaikią opoziciją, kurią rėmė Vakarai) šią situaciją pakeitė. Siųsdama savo karius ir vykdydama aktyvius veiksmus Rusija tapo žaidėja, be kurios Artimųjų Rytų problematika yra neišsprendžiama. Be to, globalaus terorizmo ir radikalaus islamo pavojus – vieningas priešas – visuomet bent jau teoriškai suartindavo Rusijos ir Vakarų interesus. Todėl Rusijos įtaka išaugo, o izoliacija faktiškai baigėsi.
Tiesa, reikia pažymėti, kad kol kas Vakarai sugebėjo atskirti situacijos Ukrainoje, kuri iš esmės nepasikeitė, ir Sirijos/terorizmo klausimus. Vienintelis kriterijus, kuris leidžia taip teigti – ekonominės sankcijos, kurios tebėra taikomos Kremliui dėl Ukrainos.
Todėl bus labai svarbu, ką šių metų vasaros pradžioje nutars Europos Sąjungos lyderiai, svarstydami sankcijų pratęsimo klausimą. Jei padėčiai Ukrainoje nesikeičiant sankcijos bus švelninamos, taps akivaizdu, kad ES nusileidžia. Visgi norėtųsi tikėtis, jog šie klausimai bus atskirti ir ES išliks principinga – ypač žinant Malaizijos oro linijų katastrofos Rytų Ukrainoje, kurios metu žuvo šimtai europiečių, aplinkybes.
- Ar verta Ukrainai apskritai kariauti dėl Donbaso? Dėl tų, kurie plėšė Ukrainos vėliavas? Spjaudo į veidus jos kariams? Kurie pasirengę kenkti, neapkęsti ir pirma pasitaikiusia proga išduoti savo valstybę?
Karas vyksta jau ne vienerius metus ir nusinešė tūkstančių ukrainiečių gyvybes. Tad atsitraukti dabar teigiant, kad šis regionas šaliai nebereikalingas, reikštų pripažinimą, jog kova ir aukos buvo beprasmės. Be to, būtų neįmanoma nubrėžti „raudonosios linijos“, t.y. ribos, kurią prorusiškiems separatistams peržengus būtų vėl pradedama kova. Tai sudarytų galimybes ateityje plėsti okupuotą teritoriją.
Juolab, kad patys ukrainiečiai ryžto, atrodo, neprarado: iki šiol 34 proc. teigia, kad Donbasas turėtų būti atkovojamas jėga, nors puikiai suvokia, prie ko vestų tokia konflikto eskalacija.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad nemaža dalis šio regiono gyventojų tapo aplinkybių įkaitais ir nebūtinai norėjo to, kas įvyko. Žinoma, didelė dalis jų yra itin paveikūs Kremliaus propagandai ir ideologinėms klišėms, bet tyrimai rodo, jog Donbaso gyventojai prie Rusijos prisijungti nenorėtų. Tad Ukrainai vienu ar kitu metu teks sudėtinga užduotis integruoti šią visuomenės dalį ir užtikrinti, kad ji netaps inkaru valstybės raidos kelyje. Tai padaryti bus nelengva, Rytų Ukraina, net ir nuginklavus separatistus bei išvedus priešišką kariuomenę, bus jautri išorės faktoriams, tačiau kito kelio kol kas nėra.
- Kokia ateitis laukia Donbaso regiono? Kokie yra galimi šios konfliktinės zonos vystymosi scenarijai?
- Galimi keli skirtingi scenarijai. Visų pirma, reikia suvokti, kad Rusija nesiekė aneksuoti Donbaso ir Luhansko regionų, kaip kad padarė su Krymu. Priešingai, Kremliui šiame regione reikalingas nuolatinis chaosas ir įtaka, kuri leistų kliudyti Ukrainos reformų eigai ir ambicijoms integruotis į Vakarų organizacijas. Be to, kalbame apie karo nuniokotą ir sunkiai besiverčiantį kraštą, kurio atstatymui prireiks milijardinių investicijų. Rusijai nei politiškai, nei ekonomiškai nėra naudinga jį periimti visam laikui.
Tad tikėtini keli scenarijai, kurie didele dalimi priklauso nuo Donbase planuojamų surengti vietos rinkimų. Rinkimai yra numatyti Minsko susitarimuose, visos pusės sutaria, kad jie turi kažkada būti surengti. Pagrindinis klausimas – kokiomis sąlygomis jie įvyks.
Dabartinės aplinkybės rodo, kad Ukrainoje tebėra svetimos šalies karių, be to, nekontroliuojama dalis sienos tarp Rusijos ir Ukrainos, todėl ją iš esmės gali kirsti bet kas, įskaitant ir karinę techniką. Tarptautinius standartus atitinkantys ir Ukrainos pripažįstami rinkimai tokiame kontekste negali įvykti, nes jie taptų farsu, įtvirtinančiu bei neva legitimuojančiu dabartinę separatistų valdžią. To Rusija ir siekia, o greta spaudžia Vakarus ir Ukrainą sutikti su keliamomis sąlygomis, nes tai esą vienintelis kelias į taiką. Jei rinkimai įvyktų tokiame kontekste, paliaubos taptų realesnės, bet Ukrainos valstybingumas patirtų smūgį, kurio pasekmes jaustų ilgą laiką.
Antras scenarijus – Ukraina nepripažins, kad rinkimai gali įvykti tokiomis sąlygomis, ir visa tai ves į aklavietę. Tokiu atveju, tikėtina, išliks panaši padėtis kaip ir dabar – formaliai paskelbtos paliaubos, bet realybėje jos nuolatos virsta susirėmimais ir nežinia dėl ateities. Be to, atsivertų galimybė intensyvesniam Rusijos remiamų separatiistų puolimui ar bent jau tarpiniams konflikto aštrėjimams, tuo siekiant priversti Vakarus spausti Ukrainą sutikti su keliamomis sąlygomis.