Ji pasirinko tą kelio ruožą, kuris atrodė trumpiausias, bet kai tamsoje paniro į šaltą Tumanajos upę, vanduo beveik siekė kaklą. Tuo metu, kai moteris išvydo sargybinius, buvo per vėlu sugrįžti atgal.
„Baisiausias dalykas yra būti sugautai: tu užmiršti, kad esi alkana ar kad tau šalta“, - pasakojo 60 metų moteris, prisiminusi savo bėgimą per Šiaurės Korėjos sieną. „Jie tikriausiai buvo geležinkelio sargybiniai, nes jei tai būtų buvę kareiviai, jie būtų mane nušovę ar sugavę“.
Ch. Hunha savo istoriją „The Guardian“ pasakojo saugiame prieglobstyje, esančiame Jandzi, Kinijoje. Beveik trečdalis miesto gyventojų šioje vietovėje yra korėjiečiai.
Prieš tai moteris Jandzi lankėsi du kartus – reikėjo užsidirbti pinigų, kad galėtų šeimai nupirkti būtiniausių maisto produktų – ir kaip dauguma kirtusiųjų sieną, ji netrukus sugrįžo, bet tos trumpos išvykos svetur parodė Ch. Hunhai kitokį gyvenimą.
„Tėvynė yra tėvynė, taigi (pirmąkart) aš grįžau”, - pasakojo Ch. Hunha, kuri savo vardą slepia po slapyvardžiu, norėdama apsaugoti save ir savo šeimą. Ji juokėsi, kad gyvenimas Kinijoje „iš naujo praplovė jai smegenis“.
Net po to, kai 1990-ųjų badas pareikalavo maždaug dviejų milijonų gyvybių, įskaitant ir Ch. Hunha vyrą, ji apverkė Šiaurės Korėjos nelaimę, bet niekada nesuabejojo savo šalimi. „Būčiau išvykusi anksčiau, jei tik būčiau turėjusi kokių nors abejonių“, - sakė ji.
Nors griežta šalies kontrolė trukdė jai sužinoti apie tai, ką jau žinojo kiti pašaliečiai – kad svarbiausias lyderis Kim Jong Ilas (Kim Čen Iras) buvo blogas – ji susirūpino pamačiusi jį televizijos ekrane. „Nuliūdau jį pamačiusi. Aš verkiau, nes jis gyveno pasaulyje, kuriame nebuvo Kim Il Sungo (Kim Ir Seno), atkakliai dirbusio, kad mus visus išmaitintų“, - sakė ji.
Užsienio žiniasklaida rašė apie Kim Jong Ilo meilę suši ir konjakui. Ch. Hunha sužinojo apie šalies lyderio gyvenseną ir jo kompaniones tik tada, kai išvyko iš šalies,
„Ir tai buvo momentas, kai kitaip pradėjau į jį žiūrėti. Pagalvojau, ar tikrai jis toks žmogus? Žmonės badauja, o jis taip gyvena? Labai nustebau, tiesiog negalėjau tuo patikėti. Labai juo nusivyliau“, - pasakojo moteris.
Ch. Hunhos pirmoji kelionė į Kiniją buvo trumpa vien dėl vizos, o antrą kartą jai pavyko surasti brokerį, kuris papirko kareivius, kad šie jai padėtų. Šį pavasarį ji nebegalėjo vėl jiems sumokėti, todėl pasuko kalnų link.
Dvi dienas ji viešėjo pas vieną vargingą šeimą, kuri mainais už maistą suteikė jai pastogę. Kai atvyko policija, Ch. Hunha pabėgo giliau į kalnus. Antrąją naktį ji nusprendė išbandyti savo laimę.
Kita šeima, pas kurią ji buvo trumpai apsistojusi, įspėjo, kad pasilikti ar vykti į miestą pavojinga, taigi Ch. Hunha dvi dienas keliavo iki Jandzi, kur anksčiau dirbo. „Naktį užsikurdavau laužą, nes žmonės bijojo mane įsileisti“, - pasakojo ji.
Vis mažiau ir mažiau šiaurės korėjiečių taip rizikuoja: pasienio kontrolė yra daug griežtesnė negu buvo.
Ch. Hunha sesuo vėliau nusigavo iki sienos, bet bijojo ją kirsti.
Ch. Huhna galėtų tęsti savo slaptą gyvenimą Kinijoje, kol šeimos nariai, galbūt net jos vaikai prie jos prisijungtų. Ji nori, kad jie pamatytų, jog yra didesnis pasaulis. Moteris tikisi surasti kelią į Pietų Korėją. Ji baiminasi Kinijoje susirgti, būti sugauta ir deportuota. Net jos giminaičiai nežino, kur ji, nes visa šeima gali būti nubausta už neteisėtą jos išvykimą.
„Mano vaikai to nesupranta. Jie atsiuntė man laišką, kuriame rašo, kad žino, jog mano siela švari“, - sakė ji.
„Jie sako žinantys, kad nesu bloga, ir kad esu čia todėl, kad gyvenimas mūsų šalyje sunkus, o ne todėl, jog esu bloga“.
„Kai pirmąkart čia atvykau, žmonės keiksnodavo mūsų šalį, o aš liepdavau jiems užsičiaupti. Dabar tai pradedu daryti kartu su jais“.