Kalbos nesiliovė net XX a. 4 deš. pabaigoje, kai jų skleidimas tapo itin pavojingas. Pavyzdžiui, viename raštiškame skunde policijai jauna maskvietė tikino, kad jos pažįstama privataus pokalbio metu pareiškė, neva mauzoliejuje guli vaškinė lėlė.
Pirmaisiais metais tai buvo kartojama ir užsienio spaudoje. Kad išsklaidytų šias kalbas, XX a. 4 deš. viduryje partijos vadovybė užsienio žiniasklaidos atstovus pakvietė į mauzoliejų. Amerikiečių žurnalistas Luisas Fisheris tuomet rašė, kaip Borisas Zbarskis, kuris kartu su Vladimiru Vorobjovu balzamavo Lenino kūną, žurnalistų akivaizdoje atvėrė hermetiškai uždarytą stiklinį sarkofagą, paėmė Leniną už nosies ir pajudino jo galvą į kairę ir į dešinę, kad įrodytų, kad tai nėra vaškinė figūra.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo kalbos apie tai, kad Lenino kūnas tėra dirbtinė kopija, vėl atsinaujino. Atsakydamas į jas Ilja Zbarskis, pirmojo balzamuotojo sūnus, rašė: „dirbau mauzoliejuje 18 metų, ir tikrai žinau, kad Lenino kūnas yra puikios būklės. Bet kokios kalbos ir pramanai apie dirbtinę lėlę ir apie tai, kad iš kūno neva liko tik veidas ir rankos, neturi nieko bendro su realybe“.
Tačiau I. Zbarskio pareiškimas nesustabdė kalbų. XX a. 10 deš. pabaigoje laikraščiuose pasirodė versijos, kad egzistuoja keli Lenino kūno analogai, kurie vis pakeičiami. Atsakydamas į tai profesorius Jurijus Romakovas, pagrindinis mauzoliejaus laboratorijos ekspertas, interviu „Echo Moskvy“ teigė, kad mauzoliejuje esantis kūnas yra tikras, puikios formos ir jo nereikia niekuo keisti.
Žmonių minios
Leninas mirė 1924 metų sausio 21 dieną. Iš pradžių nebuvo plano jo kūną išsaugoti amžiams. Iškart po jo mirties medicinos profesorius Aleksejus Ivanovičius Abrikosovas atliko skrodimą, o vėliau laikino balzamavimo procedūrą – tam, kad išsaugotų kūną 20-čiai dienų, kol vyks viešas atsisveikinimas.
Skrodimo ir laikino balzamavimo metu A. Abrikosovas perkirpo daugelį arterijų ir didžiąsias kraujagysles. Vėliau profesorius sakė, kad jeigu planai dėl ilgalaikio Lenino kūno išsaugojimo egzistuotų iškart jam mirus, jis to nedarytų, nes balzamuojant kūną ilgesniam laikui šios kraujagyslės naudojamos balzamavimo skysčio pernešimui į visas kūno dalis.
Vėliau kūnas buvo išstatytas viešam atsisveikinimui Sąjungų namuose. Nepaisant to, kad žiema buvo išskirtinai žvarbi, o temperatūra laikėsi žemiau nei -28 laipsnių kelis mėnesius iš eilės, atsisveikinti su vadu iš visų šalies kampelių į sostinę plūdo minios žmonių.
Lenino laidotuvės buvo paskirtos sausio 27 dieną. Po šešių dienų nuo jo mirties, Raudonojoje aikštėje šalia revoliucionierių kapų buvo pastatytas medinis mauzoliejus, kuriame vadas turėjo būti palaidotas. Sausio 27 dieną Lenino kūnas buvo ten perneštas, bet buvo nuspręsta sarkofago kurį laiką neuždaryti – dėl to, kad prie karsto vis plūdo žmonės.
Kas tris dienas Laidotuvių organizavimo komisija, į kurią įėjo partijos vadovybė ir gydytojai, tikrino kūno būklę. Dėl žemos temperatūros ir kokybiško laikino balzamavimo, ant kūno nepasirodė jokių irimo ženklų – karstą buvo galima palikti atvirą. Pirmieji aiškūs irimo požymiai pasirodė tik po dviejų mėnesių. Dėl to partiniai vadai turėjo galimybę atitolinti laidotuves ir tuo pat metu aptarti galimą tolesnį Lenino kūno likimą.
Nesibaigiančiuose komisijos posėdžiuose Lenino atminties įamžinimui aptarti vyko aršios diskusijos, būtent tada laimėjo pasiūlymas išsaugoti kūną ilgesniam laikui. Iš pradžių daugelis partijos vadovybėje laikė šią idėją ne tik moksliniu požiūriu utopine, bet ir prieštaraujančia revoliucijos idealams. Pavyzdžiui, Levas Trockis, Nikolajus Bucharinas ir Klimentas Vorošilovas manė, kad ilgas Lenino kūno išlaikymas ir viešas rodymas tam tikra prasme jį sudievina ir tiesiogiai prieštarauja materialiniams marksizmo principams.
Tačiau kiti šalies vadovybės nariai – pavyzdžiui, Leonidas Krasinas – teigė, kad jeigu kūną pavyks išsaugoti dar kažkuriam periodui, nors ir ne amžiams, tai turi prasmę – tai neva suteiks galimybę viso pasaulio darbininkams atsisveikinti su pasaulinio proletariato vadu.
Lenino kūno likime lemtingu tapo Laidotuvių organizavimo komisijos posėdis, vykęs 1924 metų kovo 5 dieną. Po eilinės užsitęsusios diskusijos su mokslininkais – medikais, kurių dauguma išreiškė skeptišką nuomonę apie ilgalaikį kūno išsaugojimą, partijos vadovybės nariai paprašė jų palikti salę. Diskusijos narių nuomonės išsiskyrė ir tą dieną jie nieko nenusprendė. Tiksliau, sprendimas buvo toks: pabandysime išsaugoti, tačiau be užtikrintumo, kad tai įmanoma ir reikalinga, ir be pažadų, kad tai bus amžiams.
Per sudėtinga užduotis
Leninas išlieka nepakitęs jau daugiau nei 90 metų, ir dėkoti už tai reikia dviem talentingiems mokslininkams: chemikui Borisui Zbarskiui ir anatomui Vladimirui Vorobjovui. V. Vorobjovas, pirmą kartą pamatęs Iljičiaus kūną, pasibaisėjo, ėmė mojuoti rankomis ir pareiškė, kad nieko nedarys – užduotis jam pasirodė per sudėtinga. Tačiau kolegoms pavyko įtikinti jį pamėginti.
B. Zbarskiui ir V. Vorobjovui pateikta užduotis iš tiesų buvo beveik neįvykdoma: mokslininkams reikėjo išrasti metodą, kaip išsaugoti kūną. Užšaldymą atmetė iškart – neduok dieve, dar atitirps. Toks mumifikavimas, koks egzistavo Senovės Egipte, taip pat nebūtų tikęs: Leninas būtų netekęs beveik 70 proc. svorio, veido bruožai būtų išsikraipę, o šito niekaip negalima buvo leisti. Reikėjo balzamuoti, ir labai kruopščiai, o pasitarti nebuvo su kuo.
Mokslininkai su Lenino kūnu dirbo daugiau nei keturis mėnesius, ir galiausiai jiems pavyko išsaugoti jo svorį ir formą. Iš pradžių kūną išmirkė formaldehido tirpale, po to panardino į guminę vonią su trijų procentų formalino tirpalu. Kelias dienas vadas mirko: mokslininkai keliose vietose padarė įpjovas jo kūne, kad patys didžiausi raumenys prisigertų tirpalo.
Po to Iljičius dviem savaitėms buvo panardintas į spirito vonią, į kurią po truputį buvo pilamas glicerinas. Paskutiniu etapu tapo vonia su vadinamuoju balzamavimo skysčiu: glicerinu, kalio acetatu ir priešmikrobiniu dviprocentiniu chinino chloridu.
Po to medikai, ko gero, nusivalė nuo veido prakaitą ir su palengvėjimu atsiduso: eksperimentas buvo pripažintas pavykusiu.
Sovietmečiu speciali komisija, kurią sudarė partijos vadovai, medikai ir biologai, periodiškai tikrino Lenino kūno būklę. Jie tyrė dėmes ir raukšles ant jo paviršiaus, vidinių audinių vandens balansą, odos elastingumą, skysčių cheminę sudėtį, galūnių lankstumą. Audiniai buvo apdorojami, skysčiai pakeičiami naujais, raukšlės buvo išlyginamos, kalcio sudėtis kauluose buvo atstatoma.
Iš šios komisijos požiūrio taško, Lenino kūno būklė su laiku net gerėjo. Bet paprasti lankytojai visada jį matė nejudantį, sustingusį amžiams, stikliniame sarkofage, aprengtą tamsiu kostiumu. Lankytojai mato tik rankas ir galvą. Niekas, be partijos vadovybės ir nedidelės mokslininkų grupės, nematė kitų Lenino kūno dalių, niekada negirdėjo apie jų būklę ar mokslines procedūras, kurios buvo atliekamos.
Nuo to laiko Iljičius nė kiek nepasikeitė – bent jau išoriškai. Prasidėjo ir baigėsi karas, subyrėjo Sovietų Sąjunga, Vladimiras Putinas eilinį sykį perėmė šalies valdymą, o Leninui - nė motais. Užbalzamuotas kaip reikiant.
Kiek Lenino kūne yra Lenino?
Vis atsirandančios kalbos apie tai, kad Lenino kūnas – tik kopija, kažkuria prasme yra neteisingos, o kažkuria – teisingos. Vienas yra realus, bet jį nuolat keičia. Jo natūralūs audiniai keičiami naujais, tačiau galiausiai jo forma lieka ta pati. Darbas su Lenino kūnu visada vyko itin griežto slaptumo atmosferoje, už uždarų durų.
2008 metais Vladimiras Medinskis, tuo metu dar Rusijos Dūmos deputatas, pareiškė, kad negalima Lenino kūno laikyti realiu, bet visai dėl kitos priežasties: „neapsigaukite iliuzijomis, kad tai, kas guli mauzoliejuje, yra Leninas. Ten liko vos 10 procentų jo realaus kūno“.
Dienraštis „Vlast“ nusprendė šį skaičių patikrinti. Lenino kūno skrodimo metu ir per vėlesnį jo balzamavimą buvo pašalinti vidaus organai ir skysčiai, kurie buvo pakeisti balzaminiais skiediniais. Paskaičiavę pašalintų medžiagų kiekį, „Vlast“ padarė išvadą, kad deputatas V. Medinskis kiek apsiriko. Mauzoliejuje guli ne 10 proc. tikrojo Lenino kūno, o 23 proc.
Jeigu geriau susipažintume su Lenino kūno sudėtimi, paaiškėtų, kad pareiškimai apie jo neautentiškumą tikrai turi pagrindo – viskas priklauso nuo požiūrio.
Lenino laboratorijos mokslininkams, kurie jau 92 metus rūpinasi šiuo kūnu, visada buvo svarbu išlaikyti jo dinaminę formą – t.y. fizinę išvaizdą, svorį, spalvą, odos elastingumą, galūnių lankstumą. Kaip teigiama, net ir šiandien Lenino kūno galūnes galima sulenkti, jo torsas ir kaklas sukasi. Kūnas nesustingo, nepavirto išdžiuvusia mumija.
Tam, kad išlaikytų šį kūną lankstų, daugelį metų yra atliekamos unikalios procedūros, dėl kurių natūralūs audiniai yra pakeičiami dirbtiniais. Šis procesas vyksta lėtai, palaipsniui. Tačiau visa informacija apie Lenino kūnui atliekamas procedūras yra kruopščiai slepiama.
Todėl portalo „Bird In Flight“ žurnalistė Anastasija Mamina nusprendė atlikti tyrimą. Jai nepavyko pasikalbėti su patalogoanatomais, į kuriuos ji kreipėsi. „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kartą nuo manęs, plevėsuodami skvernais, bėgs patalogoanatomai, metę skaudų: „Ir nerašyk man daugiau“, - rašo ji.
„Kaip visi posovietinės Maskvos vaikai, aš žinoma, esu buvusi Lenino mauzoliejuje, kai mokiausi kokioje trečioje klasėje. Pamenu, kokį ažiotažą sukėlė perspektyva nesėdėti nuobodžiose pamokose, o nuvažiuoti pažiūrėti į lavoną. Tačiau didelio įspūdžio Leninas man trečioje klasėje nepadarė: jis man pasirodė labai mažas, sunykęs ir kažkodėl geltonas. Todėl kai gavau užduotį papasakoti apie tai, kas gi daroma su vado kūnu, kad jis daugiau nei 90 metų išliktų nors ir geltonas ir sunykęs, bet vis dėlto panašus į žmogų, aš labai įsikvėpiau. Ypač kai perskaičiau valstybinių pirkimų tinklalapyje, kad už medicininius ir biologinius darbus su Vladimiro Iljičiaus kūnu valstybė sumokėjo 13 mln. rublių (daugiau nei 180 tūkst. Eur)“, - savo straipsnyje rašo A. Mamina.
Visų pirma ji kreipėsi į patį mauzoliejų ir į institutą, kuris laimėjo konkursą. Ten jai sėkmė nenusišypsojo. Užtat ji sužinojo, kad už valstybinės paslapties paviešinimą galima pakliūti į kalėjimą ketveriems metams (dauguma dokumentų, susijusių su Lenino kūnu, iki šiol yra įslaptinti).
Biologas Vitalijus jai paaiškino, kad vado kūnas maudomas įvairiose voniose: viena – su glicerolio tirpalu, kita – su formaldehidu, ir dar kelios burbulinės vonios su spiritu, vandenilio peroksidu (jis reikalingas odos balinimui, kitaip oda pasidengs dėmėmis), natrio acetatu ir kaliu, acto rūgšties tirpalu. Voniose Leninas lepinasi ilgiau nei bet kuri mergina – po pusantro mėnesio. Tai vyksta kartą per pusantrų metų. Šį laiką mauzoliejus būna uždarytas.
Jei A. Maminai vis dėlto būtų pavykę užduoti ekspertams bent vieną klausimą, jis tikrai skambėtų taip: „O ar daug liko tikrojo Lenino kūno? Kalbama, kad tik rankos ir veidas.“ Paaiškėjo, kad medikai apskritai nekelia sau tikslo išsaugoti kuo daugiau kūno. Kasmet tikrojo Lenino vis mažiau.
Pavyzdžiui, vadui iš pat pradžių buvo priklijuotos blakstienos, o 1945 metais kažkur dingo nemažas gabalas jo kojos odos, tad biologams teko pagaminti lopą iš dirbtinės odos. Vėliau teko kurti ir veido dalis: pavyzdžiui, po vokais Leninui buvo pakišti akių protezai. Beje, pasaulio proletariato vado burna užsiūta (tai puikiai slepia barzda ir ūsai). Taip mumija nepraranda panašumo su originalu.
Kaip rašo A. Mamina, didžioji dalis Lenino poodinių riebalų buvo pakeista mišiniu iš karotino, parafino ir glicerino – panašu, kad tai labai veiksminga priemonė nuo raukšlių. Be abejonės, viduje Leninas tuščias. Skamba kraupokai, bet visi vidaus organai buvo išimti, smegenys perduotos tyrimui, o širdis, kalbama, iki šiol saugoma Kremliuje.
Beje, istorija apie tai, kas nutiko su Lenino smegenimis po jo mirties, yra lyg atskiras istorinis detektyvas: smegenų tyrimui buvo pakviestas mokslininkas iš Vokietijos, kuris supjaustė smegenis į 30 dalių ir patikrino kiekvieną jų – ieškojo vado genialumo. Dabar Lenino smegenys (arba tai, kas iš jų liko), saugomos už sunkių Maskvos smegenų tyrimo instituto durų.
Iš vienos pusės, dinaminės formos prasme kūnas, be abejo, yra tikras, iš kitos pusės, natūralių audinių prasme, iš kurių jis ir susideda, tai greičiau kopija – taigi viskas priklauso nuo požiūrio.
Atrodo kaip niekada gerai
Lenino kūnui - beveik 150 metų, o jo mumija atrodo kaip niekada gerai, prieš kelis metus skelbė „American Science“. „V. Lenino palaikų išsaugojimu ir priežiūra rūpinasi vienas institutas iš Maskvos, kuris, žlugus sovietų santvarkai, buvo pavadintas Biomedicininių technologijų mokslinių tyrimų ir mokslo metodų centru. Didžiausia atsakomybė šiuo klausimu gula ant vadinamosios „mauzoliejaus grupės“ pečių. Ją sudaro penki ar šeši patologai anatomai, biochemikai ir chirurgai“, – rašo straipsnio autorius Jeremy Hsu.
Nuo XX amžiaus 6 iki 9 dešimtmečio, kai minėtasis centras išgyveno aukso amžių, jame dirbo net 200 specialistų. Žlugus Sovietų Sąjungai, institutas kuriam laikui prarado valstybės finansavimą ir, kol vėl iš valstybės biudžeto neatsirado pinigų (kad ir labai nedaug), jam teko kliautis gerų žmonių malone.
Laboratorijų darbuotojams jau teko spręsti V. Lenino palaikus tam tikrose vietoje išvagojusių raukšlių problemą, šis klausimas buvo itin aktualus pirmaisiais metais. Mokslininkai rekonstravo V. Lenino nosį, veidą ir kitas kūno dalis – norėjo Sovietų Sąjungos įkūrėjui grąžinti pirminę išvaizdą ir natūralias savybes.
„Galima drąsiai teigti, kad, bėgant metams, V. Lenino kūne lieka vis mažiau ir mažiau natūralių audinių. Šiuo metu palaikai kardinaliai skiriasi nuo tų, kokie jie buvo anksčiau. Pavyzdžiui, pagrindinė mumifikacijos proceso užduotis buvo išsaugoti kuo daugiau originalios medžiagos, dėl to kisdavo kūno forma“, – teigia socialinės antropologijos profesorius iš Kalifornijos universiteto Aleksejus Jurčiakas.
Pavėluotos laidotuvės?
Žlugus sovietų sistemai 1991 metais Lenino mauzoliejus nebuvo uždarytas, tačiau buvo gerokai sumažintas jo finansavimas. Per paskutiniuosius 25 metus vienareikšmiško sprendimo dėl Lenino kūno likimo nebuvo priimta.
Šiandien mauzoliejus ir toliau lieka prieinamas žmonėms, o laboratorija toliau veikia. Sovietų sistemos pabaiga nelėmė automatinio šio kūno sunaikinimo, nepavertė jo į sustingusį, irstantį kūną, bet tuo pat metu nepadarė iš jo dirbtinės lėlės.
Pernai atlikta apklausa parodė, kad daugiau kaip pusė Rusijos gyventojų mano, kad Vladimiro Lenino palaikai turi būti palaidoti: 32 proc. siūlo tai padaryti prie Kremliaus sienos, o 26 proc. – Volkovo kapinėse Sankt Peterburge, kur palaidota jo motina.
Beveik trečdalis (31 proc.) respondentų įsitikinę, kad V. Lenino kūną reikia palikti mauzoliejuje. Kas dešimtas rusas neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Tyrimo duomenimis, 79 proc. Rusijos gyventojų yra prieš V. Lenino paminklų griovimą, o 14 proc. mano, kad juos reikia nugriauti.