Akira Makino – silpnos sveikatos našlys, šiuo metu gyvenantis netoli Osakos. Vienintelis neįprastas jo įprotis yra reguliariai lankytis nuošaliame miestelyje pietinėje Filipinų dalyje, kur jis dalina drabužių skurdžiai gyvenantiems vaikams ir yra pastatęs kelis karo memorialus.
Antrojo pasaulinio karo metais A. Makino buvo čia dislokuotas. Tačiau jis niekada niekam, net ir savo velionei žmonai, nepasakojo, kad per paskutinius keturis mėnesius iki Japonijai pralaimint 1945 metų kovą jis išskrodė dešimt filipiniečių karo belaisvių, įskaitant dvi nė dvidešimties neturinčias merginas. Jis šiems dar gyviems išpjovė jų kepenis, inkstus ir gimdą. Žmonės galiausiai mirdavo tik tada, kai jis perpjaudavo jų širdį.
Vyro teigimu, šie barbariški veiksmai buvo edukaciniai ir skirti tobulinti jo anatomijos žinias. „Mes pašalinome kai kuriuos organus, amputavome kojas ir rankas. Dvi iš aukų buvo jaunos moterys – 18 ar 19 metų amžiaus. Dvejoju, ar tai sakyti, be mes atvėrėme jų gimdas, kad parodytume jaunesniems kariams. Jie apie moteris labai mažai žinojo. Tai buvo lytinis švietimas“, – pasakojo vyras.
Kodėl jis tai darė? „Tai buvo imperatoriaus įsakymas, o imperatorius yra dievas. Neturėjau pasirinkimo. Jeigu būčiau nepaklusęs, mane būtų nužudę“, – paaiškino vyras. Tačiau tokie skrodimai taip pat buvo ir kerštas priešui – filipiniečiams, kuriuos japonai įtarė šnipinėjant amerikiečiams, skelbia dailymail.co.uk.
Kad ir kaip baisiai tai beskambėtų, tačiau A. Makino kaliniams pasisekė, nes, prieš pradėdamas juos pjaustyti, jis suleisdavo anestetikų, tačiau slaptas vyriausybinis departamentas, organizavęs tokius eksperimentus japonų okupuotoje Kinijoje, atlikinėjo eksperimentus su dar gyvais žmonėmis be jokių nuskausminamųjų.
Atvėrė archyvus
Japonija dar pernai viešai paskelbė tūkstančių 731-ojo dalinio („Unit 731“ – angl.) narių vardus. Šis dalinys buvo liūdnai pagarsėjęs Japonijos imperijos kariuomenės padalinys, vykdęs mirtinus eksperimentus su kinų civiliais ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais. O tokie eksperimentai turėjo padėti kuriant cheminius ir biologinius ginklus, rašo portalas guardian.co.uk.
Japonijos nacionalinis archyvas paviešino 3607 žmonių vardus, reaguodamas į Šigos medicinos mokslų universiteto profesoriaus Katsuo Nishiyama prašymą. Toks sprendimas gali atnaujinti viešus debatus dėl japonų vykdytų žiaurumų okupuotoje Kinijoje prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą.
„Tai pirmas kartas, kai oficialiame dokumente yra nurodyti tikri beveik visų 731-ojo dalinio narių vardai, – laikraščiui „Mainichi Shimbun“ tada sakė K. Nishiyama. – Šis sąrašas svarbus įrodymas, paremiantis susijusių žmonių liudijimus. Jo atradimas bus svarbus žingsnis atskleidžiant nuslėptus faktus.“
Minėtame dokumente įvardijami Kvantungo kariuomenės Epidemijų prevencijos ir vandens gryninimo departamento (taip oficialiai buvo vadinamas tas dalinys) nariai. Jis yra datuojamas 1945 metų sausio 1 d. Jame nurodomi daugiau nei tūkstančio kariuomenės medikų, taip pat dešimčių gydytojų, chirurgų, slaugių ir inžinierių, vardai, rangas ir kontaktiniai duomenys.
Japonija dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje nenoriai pripažino tokio dalinio egzistavimą, tačiau apie jo veiklą kalbėti atsisakė. Apie veiklą daugiau sužinota iš buvusių narių liudijimų, nuotraukų ir dokumentinių įrodymų.
2006 metais buvusi slaugė Toyo Ishii papasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai JAV pajėgos įžengė į Japonijos sostinę, ji padėjo palaidoti Japonijos biologinio ginklo kūrimo programos aukų palaikus. Moteris sakė, kad jai ir jos kolegoms, Japonijai 1945 metų rugpjūtį kapituliavus, buvo nurodyta palaidoti daugybę kūnų, kaulų ir kūno dalių.
Remiantis kitais pasakojimais, panašūs eksperimentai vyko ir kitose Azijos dalyse. 2006 metais buvęs gydytojas Akira Makino, kai jis buvo dislokuotas Mindanao saloje Filipinuose, sakė, kad jam buvo duotas nurodymas atlikti eksperimentų su pasmerktais vyrais.
Naudojo karo belaisvius
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Kinijos šiaurės rytiniame Harbino mieste suformuotas 731-asis dalinys atliko eksperimentų su maždaug 3 tūkst. karo belaisvių, kurių daugumą sudarė kinai ir korėjiečiai.
Remiantis istoriniais duomenimis, vyrai ir moterys karo belaisviai savo kankintojų buvo vadinami rąstais, nes oficialiai ši teritorija buvo vadinama lentpjūve. Jiems atlikdavo skrodimus be anestezijos, o prieš tai tyčia užkrėsdavo tokiomis ligomis kaip dėmėtoji šiltinė ir cholera. Kai kuriems buvo amputuojamos galūnės arba pašalinami vidaus organai.
Japonijai 1945 metų vasarą artėjant prie pralaimėjimo, minėto dalinio vadas generolas leitenantas Shiro Ishii uždraudė mokslininkams aptarinėti savo darbą ir nurodė nugriauti dalinio būstinę Charbine.
Pasibaigus karui, JAV valdžia slapta suteikė dalinio pareigūnams imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo mainais į prieigą prie jų tyrimų duomenų. Vėliau keli buvę 731-ojo dalinio pareigūnai padarė sėkmingą karjerą medicinos, akademinėje ir verslo srityse.
Šį dalinį 1936 metais įkūrė gydytojas ir karininkas Shiro Ishii, jo pagrindinis tikslas buvo sukurti biologinį ginklą. Kioto imperinio universiteto absolventą Shiro Ishii biologinis ginklas labai domino nuo 1925 metų, kai Ženevos konvencija jie uždrausti. Jis buvo įsitikinęs: jeigu juos draudžia tarptautinė teisė, vadinasi, jie tikrai galingi.
„Lentpjūvė“ iš pragaro
Tokijas skyrė jam didžiulę biudžetą, ir Shiro Ishii nugriovė aštuonis kaimus, kad Pingfange, netoli Charbino, atokioje ir izoliuotoje Mankurijos pusiasalio dalyje, pastatytų milžinišką 25 kvadratinių kilometrų ploto kompleksą iš daugiau nei 150 pastatų.
Čia veikė aerodromas, buvo geležinkelio linija, barakų, požemių, laboratorijų, operacinių, krematoriumų, kino teatras, baras ir net šventykla. Savo dydžiu jis konkuravo su Aušvico koncentracijos stovykla.
Tik kalinių skaičius čia buvo mažesnis. Nuo 1936 iki 1942 metų 731-ajame dalinyje buvo nužudyta nuo 3 tūkst. iki 12 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Čia vykę žiaurumai yra sunkiai įsivaizduojami.
Kitose Japonijos okupuotose Azijos dalyse veikė mažiausiai septyni kiti daliniai, tačiau jie visi buvo pavaldūs Shiro Ishii. Vienas iš tokių dalinių tyrinėjo marą, kitame veikė bakterijų fabrikas. Dar kitame buvo atliekami eksperimentai, susiję su žmonių maistu bei vandens stoka bei vandeniu perduodama šiltine.
Žmonės buvo nuodijami iprito dujomis, siekiant nustatyti jų poveikį plaučiams. Arba jie buvo veikiami elektros iškrova, kuri juos tiesiog lėtai iškepdavo. Kaliniams taip pat būdavo kertamos galvos – taip japonų kariai bandė savo kardų aštrumą.
Kai kuriais atvejais nebūdavo jokio medicininio tikslo – tik siekis sukelti didžiulį skausmą, kaip, pavyzdžiui, sušvirkščiant arklio šlapimo į kalinio inkstus.
Grupės kalinių žvarbią žiemą būdavo apipilamos vandeniu ir išsiunčiamos į šaltį tam, kad dalinio medikai išsiaiškintų, kaip šaltis paveikia žmogaus organus, kaip atrodo skirtingi nušalimo laipsniai ir kokie būdai padėtų nuo šalčio apsisaugoti japonų kariams Mandžiūrijoje.
Shiro Ishii reikalavo, kad kalinių gretos būtų nuolat papildomos. Jis kaip šiuolaikinis grafas Drakula keliaudavo po kaimus, ieškodamas kraujo. Jo aukos būdavo pririšamos prie takinių, kad būtų išbandomi liepsnosvaidžiai, granatos. Su žmonėmis taip pat būdavo atliekami cheminių ginklų ir juodligės bandymai.
Visi 731-ojo dalinyje kalinti karo belaisviai mirė, ir didžiąją daugumą jų sudarė kinai. Jie visi mirė stovykloje Pingfange, netoli Charbino, ir beveik visi mirė baisiose kančiose, rašo atlasobscura.com.
Šiandien 731-jo dalinio griuvėsiuose veikia muziejus, kurio tikslas yra priminti apie gyvybės ir žmogiškumo praradimą, įvykusį tarp šių sienų. Šio muziejaus lankytojai vedami taku pro namelius, prižiūrėtojų pastatą ir pašiūres, kuriose kažkada buvo veisiamos žiurkės. Eidami šiuo keliu, lankytojai susipažįsta su visa Japonijos cheminio ginklo kūrimo programa nuo pačios jos pradžios iki baisiausių jo pasekmių.