Įtemptose varžybose dalyvauja valdančioji partija „Teisė ir Teisingumas“ – nacionalistinė jėga, sutrumpintai vadinama PiS (lenk. Prawo i Sprawiedliwość), penkios pagrindinės antiautoritarinės partijos ir keletas smulkesnių partijų, vadinančių save Europos koalicija.
„Dabartinė situacija yra juoda-balta, – teigia Kamila Gasiuk-Pihowicz, trečiasis numeris Koalicijos Varšuvos narių sąraše. – Jei laimės Koalicija, Lenkija vis dar turės galimybę tapti demokratine šalimi. Jei laimės PiS, Lenkija nusivažiuos į Rytams būdingą valdymo modelį. Galime sėsti arba į Europos ekspresą, arba Transsibiro traukinį.“
Gali pasirodyti, kad politikė, kaip įprasta įtemptomis paskutinėmis rinkimų kampanijos dienomis, sutirština spalvas. Tačiau Vengrijos pavyzdys daro didelę įtaką Lenkijos nuosaikiems dešiniesiems, centro kairiesiems ir Žaliesiems – trims frakcijoms, kurios paprastai nelinkusios bendradarbiauti tarpusavyje, tačiau suvienijo jėgas prieš šio mėnesio rinkimus.
Vengrijos nacionalistas ministras pirmininkas Viktoras Orbanas praėjusiais metais trečią kartą laimėjo prieš susiskaldžiusią opoziciją, dar stipriau sugniauždamas į kumštį teismus, žiniasklaidą ir pilietines organizacijas.
Net jei V. Orbano oponentai sugebės suvienyti jėgas iki ateinančių 2022 m. rinkimų, po vienuolikos nuoseklios propagandos metų jie gali būti pernelyg marginalizuoti, kad sugebėtų jį išstumti.
Galia ir skandalas
Lenkijoje PiS atėjo į valdžią tik 2015 m. ir pasistengė per vieną kadenciją perimti kontrolę į savo rankas. Valdant nacionalistui Jaroslawui Kaczynskiui, partija politiškai kontroliavo teismų sistemą, pavertė valstybinę žiniasklaidą propagandos mašina, primenančią, pasak PiS oponentų, Lenkijos komunistinę praeitį, prikalbino Katalikų Bažnyčią remti savo identiteto politiką ir padidino socialines išmokas, kad pritrauktų skurdžiau gyvenančius kaimo rinkėjus.
Ši Lenkijos „orbanizacija“ veikia taip sėkmingai, kad PiS pavyko ramiai atlaikyti skandalus, kurie būtų nuvertę daugelį kitų Europos vyriausybių. Vienas iš jų susijęs su tariamai asketiškai gyvenančio J. Kaczynskio įsipainiojimu į nekilnojamojo turto projektą, finansuojamą banko, kurį nacionalizavo PiS vyriausybė. Kitas skandalas atskleidė pelningas spekuliacijas žeme, kuriose dalyvavo ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis (prieš jį paskyrus į postą) ir Katalikų Bažnyčia. Abiejų dalyvavimą atskleidė dienraštis „Gazeta Wyborcza“; J. Kaczynskis ir M. Morawieckis kaltinimus atmetė.
Tuo pat metu visuomenės lėšomis buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame atskleistas Katalikų Bažnyčios pedofilų dvasininkų tinklas, implikavęs pirmojo Lenkijos postkomunistinio lyderio Lecho Walesos asmeninį kapelioną ir metęs šešėlį net ant velionio lenkų kilmės popiežiaus Jono Pauliaus II. Filmas pasirodė „YouTube“ praėjus kelioms dienoms po to, kai J. Kaczynskis PiS rėmėjų miniai paskelbė: „Kas kelia ranką prieš Bažnyčią ir nori ją sunaikinti, tas kelia ranką prieš Lenkiją.“ Po to, kai Bažnyčios figūros viešai pareiškė apgailestaujančios, PiS teko apsvarstyti žalos atlyginimo strategiją, reikalaujant griežtesnių bausmių pedofilams.
Tačiau skandalai nepadėjo sumažinti valdančiosios partijos populiarumo; pastaraisiais mėnesiais atliktos viešosios nuomonės apklausos parodė, kad ją remia 35-40 proc. Lenkijos rinkėjų.
„Net susprogdinus tokią bombą kaip filmas apie Bažnyčią, tai, ką mes matome, iš esmės yra dvi viena kitos vertos tendencijos – visuomenės pasipiktinimas ir J. Kaczynskio efektyviai naudojama idėja, kad Bažnyčią puola priešai“, – svarsto sociologas Jacekas Kucharczykas, Varšuvos idėjų kalvės „Institute of Public Affairs“ prezidentas.
J. Kucharczykas teigia, kad bažnyčios, ypač mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, yra svarbūs PiS kontroliuojami propagandos kanalai.
Vis dėlto skandalai pastatė PiS į gynybišką poziciją ir atvėrė kelią Europos koalicijai, kurios lyderiai deda neįprastai dideles pastangas, kad laikytųsi vieningai ir skelbtų tą pačią žinią.
Laikyti centrą
Koalicijos ES Parlamento kandidatė Varšuvoje K. Gasiuk-Pihowicz – prieštaringų įtampų pavyzdys. Ji buvo aukščiausio lygio šalies įstatymų leidėja, atstovaujanti liberaliajai Novoczesna (Šiuolaikinei) partijai, tačiau, kai partijos lyderiai praėjusiais metais nesutiko įstoti į opozicijos aljansą, ji paliko partiją ir pradėjo bendradarbiauti su pagrindine opozicine jėga – Pilietine platforma, valdžiusia iki PiS pergalės. „Norėčiau tikėti, jog mano veiksmas paskatino Šiuolaikinę partiją suvokti, kas jos vieta – koalicijoje“, – teigia K. Gasiuk-Pihowicz.
Kitas centro kairysis politikas, Wlodzimierzas Cimoszewiczius – dar vienas ryžtingai apsisprendęs kandidatas. Pasitraukęs iš politinės karjeros, per kurią užėmė daugumą svarbiausių Lenkijos postų – užsienio reikalų ministro, teisingumo ministro, ministro pirmininko, parlamento pirmininko – W. Cimoszewiczius vėl sugrįžo, kad kovotų dėl vietos ES įstatymų leidybos institucijoje. Tapęs Koalicijos kandidatu Nr. 1, praėjusią savaitę interviu Varšuvoje jis sakė: jei proeuropietiškos jėgos laimės artėjančius Europos Parlamento rinkimus, tai įtikins juos – ir rinkėjus, Lenkijos visuomenę, – kad šį rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose įmanoma nugalėti PiS. Ir vieniems, ir kitiems rinkimams reikalinga plati koalicija, nors tai ir nėra tradiciškai būdinga Lenkijos politikai.
Lenkijos centro kairieji į Europos koaliciją neatsineša daug balsų; šios politinio spektro dalies pajėgoms nepavyko patekti į parlamentą 2015 m., ir tai padėjo PiS laimėti daugumą. Tačiau W. Cimoszewiczius prisimena, kaip 1991 m. buvo bandyta sukurti plačią kairiųjų koaliciją, ir jis asmeniškai dalyvavo sprendžiant daugelį Europos krizių nuo tada, kai pasirašė susitarimą dėl Lenkijos stojimo į ES. „Įkalbėjau kai kuriuos lyderius susėsti ir aptarti aljansą, – teigia jis. – Tačiau tai padaręs, turėjau pats jam ir vadovauti.“
Kalbant su Europos koalicijos kandidatais, darosi aišku, kad vienintelis juos vienijantis dalykas yra noras sutrukdyti PiS kontroliuoti Konstitucinį tribunolą, prokuratūras ir teisėjų paskyrimo procesą. Taip pat sutariama dėl valstybinės žiniasklaidos; W. Cimoszewiczius siūlo ją išvis panaikinti ir sukurti nuo nulio. „Moku mokestį už valstybinę televiziją ir radiją, bet neįsijungiu jų jau ketverius metus, – sako jis. – Iš tiesų moku už propagandą prieš save patį.“
PiS vaizduoja opoziciją kaip milžinišką mygtuką „Atšaukti“, neturintį jokios aiškios politinės perspektyvos. Tai nėra visai tikslu. ES, daugiausia Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, kuris buvo Lenkijos ministras pirmininkas prieš PiS pergalę, dėka griežtai priešinasi nacionalistų vadovaujamoms teismų reformoms.
Lenkijai gresia nuo 2021 iki 2027 m. prarasti 23 proc. ES finansavimo, arba maždaug 19,2 mlrd. eurų. PiS vyriausybė dėl to garsiai protestavo, tačiau Europos koalicijos lyderiai nėra toli nuo tiesos, sakydami, kad jie – vienintelė jėga, galinti atgauti pinigus ir juos panaudoti, pavyzdžiui, Lenkijos disfunkcinės sveikatos priežiūros sistemos pataisymui.
Koalicija pabrėžia potencialų ES lėšų praradimą, siekdama užkirsti kelią PiS vyriausybės vykdomai socialinių pašalpų ekspansijai. Lenkijoje plačiai žinoma ir vertinama tai, kad ES lėšos padėjo nutiesti kelius ir išlaikyti Lenkijos ūkininkų konkurencingumą.
Kitas Koalicijos darbotvarkės klausimas – sugrąžinti Lenkijai vietą prie Europos sprendimų priėmimo stalo ir atkurti bendradarbiavimą su Prancūzija ir Vokietija, kurio be ceremonijų atsisakė PiS, pabrėždama, jog Lenkijos nacionalinis orumas yra svarbiau už aljansą su pagrindinėmis ES valstybėmis.
Tačiau šį punktą sunku parduoti nacionalistiškai nusiteikusiems rinkėjams, kurie ypač nemėgsta vokiečių. Kalbant apie pasaulinę Lenkijos svarbą, PiS kontroliuojamos televizijos žiūrovai ir Koalicijos didmiesčių auditorija tarytum gyvena atskirose visatose.
Bet kuriuo atveju, opozicija vis dėlto turi bendrą darbotvarkę, kuri neapsiriboja PiS galios sumažinimu, ir į šią darbotvarkę įeina Europos Sąjungos reikalai, tiesiogiai dominantys lenkus. Tai daro Europos Parlamento rinkimus įtemptomis lenktynėmis, kurioms prognozuojamas gana didelis rinkėjų aktyvumas – net 50 proc., palyginus su mažiau nei 24 proc. 2014 metais.
Lūžio taškas
Nors PiS ir Europos koalicija apklausose stovi beveik lygiose pozicijose, yra didelė tikimybė, kad šią savaitę nugalės antinacionalistinės jėgos. Tikimasi, kad Wiosna (Pavasaris), kairiųjų-liberalų partija, kuriai vadovauja homoseksualios orientacijos neslepiantis buvęs Slupsko meras Robertas Biedronas, surinks iki 10 proc. rinkėjų balsų. Europos koalicija ir Wiosna bendromis jėgomis greičiausiai gaus didžiąją dalį iš 51 Lenkijai numatytų vietų Europos Parlamente.
Nors R. Biedronas, charizmatiška figūra, besivaržanti dėl kairuoliško antiisteblišmento balsų, atsisakė susivienyti su centristais, Koalicijos lyderiai tikisi, kad rinkimų rezultatas pritrauks jį arčiau jų. „Jis gali nenorėti eiti atskirai ir būti atsakingas už tai, kad PiS valdytų dar vieną kadenciją“, – svarsto W. Cimoszewiczius.
Jei antinacionalistinės pajėgos nuskins pergalę, jiems tai bus impulsas vykdyti kampaniją dėl šį rudenį vyksiančių nacionalinių parlamento rinkimų. Bet jei pralaimės – tarkim, dėl pastaruoju metu iškilusios radikalių dešiniųjų Konfederacijos, kuri atakuoja PiS iš dešinės su neretai antisemitiniais šūkiais, – skirtingų jėgų vienybė gali susilpnėti, ir V. Orbano scenarijus Lenkijai taptų visai tikėtinas.
Nors viltis vis dar gyva, Europos koalicijos lyderiai svarsto, kad Lenkija neturėtų užsikrėsti V. Orbano stiliaus autoritarizmu. J. Kaczynskis, pasak buvusio skaitmeninimo ministro Andrzejaus Halickio, iškilo pernelyg greitai ir pernelyg agresyviai, todėl sistemą, kurią jis sukūrė Lenkijoje, sugriauti lengviau nei V. Orbano. Be to, lenkai garsėja turtinga pasipriešinimo autoritarizmui istorija.
„Komunistų laikais Vengrija buvo liberalesnė, artimesnė Vienai“, – teigia A. Halickis, paskutiniais komunizmo metais pats buvęs radikaliu studentu aktyvistu, nelegaliai keliavusiu po kaimynines šalis, kad padėtų vietiniams disidentams nuversti prosovietinius režimus. „Esame skirtingi, nes Lenkijoje turėjome didžiulę pogrindžio bendruomenę. Mūsų siela ir mūsų istorija neleis įsitvirtinti propagandai“, – sakė jis.
Jei A. Halickis teisus, Lenkija neturėtų visiškai pasiduoti nacionalistiniam antiliberalizmui net ir po dar ketverių PiS valdymo metų, ypač jei valdančioji partija praras ES finansavimą ir turės atsisveikinti su ekonominiu pakilimu. Tačiau Lenkijos opozicijai verta kovoti kiekvieną kovą taip, tarsi ji būtų paskutinė – ir, svarbiausia, laikytis vieningai.
Jeigu jai pavyks laimėti ir kitą savaitę, ir vėliau šiais metais, pastaruoju metu pagilėjusi Europos Rytų ir Vakarų atskirtis gali pamažu užsitraukti. Kadangi nacionalistai Slovakijoje taip pat praranda pozicijas, V. Orbanui vargu ar pavyks išlikti regiono vadovaujančiu balsu – jeigu tik Lenkija nusisuks nuo jo mąstysenos.