2011 m. skambant ditirambams „feisbuko revoliucijai“, Chrisas Tayloras iš technologijų naujienų portalo „Mashable“ rašė, kad feisbukas – tai „demokratija veiksme“. Philipas Howardas iš Vašingtono universiteto, tyrinėjęs socialinių tinklų reikšmę Arabų pavasariui, tais pačiais metais pareiškė, kad socialinė žiniasklaida „visoje Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose paskleidė ištisą kaskadą žinučių apie laisvę ir demokratiją, padėdama žadinti sėkmingo politinio sukilimo lūkesčius“.
2011 m. pabaigoje pats dalyvavau Rusijos proteste, vykusiame po suklastotų parlamento rinkimų. Juos organizuojant feisbukas vaidino pagrindinį vaidmenį. Pastebima nauja tendencija – nevadovaujamų protestų tinklai, gimstantys JAV priklausančiose platformose; į memus panašūs naratyvai, kurstantys visuomenės pasipiktinimą; migloti, sparčiai radikalėjantys reikalavimai, kuriuos gimdo marios užspausto pykčio – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną vertė įtarti, kad JAV įvairiose pasaulio dalyse organizuoja pagal tą patį šabloną sukaltą veiksmą. Jis buvo toks pat naivus kaip ir tie stebėtojai, kurie tikėjo, kad liaudies sukilimuose feisbuko vaidmuo turi ką bendro su laisve ar demokratija.
Netrukus po to, kai Arabų pavasario revoliucijas išgyvenusios valstybės grįžo prie autoritarinio režimo ar pasinėrė į chaosą, kilo susirūpinimas dėl socialinių tinklų gebėjimo formuoti demokratines permainas. Tačiau „Facebook“ ir kitos platformos niekada nieko panašaus nežadėjo: visa, ką jos darė, tai vis labiau ir labiau kurstė vartotojų ažiotažą dėl dalykų, kurie juos neramino. Sklindant žiniai ir formuojantis nuomonių burbulams, socialinė žiniasklaida iš adatos priskaldo vežimą, eilinį paniurzgėjimą paversdama aklu įniršiu.
Tai ir vėl vyksta – šį kartą Prancūzijoje, šalyje, kurios neįmanoma apibūdinti kaip autokratijos ir kurioje Jungtinės Valstijos neturi jokios priežasties kurstyti revoliuciją.
Viskas prasidėjo nuo vyriausybės sprendimo pakelti mokesčius – 7,6 cento už litrą dyzelino ir 3,9 cento už litrą benzino. Lyg ir nėra dėl ko baisiai piktintis. Tam, kuris kas savaitę pripildo 50 litrų automobilio baką, pabrangimas reiškia 15,2 eurų per mėnesį papildomų išlaidų, o tai – mažiau nei du pavalgymai „McDonald's“. Tačiau protestai, prasidėję spalio viduryje nuo akordeonistės Jacline'os Mouraud virusinio vaizdo įrašo feisbuke, kuriame ji skundžiasi valdžios kova su automobiliais, galiausiai išvirto į aršiausias pastarojo dešimtmečio riaušes. Per savaitgalį 133 žmonės buvo sužeisti, iš jų 23 – policijos pareigūnai.
Kaip ir ankstesnių protestų atveju, Prancūzijos neramumai iš esmės vyksta be lyderių; jų išsikerojimui nereikalinga nei politinė, nei žiniasklaidos infrastruktūra. Tačiau šį kartą veiksme dalyvauja keletas netikėtų nuomonių lyderių, kuriuos protestuotojai seka ir kurių nuomonę eskaluoja feisbuko „geltonųjų liemenių“ grupės. Vienas iš jų – Maxime'as Nicolle'is, dar žinomas pseudonimu Fly Rider, 31 metų vyras iš Bretanės, kuris nuolat rengia „Facebook Live“ transliacijas iš vis aršesnių protestų. Jis tapo vienu iš aštuonių amorfinio judėjimo atstovų, įgaliotų derėtis su vyriausybe.
„Iš niekur išdygę mąstytojai staiga tapo tautos didvyriais, ir už tai galime dėkoti populiariems puslapiams ir „Facebook Live“, – tinklaraščių platformoje „Medium“ rašo Fredericas Filloux, Stanfordo mokslininkas, buvęs Paryžiaus „Sciences Po“ žurnalistikos profesorius. M. Nicolle'io „evangelija tėra nenuoseklių reikalavimų kratinys, tačiau dabar jis – tautos balsas“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas „geltonųjų liemenių“ manifestą apibūdino kaip „visko po truputį ir tuojau pat“. Ir iš tiesų, pradiniai reikalavimai – automobilių degalų mokesčio panaikinimas, mažiausios pridėtinės vertės mokestis maistui, mažesnės baudos už eismo pažeidimus, atlyginimų mažinimas išrinktiems pareigūnams ir veiksmingesnės vyriausybės išlaidos – dabar dar papildyti raginimais siekti geresnių viešųjų paslaugų, parlamento likvidavimo ir E. Macrono atsistatydinimo. Šiuo metu pyktis liejasi laisvai ir visomis kryptimis. Kaip teigia F. Filloux: „Feisbukas pademonstravo savo toksišką įtaką demokratiniam procesui kaip absoliutus liaudies įniršio stiprintuvas ir radikalizatorius.“
Nėra nieko demokratiško tame, kad feisbuko grupių administratoriai tampa tuo, kas laikoma visuomenės judėjimu, atstovais. Skirtingai nuo E. Macrono ir Prancūzijos įstatymų leidėjų, jie nėra renkami. Portalo „Liberation“ straipsnyje žurnalistas Vincentas Gladas svarsto, kad šiems žmonėms iškilti padėjo neseniai įvykę feisbuko algoritmo pakeitimai, kurie grupių sukurtą turinį iškelia aukščiau nei tinklalapių, įskaitant tradicines žiniasklaidos priemones. „Facebook“ generalinis direktorius Markas Zuckerbergas tikėjo šitaip platformą depolitizuosiantis ir sutelksiantis dėmesį į žmogiškuosius ryšius. Tačiau nutiko atvirkščiai.
„Feisbuko grupių administratoriai, kurių prerogatyvas nuolat didina M. Zuckerbergas, yra naujieji tarpininkai, klestintys ant profesinių sąjungų, asociacijų ir politinių partijų griuvėsių“, – rašo V. Gladas.
Ar įniršis dėl menko Prancūzijos mokesčių pakėlimo yra realus, ar jį bent iš dalies sustiprina feisbuko akustika – dabar jau sunku pasakyti, nebent pasitelktum mokslinius metodus. Šiaip ar taip, metas atsisakyti bet kokių dar likusių iliuzijų, kad socialiniai tinklai gali vaidinti teigiamą vaidmenį puoselėjant demokratiją ir laisvę.
Laisva visuomenė negali uždrausti feisbuko, negali ir visiškai apriboti neapykantą skatinančių jo funkcijų; bet ji turėtų suvokti, kokią riziką feisbukas ir į jį panašios platformos kelia demokratinėms institucijoms. Ironiška, bet feisbuko grėsmė mažesnė autoritariniams režimams: šie jau išmoko manipuliuoti vartotojų nuomonėmis, pasitelkdami propagandą, trolinimą, patyčias ir realias aktyvistų bauginimo taktikas.
Tokia šalis kaip Prancūzija šitokių technikų nesigriebs. O tai reiškia daugiau darbo policijai ir daugiau sunkių sprendimų politikams, nenorintiems paklusti minios taisyklėms – kol populistai, palaikomi socialinių tinklų, nepradės laimėti rinkimų. Norint išvengti šitokių pasekmių, žmonės teks suvokti, ką iš tiesų daro platformos, ir pulkais iš jų išeiti.
Leonidas Beršidskis – „Bloomberg“ apžvalgininkas, rašantis apie Europos politiką ir verslą. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ steigėjas ir nuomonių svetainės Slon.ru įkūrėjas.