Fakelais virtę jauni vienuoliai
Vis dėlto pasaulyje yra vietų, kuriose protesto formos ir mastas tokie, kad logiką reikia atidėti į šalį. Remiantis vien racionaliu protu, sudėtinga paaiškinti tai, kas neseniai vyko Tibete. Pasak žiniasklaidos, nuo 2010 m. Kinijos regionuose, kuriuose gyvena daugiausia tibetiečiai, susidegino daugiau nei 30 žmonių, 23 iš jų žuvo. Daugelis susideginusiųjų buvo vienuoliai iš Kirčio, kuris uždarytas nuo praėjusių metų kovo po to, kai susidegino jaunas vienuolis Phuntsogas. Sičuano provincijos Abos autonominėje srityje esantis Kirčio vienuolynas – svarbus budistų dvasinis centras, čia tibetiečiai ne kartą protestavo prieš Pekino politiką Tibeto atžvilgiu.
Ilgai ir kankinamai mirčiai kai kada ryžtamasi būnant labai jauno amžiaus. Kovo 6 d. naujienų agentūros informavo, kad Kinijoje per tris dienas susidegino trys tibetiečiai. 18-metis jaunuolis Aboje netoli vienos vyriausybinės įstaigos skandavo antivyriausybinius šūkius ir tada susidegino. Žuvusiojo kūną įnešė į vienuolyną ir apsupo tūkstantis žmonių, kad policija jo neišgabentų. Viskas įvyko po to, kai Aboje susidegino keturių vaikų motina. Prieš tai Gansu provincijoje Kinijos šiaurės vakaruose, kuri ribojasi su Sičuanu ir kurioje taip pat gyvena daug tibetiečių, susidegino 16–19 metų mergina.
Abos apygardoje susideginti mėgino 19-metis budistų vienuolis. Vašingtone įsikūrusi Tarptautinė kampanija už Tibetą (International Campaign for Tibet) pranešė, kad policija gesindama liepsnojantį jaunuolį smarkiai jį mušė, o paskui išsivežė. Sausio viduryje Sičuane buvęs vienuolis patyrę rimtų traumų, kitas žuvo po to, kai abu save padegė. Tai buvo 13 ir 14 susideginimo aktai nuo 2011-ųjų kovo.
Tūkstančiai tibetiečių išeivių susirinko į 27 metų Jamphelio Yeshi laidotuves Indijos kalnų mieste Daramšaloje, kur įsikūrusi Tibeto egzilinė vyriausybė. Susideginta prieš kovo 28–29 d. Kinijos prezidentui Hu Jintao dalyvaujant Delyje surengtame BRICS valstybių narių lyderių susitikime. Pernai jaunas išeivis iš Tibeto mėgino susideginti prie Kinijos ambasados Delyje.
Tarptautinė tyla – gera byla?
Londone veikiančios organizacijos „Free Tibet“ direktorė Stephanie Brigden vasarį pareiškė, kad neslopstantis žmonių pasiryžimas susideginti įvairiose Tibeto vietose yra rūstus kaltinimas tarptautinei bendruomenei, kuri pasirodė nesugebanti reaguoti į tokius drastiškus aktus. Tarptautinė bendruomenė ir žiniasklaida šias drastiškas istorijas iš pirmo žvilgsnio tikrai vertina keistai santūriai.
Kita vertus, Pekinas tapo svarbus, į jo nuomonę atsižvelgiama, kai kalbama apie Sirijos, Libijos, Sudano ir kitų geopolitinių problemų sprendimą. Su dabartine kylančia Kinija nori draugauti visi, net ir korporacija „Google“, kuri, norėdama likti šioje didžiulėje rinkoje, taikstosi su kai kuriais apribojimais, turinčiais ir cenzūros požymių. Reikia kalbėti apie oficialų (politinį) ir neoficialų lygmenį – įvairių pasaulio šalių visuomenėse taikus, neginkluotas tibetiečių pasipriešinimas turi nemažai šalininkų.
Kinams šalies viduje Pekinui iš esmės sekasi įteigti, kad centrinė valdžia Tibete elgiasi teisingai. Protestuoja tik vienetai, tokie kaip 2010-ųjų Nobelio taikos premijos laureatas disidentas Liu Xiaobo. Pekine namų arešto sąlygomis laikoma žinoma Tibeto rašytoja Tsering Woeser kovą internete paskelbtame kreipimesi išreiškė liūdesį dėl gausių tėvynainių aukų ir pabrėžė, jog demonstratyvus pasitraukimas iš gyvenimo nėra pats geriausias būdas kovoti su Tibeto priespauda. Kovo pradžioje Kinijos valdžia neleido poetei dalyvauti ceremonijoje Nyderlandų ambasadoje Pekine, kur jai turėjo būti įteikta šios šalies Princo Klauso fondo premija, skirta už tibetiečių teisių gynimą.
Tibetiečių dvasinis vadovas Dalai Lama XIV kelis kartus ragino tibetiečius liautis deginusis ir pavadino šią protesto formą pernelyg žiauria. Kinija kaltina tremtyje gyvenantį Nobelio taikos laureatą Dalai Lamą neramumų kurstymu. Beje, dvasinis Tibeto lyderis visada pabrėžia raginąs siekti ne visiškos nepriklausomybės, o realios autonomijos Kinijos sudėtyje.
Bizūnas ir meduolis
Įtampa Tibete kasmet auga iki kovo 25-osios, kai Pekinas mini vergovės panaikinimą Tibete, o patys tibetiečiai – 1959-ųjų sukilimo žlugimą. Komunistinė Kinija šį regioną užėmė 1950 m., 1951-aisiais komunistų spaudžiami Tibeto atstovai pasirašė 17 punktų susitarimą, dar vadinamą Tibeto taikaus išvadavimo susitarimu, ir regionas gavo autonominio rajono Kinijos Liaudies Respublikos sudėtyje statusą. Žlugus 1959 m. sukilimui, Dalai Lama ir 80 tūkst. tibetiečių pabėgo į Indiją, nuo 1960 m. Tibeto dvasinis lyderis gyvena Daramšaloje, kuri kai kada vadinama mažąja Lhasa.
Vadinamosios Kinijos kultūrinės revoliucijos laikais beveik visi Tibeto vienuolynai buvo apiplėšti ir sunaikinti. Mao Dzedongo epochai pasibaigus, praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kai kurie vienuolynai pradėti atstatyti su daline Pekino valdžios parama. Į juos grįžo vienuoliai ir vėl buvo atnaujinti budizmo mokymai. Tiesa, vienuolių skaičių vienuolynuose griežtai reguliuoja Kinijos įstatymai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktoranto Konstantino Andrijausko teigimu, oficialūs Kinijos Liaudies Respublikos atstovai savo politiką Tibeto provincijoje apibrėžia civilizacinės misijos kategorijomis. Kinai labiau išsivystę ekonomiškai, taigi modernizuoja Tibetą, o Tibetas turi būti dėkingas už investicijas į regiono plėtrą. Pekino valdžia siekia įdiegti pasauliui, kad protestuojantys tibetiečiai nepakankamai išsilavinę ir nesupranta, kiek daug dėl jų daro Kinija. Kaip yra pasakęs vienas Pekino pareigūnas, tai, kad atvykusių etninių kinų verslas Tibete stumia į šalį vietos verslą, reiškia ne diskriminaciją, o tibetiečių „tingumą“ ir prisirišimą prie archajiškų bažnytinių bei feodalinių papročių.
Centrinė valdžia Tibete taiko bizūno ir meduolio principą – draudžia Dalai Lamos nuotraukas ir negailestingai slopina budistų protestus, tačiau tuo pat metu skurdžiausioms tibetiečių šeimoms dalija 800 juanių vertės čekius – tokia suma tuose kraštuose atitinka dviejų mėnesių atlyginimą. Kinijos komunistų partija maždaug kartą per dešimtmetį rengia darbines konferencijas Tibeto klausimu. Vienoje pastarųjų konferencijų nuspręsta, kad iki 2020 m. Tibeto valstiečių ir piemenų pajamos turi siekti šalies vidurkį. Kita vertus, nuspręsta stiprinti regiono kalnuotos dalies kontrolę. Kinijos prezidentas Hu Jintao 2009 m. kovą paskelbė, kad aplink Tibetą kuriama „didžioji stabilumo siena nuo separatizmo“.
Geopolitika ir tapatybė
Neretai be reikalo ignoruojama aplinkybė, kad Tibeto ir Pekino konfliktas pirmiausia yra geopolitinis. Pasak K. Andrijausko, vien Tibeto autonomija užima daugiau kaip 1 mln. kv. km plotą. Šis vienas iš penkių Kinijos autonominių regionų gerokai mažesnis (pasak išeivijoje gyvenančių tibetiečių, beveik dvigubai) už istorines Tibeto ribas. Už Tibeto autonominio regiono ribų gyvena beveik tiek pat tibetiečių, kiek ir autonomijoje. Pekino valdžia pastaraisiais metais vykdo daug griežtesnę politiką ne Tibeto provincijoje gyvenančių tibetiečių atžvilgiu, nes bijo tarp visų tibetiečių išplitusio pasipriešinimo.
Geopolitinį konflikto pobūdį lemia ir tai, kad Tibetas ribojasi su neramiais Pakistano bei Indijos regionais. Indija – bene svarbiausia Kinijos regioninė konkurentė, be to, Pekinas ir Delis nėra išsprendę teritorinių problemų, ginčijami sienos klausimai, tarkim, dėl Aksai Čino ar Arunačal Pradešo vietovių, susiję būtent su Tibetu.
Upių civilizacija save vadinančios Kinijos didžiausios upės išteka iš Tibeto plokščiakalnio, jų ištakų kontrolė Pekinui turi ne tik simbolinę reikšmę. Be to, reikia suprasti, kad penkios Kinijos etniniu pagrindu sukurtos autonomijos sudaro beveik pusę jos teritorijos. Kinų politikos strategai visada pabrėždavo, kad būtina kontroliuoti šias periferines žemes, jei norima išvengti problemų ateityje. Susirūpinta ne be pagrindo: ne taip seniai, XX a. pradžioje, į šias žemes aktyviai pretendavo britai, interesų turėjo ir rusai.
K. Andrijausko teigimu, Tibete Pekinas nuolat susiduria ir su tapatybės problemomis. Kinai pabrėžia, kad tibetiečiai gyvena kinų kultūros areale, nes buvo Kinijos duoklių sistemos dalis (politinių santykių pagrindas, kai aplinkinės valstybės ir regionai periodiškai mokėdavo kinams duoklę ir gaudavo jų imperatoriaus palaiminimą). Bet VII–IX a. Tibetas turėjo savo imperiją, kuri plotu prilygo kinų aukso amžiumi laikomai Tangų imperijai. Dvi imperijos konkuravo, tibetiečiai porą dešimtmečių buvo užėmę Tangų imperijos sostinę. Be to, duoklių sistema reiškė, kad Tibetas iš esmės vertintas taip pat kaip Vietnamas, Japonija, Korėja, o šios šalys dabar ne tik yra nepriklausomos, bet ir konkuruoja su Kinija.
Po pralaimėjimo europiečiams XIX a. viduryje, kai buvo suduotas smūgis kinų doktrinai, anot kurios, jie yra pasaulio centras, ėmė stiprėti kinų nacionalizmas. Kinai į Tibetą pradėjo žvelgti kaip į neatsiejamą būsimos nacionalinės valstybės dalį. Tibetiečiai su tuo nesutinka ir laiko save kita civilizacija, kita kultūra. Jie nenori prarasti iniciatyvos, todėl pasitelkia drastiškas priemones. Bet apie Tibetą kalbama vis tiek mažai – tradicinėms Tibeto gynėjoms Vakarų valstybėms reikia iškilusios Kinijos pagalbos, Europa, Amerika, Japonija labai apribojo ir šiaip švelnų kinų įtikinėjimą dėl Tibeto. Pritilo net tradicinė gynėja Indija. Beje, po susideginimo akto Delyje prieš BRICS šalių susitikimą indų policija suėmė šimtus išeivių iš Tibeto, kad panašios akcijos netemdytų Kinijos lyderio vizito.
Vis dėlto, K. Andrijausko manymu, protestų vargu ar mažės. Dvasinis ir vis dar faktinis politinis Tibeto lyderis Dalai Lama XIV yra garbaus amžiaus (gimęs 1935). Prasideda kova dėl kito Dalai Lamos (jo paskyrimo procedūra sudėtinga) tarp Tibeto vyriausybės išeivijoje ir Pekino. Susideginimai šiuolaikiniame pasaulyje, deja, nebėra reti, galbūt vadovaujamasi logika, kad jei turėjo poveikį jauno žmogaus susideginimas Tunise, gali suveikti ir Tibete.
Sustabdyti fiziniai gyvenimai
Naujienų agentūros „Reuters“ fotokorespondentas buvo greta, kai J. Yeshi atliko susideginimo aktą Delyje. Korespondento padarytose nuotraukose matyti, kaip liepsnų apimtas jaunas žmogus bėga gatve, po kelių minučių krinta ir kaip žmonės jį užgesina. Gydytojai vėliau diagnozavo 98 proc. odos nudegimą. Po dviejų dienų ligoninėje mirusio J. Yeshi namuose aptiktame pomirtiniame raštelyje sakoma: „Ateina laikas, kai siekiant tikslo tenka žengti paskutinį žingsnį <...>. Jei valdote savo gyvenimą, manau, kad ateina diena, kai tą gyvenimą privalote paaukoti. XXI a. tibetiečiai susidegina, kad visam pasauliui parodytų savo kančių mastą.“
Psichoanalitikas, psichoterapeutas Tomas Vilius Kajokas sako, esą žalojimosi fenomenas, kad įsitikintum, jog esi gyvas, gerai žinomas psichiatrijoje. Psichoanalitikai ir psichiatrai tokiu atveju sako, kad žmogus savo kūną mato kaip kažką svetimą ir sugeba jo nejausti. Gali būti, kad tai toks specifinis savęs matymas pasaulyje.
Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius dr. Vladimiras Korobovas primena, kad budizme nėra nuodėmės supratimo vakarietiška to žodžio prasme. Yra geri arba blogi veiksmai, kurie karmą pagerina arba pablogina. Susidegindamas budistas ne užsitraukia baudžiančio dievo rūstybę, kaip yra monoteistinėse religijose, o tik sustabdo fizinį gyvenimą. Beje, nors skamba drastiškai, neprievartinės budistinės doktrinos požiūriu susideginimas yra nors ir kraštutinė, bet adekvati protesto forma – šachidas susisprogdindamas nusineša ir kitų žmonių gyvybes, o budistas negali kitiems pakenkti. Pasak V. Korobovo, budizmas – atsiskyrėlių religija, tad sunku suprasti, ko atsiskyrėliai protestuoja. Tiesa, pagal budizmą galima imtis taip pat kraštutinių priemonių, jei norima išgelbėti kito žmogaus ar kitų žmonių gyvenimą.
Pasak T. V. Kajoko, įžiebdamas fakelą žmogus protestuoja ne tik prieš sistemą, kuri neleidžia jam gyventi, tai ir ataka prieš vakarietišką racionalizmą. Susideginusieji nori nenori atitraukia nuo malonių dalykų: gerų filmų, nuotaikingo bendravimo ir pan. Žinia apie įvykusį faktą nevalingai verčia pagalvoti, kas turėtų nutikti mūsų gyvenime, kad save padegtume. Užstoti auką visada labai nepatogu, nes tenka turėti reikalą su stipriuoju, kuris ją skriaudžia. Tam bet kuriuo atveju reikia drąsos, tenka rinktis tarp etinių motyvų ir pragmatizmo.
Vietoj epilogo
Daugelio pasaulio tautų istorijoje esama tamsių periodų, kuriuos jos iš pradžių vengia prisiminti ir nenori pripažinti. Tik vėliau, pasiekusios tam tikros brandos etapą, įstengia atvirai kalbėti apie prieštaringus savo istorijos tarpsnius. Australijos ministras pirmininkas Kevinas Ruddas prieš keletą metų rado jėgų atsiprašyti Žaliojo žemyno aborigenų už „pavogtą kartą“. Taip australų premjeras pripažino, kokia gėdinga buvo kadaise sąmoninga politika, kai atimdavo vaikus iš čiabuvių ir atiduodavo juos auklėti australų šeimoms. Vadovautasi tuo, kad atsilikusius aborigenus „civilizuos“ tik prievartinė kultūrinė unifikacija. Taigi, šiuo metu Kinija yra ten, kur yra.