„Nuostabus kraštovaizdis, pasakiškas klimatas, dėl kurio Kanarų salos dažnai yra vadinamos „amžino pavasario salomis“, draugiški vietiniai gyventojai... Tiesiog svajonių atostogos!“ – vilioja apsilankyti Kanaruose lietuviškas turizmo internetinis puslapis.
„Išgirdus žodį Kanarai, prieš akis iškyla mėlyno vandens, balto smėlio, įdegusių kūnų vaizdinys, o pasak graikų tai – laimingosios salos“, – atitaria kitas.
Kad Kanarų salos yra tapusios tikru turistų magnetu, rodo ir statistika: pereitais metais salose lankėsi apie 16 milijonų turistų. Vienas po kito čia dygsta nauji viešbučiai ir golfo aikštynai, kuriamos naujos darbo vietos.
Tačiau, nežiūrint turistų bumo, Kanarų salos – vienas skurdžiausių Europos regionų.
2016 metų statistiniais duomenimis, čia būta net 44,6 proc. asmenų, kuriems gresia skurdas. Europos Sąjungoje Kanarų salas tuo požiūriu „lenkia“ tik du Bulgarijos ir trys Rumunijos regionai. (Vienas iš kriterijų, pagal kurį Ispanijoje skurdo grėsmės kategorijai priskiriami žmonės, yra mažesnės nei 685 eurų mėnesinės pajamos). 35 proc. Kanarų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, o 13,6 proc. mėnesiui turi mažiau nei 342 eurus (At-Risk-Of Poverty and Exclusion studijos duomenys).
Bedarbių salos Kanarai
Tad kur dingsta turistų pinigai? Ir kas pelnosi iš didėjančio turistų skaičiaus? Su šiuo klausimu į Kanarų salas vyko Vokietijos visuomeninio transliuotojo ARD filmavimo grupė, pasiryžusi žvilgterti į turistų rojaus užkulisius.
O ten atsivėrė slogi realybė: didžiulė bedarbystė, šiukšlių konteineriuose maisto ieškantys žmonės, ilgos eilės prie bažnytinės labdaros, dalinančios maistą skurstantiems žmonėms.
Maisto labdarą Tenerifėje organizuojantis evangelikų bažnyčios pastorius Benjaminas Barba aiškino, jog čia ateina žmonės, anksčiau priklausę viduriniajam sluoksniui, ateina šeimos, nebeįstengiančios susimokėti už elektrą ir vandenį, už butą ir maistą.
„Daugelis gėdijasi savo skurdo“, – sako pastorius.
Bažnytinė labdara aprūpina 700 šeimų, vienišas motinas, ir, deja, vis augančią pensininkų grupę.
„Tai žmonės, neretai einantys valgyti pas vaikus ar anūkus, nes jiems nepakanka pinigų maistui“, – aiškina B. Barba. Labdara – kukli: kartoninė dėžė mėnesiui su makaronais, konservais, aliejum.
Didžiausia Kanarų salų gyventojų problema – nedarbas. „Beveik pusė jaunesnių nei 25 metai čia bedarbiai – tai išties dramatiška padėtis“, – susirūpinimo neslepia Gran Kanarijos sostinės Las Palmas socialinės rūpybos vadovas Ortega de Rosario.
Ekonominės krizės metais daugelis salų gyventojų neteko darbo, nes didžioji dalis jų dirbo statybų sferoje.
Didžiausia problema – neįkandama butų nuoma
Ir nors dabar krizė įveikta, turizmas klesti, tačiau tas klestėjimas vietinius apeina: geriau apmokamos darbo vietos paprastai atitenka iš kitur atvykusiems. Vietiniai negali konkuruoti su vokiškai ar angliškai kalbančiais kelionių vadovais, nardymo mokytojais, viešbučių ar automobilių nuomos firmų darbuotojais.
Be to, darbo rinka salose – labai nestabili. 80 proc. dirba pagal terminuotas darbo sutartis ar ir visai be jų. O ir atlyginimai čia be galo žemi, iš jų sunku pragyventi, ypač dėl milžiniškų buto nuomos įkainių.
Augant turizmui, nesulaikomai kyla ir butų bei jų nuomos kainos. Antai, Tenerifės salos pietuose beveik neįmanoma rasti butą su vienu miegamuoju, kuris mėnesiui kainuotų mažiau nei 900 eurų, – rašoma tfservice.net.
Didžiausiame Tenerifės mieste Aresifėje padėtis tokia dramatiška, kad žmonės gyvena net griuvėsiuose, – ARD filmavimo grupei aiškino komunalinė politikė Leticia Padilla.
„Jei nuomotojas pakelia buto kainą iki 600 eurų, žmonėms nelieka nieko kito, kaip tik palikti butą. Pažįstu daug šeimų, kurios gyvena tiesiog pakrantėje arba automobiliuose. O vaikus atiduoda seneliams, turintiems mažą butuką“, – susidariusią dramatišką padėtį perteikia politikė.
Butų savininkai linkę išnuomoti patalpas atostogautojams, o ne prastai uždirbantiems vietiniams. Taip butas po buto turizmas išstumia salos gyventojus.
60 eurų dienai – gera kaina atostogautojui, bet didžiulė problema vietiniams, nes tiesiog nebelieka ilgam laikui nuomojamų butų.
Kitur Ispanijoje jau priimti įstatymai, ribojantys privačių butų nuomą turistams. Kanaruose laikomasi nuomonės, kad reikia leisti uždirbti ir gyventojams, ne vien viešbučių savininkams.
Daug atostogų už nedaug pinigų – kaip tai gali funkcionuoti?
Beje, aukso kasyklas salose užuodė ir turtingi kitų Europos šalių gyventojai: jie už dideles, vietiniams neįkandamas kainas perka butus Kanarų salose ir vėliau nuomoja juos turistams. Kad tokiu būdu negailestingai išstumiami vietiniai gyventojai, jiems – nė motais.
Turbūt retą turistą domina ir tai, kokiomis sąlygomis ir už kokius pinigus dirba, tarkime, viešbučių kambarinės, ypač pigesniuose viešbučiuose. Pasirodo, daugelis jų įdarbintos per valymo įmones, ir uždirba 4,29 euro už valandą – Ispanijoje galiojantį minimumą.
Neretai tenka dirbti po 12 valandų per dieną – pasakojo ARD laidos žurnalistams Lanzerotės salos mažesnių viešbučių kambarinės.
„Skauda rankas, pečius, kelius, bet sunkiausia yra pakelti psichinę įtampą“, – prisipažino kambarinė Miriam, imanti stiprius vaistuos nuo streso ir baimės. Nes menko uždarbio vos pakanka pragyventi.
Dėl tokių darbo sąlygų ir vargano atlygio užklaustas viešbučių tinklo savininkas žurnalistams teisinosi: niekur nedingsi, konkurencija verčia.
Štai, Tenerifėje jis stato naują viešbutį, vadinasi, bus naujų darbo vietų, nors ir menkai apmokamų.
Globali turizmo rinka diktuoja savas sąlygas. „Turkai gauna 300 ar 400 dolerių per mėnesį, o mes turim mokėti keturis kartus daugiau?“ – į klausimą klausimu atsakė jis.
„Turistai negalvoja apie žmones čia arba Malaizijoje, kur jie uždirba tik 200 dolerių per mėnesį, neturi atostogų nei sveikatos draudimo. O mes esam priversti konkuruoti su šiomis šalimis“, – sunkiai nuginčijamas viešbučių tinklo vadovo argumentas.
Be abejo, geresni atlyginimai ir geresnės darbo sąlygos reikštų brangesnes atostogas turistams. Bet koks atostogautojas to nori? Geriausia jam išvis nežinoti, kokie rūpesčiai slegia „laimingųjų salų“ gyventojus.
Juk trumpai salose apsilankiusiam turistui jie tėra vaizdingo kraštovaizdžio dalis. Arba besišypsantis aptarnaujantis personalas.