Karti jų ironija skambėjo kaip perkūnas, kurio garsai aidėjo tarp dviejų pasaulių. Tačiau buvęs Vladimiro Putino kalinys Michailas Chodorkovskis po savo išlaisvinimo nepasekė beveik nieko.
Ar buvusio „Jukos“ vadovo kukli pozicija reiškia, kad jis sudarė slaptą susitarimą su savo buvusiu kalintoju? - leidinio „The Daily Beast“ puslapiuose publikacijoje, pavadintoje „M. Chodorkovskio paslaptis“, svarsto prancūzų rašytojas, filosofas ir žurnalistas Bernardas Henri Levy.
Yra ir kitas paaiškinimas, kuris susijęs ne su asmeninėmis šio žmogaus savybėmis ar jo charakterio stiprybe, o su dviejų situacijų ir epochų skirtumais.
„Esu pakankamai senas, kad prisiminčiau Brežnevą ir disidentų epochos Kremliaus hierarchus. Prisimenu jų išpurtusius veidus ir stambius kūnus, aprengtus apsiaustais, jiems iš tribūnų stebint Raudonojoje aikštėje vykstančius paradus“, - rašo autorius.
Juos sulyginus su šiuolaikiniu V. Putinu, besimėgaujančiu savo diplomatinėmis pergalėmis nuo Sirijos ir Irano iki Ukrainos, galima pamatyti didelį atotrūkį tarp dviejų režimų, kurių vienas daužėsi agonijoje, o antrasis išgyvena savo siaubingo valdymo aušrą.
Vakar mes manėme, jog sovietinė sistema yra nepajudinama, o disidentai žinojo, kad jos dienos suskaičiuotos.
Šiandien mums atrodo, kad putinizmas – milžinas molinėmis kojomis, graužiamas korupcijos, skurdo ir mažėjančio gyventojų skaičiaus.
Automatiška ir paslaptinga M. Chodorkovskio šypsena sako, kad taip nėra. Neįvertinti bauginančio priešo, kuriam dar viskas priešakyje, būtų didelė klaida.
Šiuo atveju M. Chodorkovskis tampa kitokiu disidentu, atstovaujančiu naujai epochai. Jo santūrumas atspindi nuožmią Rusijos realybę: tai atsargus ir kantrus oponentas, kuris, kaip biblinis dievas Jahvė, neskuba išlieti pykčio ir kuris dar netarė savo paskutinio žodžio.