„Jis nekėlė jokios grėsmės dabartinei Rusijos vadovybei ir Vladimirui Putinui“, – pareiškė Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. Jo komentaras buvo gąsdinančiai panašus į tai, ką 2006 metais pasakė pats V. Putinas, kai buvo nužudyta opozicionierė žurnalistė Ana Politkovskaja.
Kaip savo straipsnyje dienraščiui „The New York Times “ rašo Masha Gessen, savo komentaru D. Peskovas norėjo pasakyti, kad Kremlius neliepė nužudyti buvusio Rusijos pirmojo vicepremjero B. Nemcovo, kuris buvo nušautas penktadienio vakarą netoli Kremliaus sienų.
Gali visai būti, kad Kremliuje tiesiogiai niekas ir neliepė nužudyti B. Nemcovo. Tačiau jo mirtis žymi naujo bauginančio Rusijos istorijos laikotarpio pradžią. Kremlius neseniai sukūrė tam tikrą keršytojų armiją, kuri mano, kad gina šalies interesus negaudama jokių aiškų instrukcijų.
Nepaisant jo politinės įtakos stokos, B. Nemcovas buvo logiškas pirmasis šios grėsmingos armijos taikinys.
Rusija yra kariaujanti šalis. Jau metus ji kariauja su Ukraina. Ir kaip bet kuri kariaujanti šalis, labai daug savo retorinių pastangų ji nukreipia prieš vidinę opoziciją. Tačiau pats žodis „opozicija“ kiek klaidina.
Jis leidžia manyti, kad žmonės turi prieigą prie žiniasklaidos, o taip pat rinkimų ir socialinių mechanizmų. Tačiau Rusijoje to nėra. Iš tiesų šioje šalyje yra tik keletas asmenų, kurie gali suorganizuoti nedideles rėmėjų grupes, skleisti informaciją per likusią saujelę nepriklausomų žiniasklaidos priemonių ir kai kartais surengti protesto akcijų.
Toje nedidelėje erdvėje, kuri Rusijoje teliko opozicijai, B. Nemcovas užėmė ypatingą vietą. Aktyviai politika jis pradėjo užsiimti Perestroikos metais, o 1991 metais, kai B. Nemcovui buvo 32 metai, tuometinis prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė jį Nižnij Novgorodo srities gubernatoriumi.
Tuomet jis buvo vienas iš jauniausių politinių veikėjų dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir įkūnijo naują erą. Jis nebuvo Komunistų partijos nomenklatūros atstovas, pasisakė už ekonomines ir politines reformas.
1997metais B. Jelcinas pasikvietė B. Nemcovą į Maskvą ir pasiūlė tapti vyriausybės nariu. Tuomet net kalbėta, kad jis gali tapti B. Jelcino įpėdiniu.
Tačiau sergantis Rusijos prezidentas, rodos, nebuvo pajėgus nei atsisakyti valdžios, nei tinkamai vadovauti šaliai. Savo potencialius įpėdinius jis rinkosi greitai ir lygiai taip pat greitai juos keisdavo.
O galiausiai atsikratė visų, turinčių kokio nors politinio kapitalo. 1999 metais B. Jelcinas galiausiai pasirinko buvusį KGB agentą Vladimirą Putiną, o iš pradžių pirmtaku pasirinktas B. Nemcovas buvo priverstas rinktis opoziciją.
Šis kelias B. Nemcovui nebuvo lengvas ir tiesus. Iš pradžių jis mėgino sugyventi su V. Putinu: B. Nemcovo partijos atstovai net buvo išrinkti į pirmąjį V. Putino eros parlamentą ir vėliau net iškėlė savo kandidatą prezidento rinkimuose.
Tačiau V. Putinas pavertė Rusiją autoritarine šalimi, ir B. Nemcovas buvo išstumtas. Tuomet jis ir tapo vienu iš pirmųjų politikų, kurie ėmė skambinti pavojaus varpais dėl V. Putino režimo.
Daugelį metų niekas nesidomėjo, ką kalbėjo B. Nemcovas. Jis su saujele rėmėjų stovėdavo prie Maskvos metro stočių, dalindavo skrajutes su informacija apie aukšto lygio korupciją. Tačiau jų stilius buvo per daug sudėtingas, o taip pat atrodė, kad rusai per daug gerai gyveno, kad domėtųsi savo valdžios kokybe.
O tuomet, kai pagaliau ėmė domėtis korupcija, juos sudomino beveik dvigubai už B. Nemcovą jaunesnis tinklaraštininkas Aleksejus Navalnas, kuris savo žinią skleidė naujoviškiau.
Kai 2011 metų gruodį Rusijoje staiga kilo protestų, B. Nemcovas sužinojo, kad į jį žiūrima kaip į „senų pažiūrų jaunuolį“. 2012 metų gegužės 6 d., kai policija išvaikė taikią ir teisėtą protesto akciją, B. Nemcovas ekspromtu surengė sėdimąjį protestą prie Didžiojo akmeninio tilto priešais Kremlių kartu su grupe jam į vaikus tinkančių jaunuolių.
Protestai aprimo, bet B. Nemcovas liko su tais jaunuoliais. Jis buvo vienas pagrindinių kovo 1 d. Maskvoje turėjusio įvykti maršo organizatorių.
Po jo nužudymo likę organizatoriai nusprendė pakeisti planus ir vietoj protesto demonstracijos surengti eitynes B. Nemcovui atminti.
Nors B. Nemcovo veikla iš tiesų vargiai kėlė grėsmę V. Putino valdžiai, B. Nemcovas pateko į visus internetinius „Rusijos priešų“ sąrašus, kuriuos sudarė Kremliaus rėmėjai.
Per tuos beveik trejus metus, kuomet V. Putinas yra Rusijos prezidentas, ypač per tuos metus po to, kai Rusija aneksavo Krymą, Kremlius ėmė vis daugiau dėmesio skirti vidiniams priešams.
Naujo „Anti-Maidanu“ pavadinto judėjimo nariai prieš dvi savaites surengė eitynes Maskvoje ir pasisakė už jėgos panaudojimą prieš „penktąją koloną“. Mažiausiai viename transparante, kuris buvo nešamas tų eitynių metu, B. Nemcovas buvo įvardintas ukrainietiškos revoliucijos organizatoriumi.
Ir praėjus mažiau nei savaitei po šių eitynių ir prieš pat jo organizuojamą maršą B. Nemcovas buvo nušautas prie pat Kremliaus ant tilto, kuris stebimas kamerų visą parą. Žinia buvo labai aiški: žmonės bus žudomi dėl Kremliaus, šalia Kremliaus ir už tai, kad išdrįso pasipriešinti Kremliui.