Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi knyga „Fašizmas. Įspėjimas“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, leidykla „Baltos lankos“) – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.
Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.
Vienu ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusiųjų pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini’o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.
Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.
M. Albright sutiko atsakyti į kelis leidyklos klausimus – kviečiame skaityti!
„Baltos lankos“: Kalbėti apie fašizmą XXI a. gali atrodyti gana anachronistiška, gali kilti klausimų, ar tikrai procesai, kuriuos stebime pasaulio politikoje, negali būti apibrėžiami kokiu kitu, esą mūsų laikams tinkamesniu, terminu. Kodėl kalbate būtent apie fašizmą ir ką jis, jūsų galva, iš tiesų reiškia?
Madeleine Albright: Savo knygoje terminą „fašizmas“ vartoju todėl, kad tai stiprus žodis, istoriškai stipriai ataidintis ne tik daugelyje pasaulio kraštų, įskaitant Lietuvą, bet ir mano pačios gyvenime. Taip, kai kam toks žodis gali pasirodyti perdėm grėsmingas, bet esu įsitikinusi, kad reikia įspėti būtent apie tai, jog šiuolaikiniame pasaulyje atgimsta kraštutinis nacionalizmas ir stiprėja antidemokratinės tendencijos. Būtent todėl knygos pavadinime ir atsirado žodis „įspėjimas“.
Knygoje brėžiu gana aiškią takoskyrą tarp fašistų ir tų politinių lyderių, kurie turi išreikštą autoritarinį instinktą, tačiau negalėtų būti vadinami tiesiog fašistais. Pačiame pirmame knygos skyriuje rašau: „Mano galva, fašistas yra tas, kas stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus. Šitaip suvokiamas fašistas tikriausiai bus tironas, bet tironas nebūtinai turi būti fašistas.“
BL: Knygoje gausu ne tik istorinių faktų, bet ir jūsų asmeninės patirties, įspūdžių apie politikos užkulisius ir visame pasaulyje garsių politikų, įtakingų šalių lyderių vertinimo. Nemažai dėmesio joje skiriama ir tokioms figūroms kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Apie jį taip pat esate sakiusi, kad jis labai gudrus ir jo politinė darbotvarkė neatsiejama nuo skaldymo, įkalant pleištą tarp Rytų ir Vidurio bei Vakarų Europos. Tai girdint natūraliai kyla klausimas, koks būtų jūsų patarimas politiniams lyderiams – taip pat ir Lietuvos politikams, – turint omeny tokią Rusijos politinę darbotvarkę.
MA: Aš tikrai labai tikiu, kad Rusija ir NATO turi daugybę bendrų interesų, tad turėtų tapti partnerėmis – ne priešininkėmis. Kita vertus, prezidentas Vladimiras Putinas renkasi ir įgyvendina veiksmus, kurie šią galimą partnerystę apsunkina. Tai ir intervencijos į Ukrainą bei Siriją, ir pastangos daryti įtaką demokratiškiems rinkimams kitose šalyse, įskaitant JAV ir Baltijos šalis.
Būtent todėl geriausia NATO strategija būtų aiškiai demonstruoti pakankamą karinį pasirengimą, politinę vienybę ir nepajudinamą ryžtą. Žinoma, siekiant įgyvendinti tikslus, kiekviena aljanso narė turi laikytis standartų ir atsakingai vykdyti įsipareigojimus. Esu tikra, kad Lietuva ir toliau juos puikiai vykdys, ir tai galioja visoms aljanso narėms – įskaitant JAV.
BL: Grįžtant prie knygos norisi klausti – kokia yra stabilių institucijų galia užtikrinant demokratijos veikimą? Pati dirbote pagrindinėse ir įtakingiausiose institucijose, buvote JAV valstybės sekretorė, tačiau knygoje ne mažiau nei institucijų reikšmę akcentuojate asmeninę žmonių atsakomybę, ypač – jautriausiais ir trapiais laikais, kai demokratijai gali kilti pavojus.
MA: Demokratija, kaip ir fašizmas, visų pirma prasideda nuo žmonių. Tačiau esminis skirtumas tas, kad laisvoje visuomenėje institucijos pirmiausia remiasi viltimi, o fašizme – baime. Neįmanoma nuoširdžiai rūpintis demokratijos plėtra nesigilinant į tai, ką žmonės mąsto, jaučia, kodėl elgiasi taip, kaip elgiasi. Savo knygoje aiškiai įvardiju tai, ką esu supratusi: fašistiniai lyderiai apie žmones visų pirma mąsto kolektyvistiniais terminais, mato juos kaip minią ir tiki, kad piliečiais galima manipuliuoti skleidžiant melą ir sėjant baimę. O geriausi demokratinių valstybių lyderiai, priešingai, norėdami gauti palaikymą savo veiksmams ir sprendimams, remiasi tiesa ir įtikinimu. Tai, mano giliu įsitikinimu, yra kur kas patikimesnės priemonės, bent jau ilgalaikėje perspektyvoje, kuriant bet kurią bendruomenę.
BL: Įprasta manyti, kad galime mokytis iš istorijos ir nekartoti senų klaidų. Tačiau ar tikrai? Kokias klaidas, jūsų galva, pamirštame ir ko iš tiesų šiandien reikėtų labiausiai pasimokyti iš praeities?
MA: Žmonės nėra linkę ko nors daryti tobulai – įskaitant ir praeities pamokų mokymąsi. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl parašiau knygą „Fašizmas. Įspėjimas“, – tai mano rūpestis, kad nepakartotume klaidų, kurios buvo padarytos XX a. 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiais, kylant fašizmui, kai nebuvo deramai įvertintas galimo pavojaus mastas.
Praeitis moko mus nesivadovauti nuostata, kad laisvės, kuriomis galime šiandien naudotis ir mėgautis, yra amžinos ir negali būti atimtos. Ji nurodo mums, kad privalome taip pat budriai ginti kitų teises, kaip kad akylai saugome savo privilegijas. Jei įsisąmoninsime šias pamokas ir turėsime pakankamai drąsos jomis vadovautis, tuomet viskas bus gerai. Bet jei mums nepavyks ir tapsime ramūs ar abejingi kaimynų likimui, galime ir vėl atverti duris fašizmui.