Rusijos ekspertas Markas Galeotti – politikos analitikas, rašytojas ir Londono UCL Slavų ir Rytų Europos studijų mokyklos (SSEES) garbės profesorius. RFE/RL žurnalistas Steve’as Guttermanas kalbėjosi su juo apie „Crocus City Hall“ išpuolį kovo 25 d. tinklalaidėje „The Week Ahead In Russia“.
– Tai pirmasis didelis tokio pobūdžio išpuolis Rusijoje, regis, nuo 2017-ųjų. Ir daugiausiai aukų pareikalavęs išpuolis per beveik 20 metų, nuo 2004 m. rugsėjo mėnesio įkaitų krizės Beslano mokykloje, per kurią žuvo daugiau kaip 330 žmonių, iš kurių daugiau negu pusė buvo vaikai. Taigi, Markai, pirmuoju klausimu grįšiu prie Beslano. Po minėto išpuolio [Rusijos prezidentas Vladimiras] Putinas dalį kaltės suvertė Vašingtonui ir Vakarams, užsimindamas, kad jie remia islamo kovotojus Šiaurės Kaukaze, siekdami susilpninti ar sunaikinti Rusiją – pastaroji dalis, žinoma, per ateinančius 20 metų taps įprastu Putino kaltinimu arba leitmotyvu: esą Vakarai siekia sustabdyti Rusiją ir iš principo ją sunaikinti.
Savo pirmosiose viešose pastabose apie išpuolį „Crocus City Hall“, kurios buvo paskelbtos praėjus daugiau nei 18 valandų po išpuolio, [Putinas] nepateikdamas jokių įrodymų pareiškė, kad Ukraina pasienyje su Rusija atvėrė „langą“, per kurį užpuolikai galėjo mėginti pabėgti. Rusijos žiniasklaidoje taip pat netrūko propagandos, rodančios pirštu į Ukrainą. Kyjivas atkakliai neigė bet kokį savo dalyvavimą. Ir, žinoma, atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (IS).
Jungtinės Valstijos taip pat pranešė manančios, kad už išpuolio stovi IS. Markai, ką manote apie Rusijos kaltinimus? Ir svarstymus, kad Rusija galėjo surengti netikros vėliavos operaciją, inscenizuodama išpuolį prieš save pačią? Šiaip ar taip, Putinas praeityje naudojosi teroro atakomis kaip pretekstu užgniaužti nesutarimus Rusijos viduje.
– Be abejo, esame linkę grįžti prie įtarinėjimų netikra vėliava, ypač po 1999 m. gyvenamųjų namų sprogdinimų, kurie tada dar palyginus nežinomam Putinui daugeliu atžvilgių praskynė kelią į prezidento postą. Tačiau vien dėl to, kad buvo toks konkretus atvejis, neturėtume manyti, jog viskas, kas nutinka, yra netikra vėliava – kaip, tiesą sakant, mėgsta daryti kai kurie žmonės šiame nuostabiame ir beprotiškame socialinės žiniasklaidos pasaulyje.
Jei pažvelgtume į galybę konkrečių aspektų, kurie, pasak žmonių, rodo, jog būta kažko ne visai švaraus – pirmiausia galėtume juos labai greitai paneigti. Tarkime, tokia idėja: „O kodėl „Crocus“ nebuvo apsaugininkų?“ Bet mes žinome, kad jų buvo. Agalarovai, klubo savininkai, tai patvirtino, ir bent vienas [apsaugos darbuotojas], kiek žinau, žuvo per išpuolį. Buvo ir kitų atvejų, kai apsaugininkai lydėjo žmones į priedangą ir t. t. Taigi tai netiesa.
[Kalbant apie] idėją, kad tai neįmanoma, turint omenyje, kiek daug Maskvoje apsaugos kamerų ir viso kito, pripažinkime, jog net labai uoliai saugomos vietos turi savo spragų. Tuo labiau „Crocus“ – juk iš tikrųjų jis net ne Maskvoje, o priemiesčio miestelyje, esančiame iškart už žiedinio kelio. Taigi, jis iš tiesų nėra pagrindinėje saugumo zonoje.
Kalbant apie teiginį, kad gelbėjimo tarnyboms prireikė valandos atvykti, nors Nacionalinės gvardijos OMON policijos bazė įsikūrusi vos už 10 minučių kelio, iš tiesų panašiau, kad joms prireikė 30–35 minučių, o teroristai išsinešdino per 20–25 minutes.
Be to, žmonės kažkodėl nenori suprasti, kad tokiems dalykams reikia laiko; reikia laiko, kad žmonės pakeltų aliarmą, kad žmonės susivoktų, kas vyksta, kad būtų duotas įsakymas mobilizuoti specialiąsias pajėgas, išduoti ir sukrauti į mikroautobusus ginklai ir t. t. Tiesą sakant, iš esmės tai, ką matėme, iš tikrųjų yra tai, ko ir buvo galima tikėtis.
Visada reikia ieškoti motyvacijos. Šiuo metu Putinui, manau, nereikia pretekstų ar įgaliojimų: kad ir kaip ten būtų, jis ką tik save apdovanojo 87 proc. balsų prezidento „rinkimuose“. Atvirai kalbant, jis jau daro ukrainiečiams visas įmanomas blogybes. Nėra taip, kad būtų koks nors esminis padėties eskalavimas. Manau, labai mažai tikėtina, kad tai bus panaudota kaip pretekstas kokiai nors nacionalinei mobilizacijai, nebent jis ją jau suplanavo anksčiau.
Taigi iš šios situacijos jis galiausiai išeis silpnas, nes nebus jokio didingo katarsiško išrišimo. Manau, netikros vėliavos idėją galime atmesti, kaip ir Ukrainos dalyvavimą. Be abejo, tiek Ukrainos karinė žvalgyba, tiek SBU (Ukrainos saugumo tarnyba) jau kurį laiką Rusijoje vykdo tai, ką būtų galima pavadinti tam tikromis teroristų taktikos operacijomis, kartais būtent verbuodamos apsimetėlius arba šantažuodamos juos dalyvauti atakose. Bet vis dėlto... nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad Ukraina būtų atsakinga už šį išpuolį. Vadinasi, matome klasikinį Putino triuką – pasinaudojus proga demonizuoti ukrainiečius.
Tiesą sakant, būtent taip viskas ir atrodo: „Islamo valstybė Chorasanas“, apimantis Afganistaną, Pakistaną [ir] Centrinę Aziją, savo pagrindiniu taikiniu nuo seno laiko Rusijos „kryžiuočius“; pastaraisiais metais jie Rusijoje įvykdė daugybę teroristinių išpuolių ir, regis, tikrai prisidėjo prie kovo 7 d. atvejo, kuriam FSB užkirto kelią: tai turėjo būti ginkluotas išpuolis prieš sinagogą Kalugoje.
Šie žmonės akivaizdžiai turi priemonių vykdyti teroristines operacijas, ypač ginkluotas teroristines operacijas. Ir jie akivaizdžiai turi noro tai daryti – iš tiesų, jie ne tik prisiėmė atsakomybę, bet ir pateikė tam tikros informacijos apie išpuolį.
– Savo tinklalaidėje minėjote, kad Putinas, kai galiausiai išėjo į viešumą ir išsakė pastabas apie šį išpuolį... nė žodžiu neužsiminė apie „Islamo valstybę“, juo labiau apie „Islamo valstybę Chorasaną“, nors IS jau buvo prisiėmusi atsakomybę. (Vėlesniuose komentaruose, transliuotuose kovo 25 d. vakare, Putinas teigė, kad išpuolį įvykdė „radikalūs islamistai“, tačiau be jokių įrodymų užsiminė, kad prie to galėjo prisidėti ir Ukraina bei Vakarai.) Ir manau, kad vienintelė šalis ar subjektas, kurį jis paminėjo, buvo Ukraina... Prieš porą savaičių taip pat buvo gautas JAV įspėjimas apie galimas IS atakas, nors jis turbūt apėmė 48 valandų laikotarpį, taigi tai buvo [šiek tiek] anksčiau. Kaip manote, kodėl Putinas vengė paminėti „Islamo valstybę“?
– Tai kelių dalykų derinys. Gali būti, kad jam buvo gėda, nes vos prieš kelias dienas jis viešai sukritikavo Ameriką dėl jos įspėjimo, pavadindamas jį provokacija ir bandymu įbauginti. Galbūt jis nenorėjo pripažinti: „Na, gerai jau, gal iš tiesų tai padarė „Islamo valstybė“.
Antra, manau, kad esama aiškaus politinio noro panaudoti išpuolį ukrainiečiams apšmeižti. Žinote, nepamirškime, kad tas jo karas Ukrainoje tikrai nėra labai populiarus. Gal dauguma rusų jam aktyviai ir nesipriešina, bet, be abejo, faktinė parama karui yra menka ir ji tikriausiai – nors sunku pasakyti – mažėja. Taigi, žiūrint iš Putino perspektyvos, vos tik atsiranda proga pateikti kažką kaip įrodymą, kad Kyjivą yra užvaldę teroristai neonaciai, jam tai labai paranku.
Galbūt svarbiausia, kad čia iš tikrųjų yra rimta politinė dilema. Jei jis sakytų: „Taip, išpuolį įvykdė „Islamo valstybė“, veikianti per Centrinės Azijos gyventojus ir kviestinius darbuotojus“, tai, visų pirma, didina rasinę įtampą, kuri jau ir taip yra didelė problema tokioje daugiatautėje, daugiakonfesinėje valstybėje kaip Rusijos Federacija, kurioje 10 proc. gyventojų yra musulmonai. Tačiau taip pat kyla klausimas: o ką su tuo daryti?
Neišvengiama pasekmė būtų susidorojimas su Centrinės Azijos gyventojais, ir, kaip žinome iš ankstesnės patirties, jis būtų vykdomas ganėtinai grubiai ir nejautriai. Šiuo metu Rusija negali sau leisti atstumti ir išvaryti Centrinės Azijos darbininkų – jie jai reikalingi. Jai reikia, kad jie nudirbtų darbus, kuriems, atvirai kalbant, trūksta rusiškų rankų, arba kurių rusai tiesiog nenori dirbti.
Šiuo metu Rusijoje yra darbo jėgos krizė: vykstant karui ir kylant poreikiui gynybos gamykloms dirbti visu pajėgumu, iš tikrųjų trūksta darbo jėgos. Taigi, jei padėtis dar labiau paaštrėtų, rizikuojant iš šalies išguiti Centrinės Azijos gyventojus, tai turėtų tiesioginės įtakos karo veiksmams ir diplomatiniams santykiams su Centrinės Azijos šalimis, kurios šiuo metu jaučiasi kur kas mažiau įbaugintos Maskvos ir kurių Maskvai reikia, nes jos atveria kritiškai svarbius kelius, kuriais į Rusiją, pažeidžiant sankcijas, kontrabanda įvežamos įvairios atsarginės dalys, medžiagos, mikroschemos ir visa kita, ko reikia karo veiksmams.
Manau, kad Putinas, atvirai kalbant, pabijojo rodyti pirštu į Centrinės Azijos žmones: tam tikra prasme jie tapo naujuoju Navalnu – grėsme, kurios vardo jis nedrįsta ištarti. Todėl jis tiesiog apsiribojo šiais, po teisybei, gana nevykusiais ir neįtikinamais teiginiais apie kažkokius neįvardytus Ukrainos ryšius.
– Mano antras klausimas bus iš kelių dalių... Pirma, kodėl tai įvyko dabar? Antra, ar Rusija šiuo metu susiduria su nauja arba atsinaujinusia teroristinių išpuolių grėsme? Ir trečia, kaip Putinas ir vyriausybė gali reaguoti – ar pačioje Rusijoje, ar imdamiesi kokių nors veiksmų užsienyje, ar keisdami dabartinę karo su Ukraina strategiją?
– Turime pripažinti, kad Rusija ir anksčiau susidūrė su terorizmo grėsme – vėlgi, apie ją paprastai per žinias nepranešama, nes ji paprastai nebūna tokia siaubinga ir kruvina, arba, kaip sinagogos išpuolio atveju, valdžios institucijos užkerta jai kelią, tačiau iš tikrųjų tai yra nuolatinė problema.
Kodėl dabar? Manau, tokie išpuoliai paprastai būna oportunistiniai... Dažniausiai jie įvyksta tada, kai atsiranda pasirengusių žmonių, kurie radikalizuojasi iki tokio lygio, jog yra pasiryžę pulti, nors tikimybė išgyventi ar pabėgti iš tiesų yra pakankamai ribota....
Be abejo, galima nurodyti keletą veiksnių, galėjusių turėti įtakos. Gali būti, kad saugumo pajėgų dėmesį iš tikrųjų atitraukė du Kremliaus nurodyti prioritetai, t. y. Ukrainos sabotažas ir politinė opozicija. Tačiau nemanau, kad jie galėjo kažką iš esmės pakeisti.
FSB yra didžiulė organizacija. Nėra taip, kad joje staiga nebebūtų žmonių, dirbančių kovos su terorizmu skyriuje. Nepalyginsi, pavyzdžiui, su Rugsėjo 11-ąja, kai Amerikos vidaus teisėsaugos ir saugumo aparatas buvo masiškai perorientuotas į kovą su terorizmu, o tai reiškė, kad žmonėms tekdavo staiga atsiplėšti, tarkim, nuo Rusijos kontržvalgybos ir skubiai persikvalifikuoti ir vykti į naujus išplėstus kovos su terorizmu padalinius. Mes neturėjome tokio struktūrinio FSB perorientavimo.
Taigi, manau, kad galiausiai tai vienas iš šių dalykų: deja, atsakymas depresyviai banalus – tokie dalykai nutinka ir nutiks tada, kai nutiks, nes kartais teroristams pavyksta pasiekti tikslą.
[Kalbant apie] tai, kaip Rusija reaguos, perspektyvas galima aptarinėti trimis aspektais. Vienas iš jų, darant prielaidą, kad rusai ir toliau stums idėją apie Ukrainos įsikišimą – ir įdomu, kad taip, labai dažnai tą girdime iš toksiškų, aštriai pasisakančių Kremliaus „kalbančių galvų“, per televiziją ir kitur, taip pat bulvarinėje spaudoje. Tačiau iš tikrųjų profesionalesni stebėtojai ir komentatoriai apie tai kalba kur kas santūriau. Jie tikrai nesako, kad už išpuolio stovi Ukraina; nebent pripažįsta, kad buvo tam tikras palengvinimo elementas, bet…
Turiu įtarimą, kad profesionalesnė bendruomenė jaučia šiokią tokią gėdą dėl šio akivaizdžiai melagingo teiginio. Gal ir galime sulaukti kažkokio parodomojo puolimo, kokį matėme praeityje, pavyzdžiui, kai buvo sugriautas Kerčės tiltas. Bet galbūt jis tiesiog pasimes dabartiniame Rusijos raketų ir dronų atakų kontekste... Tikriausiai tai nieko iš tikrųjų nepakeis.... Ukrainoje iš tiesų nebėra daug galimybių eskaluoti situaciją.
Kalbant apie vidaus saugumą, daug kas priklausys nuo to, kaip susiklostys situacijos politika. Matėme kraupius vaizdo įrašus, kuriuose saugumo pajėgos susidoroja su tariamais teroristais, iš kurių vieno lytiniai organai, regis, buvo prijungti prie elektros baterijos, o kitam, kiek pamenu, buvo nupjautas gabalas ausies ir sukištas į burną.
Manau, kad iš dalies tai gali būti bandymas numalšinti Rusijos gyventojų pyktį, kuris visiškai suprantamas. Jei tai nepadės, jei žmonės ir toliau ragins imtis veiksmų, tuomet tiesiog norėdamas patenkinti daugumos reikalavimą Putinas gali būti pasirengęs iš tikrųjų pritarti vienokiam ar kitokiam susidorojimui su mažuma. Taigi, vis dar galime pamatyti jį priverstą atsidurti situacijoje, kai jam teks atlikti tam tikrą performatyvų kraujo nuleidimą. Manau, kad jis bando jo išvengti, bet jei jau imsis, tai imsis.
Trečia reali problema, susijusi su atsaku, yra ši: prieš teroro išpuolį prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas davė interviu [Rusijos žiniasklaidos priemonei] „Argumenty i Fakty“, kuris sukėlė tam tikrą šurmulį, nes kalbėdamas apie Ukrainą jis pavartojo žodį iš „k“ raidės: „karas“. Dabar kai kurie žmonės sako: „Na, štai, pagaliau Peskovas pripažino, kad Rusija kariauja.“ Bet iš tikrųjų jis pasakė ne tai. Jis tiesiog pakartojo platesnį teiginį apie tai, kad, Kremliaus nuomone, įvykiai Ukrainoje – vadinamoji „specialioji karinė operacija“ – tėra dalis platesnio karo su Vakarais, vienas jo frontas.
Putinas tokią terminiją vartojo savo kreipimęsi į tautą [vasario 29 d.] ir kitur. Nieko naujo. Tačiau, mano akimis žiūrint, įdomiausias dalykas Peskovo interviu buvo tai, kad jis paminėjo, jog šis karas reikšmingas formuojant rusų vidinės mobilizacijos pojūtį. Tai esminis elementas: idėja, kad rusai dabar apie save galvoja karo kontekste, kai nebėra perskyros tarp patriotų ir išdavikų, ir visi turi dėti visas pastangas.
Šiame kontekste įdomus vienas dalykas: ką rusai suvokia kaip jiems kylančias grėsmes? Ar jie iš tikrųjų mano, kad viskas sukasi apie Ukrainą ir Vakarus? Ar jie iš tikrųjų mano, kad tai susiję su kažkokiu pasibjaurėtinu, klastingu teroristiniu išpuoliu? O gal jie iš tikrųjų pradeda jausti, kad Putinas, atvirai pasakius, juos paveda? Jis jau išdavė juos kaip Didysis Rūpintojėlis, nes jų gyvenimo kokybė pradeda blogėti. Ar jis juos išduoda ir kaip Didysis Užtarėjas?
Jei šis jausmas įleis šaknis, manau, kad Kremlius bus priverstas imtis dar ekstremalesnių veiksmų, kad pademonstruotų rusams, jog vis dar pajėgia juos apsaugoti nuo visų juos puolančių priešų. Bet esmė ta, kad visa tai mums teks stebėti artimiausiomis savaitėmis.
– Kaip manote, kokie tai galėtų būti veiksmai, jei Putinas ir Kremlius pajustų, kad rusai pradeda laikyti jį nevykėliu? Nuo vasaros įvyko daugybė dalykų – buvo [„Wagner“ lyderio Jevgenijaus] Prigožino maištas, o dabar šis išpuolis. Kaip manote, ką Putinas galėtų bandyti daryti, kad nuramintų rusus, jog tebėra Didysis Užtarėjas?
– Įdomu tai, kad visi šie variantai atsisuktų prieš jį patį. Akivaizdu, kad galime tikėtis daug saugumo teatro, galime tikėtis, kad gatvėse bus žymiai daugiau uniformų, dokumentų patikros ir panašių dalykų, kurie iš tikrųjų turi labai menką poveikį realiam saugumui, užtai verčia žmones manyti, kad viskuo pasirūpinta.
O ką daugiau? Sieti išpuolį su Ukraina bus vis sunkiau. Kai tavo sulaikyti žudikai – keturi Centrinės Azijos gyventojai, o identifikuotas paramos tinklas taip pat daugiausia, o gal ir šimtu procentu kilęs iš Centrinės Azijos, žmonės pakankamai greitai pasidarys išvadas.
Jei pažvelgtumėte į Rusijos socialinę žiniasklaidą, jau dabar verda kalbos apie „Islamo valstybę“ ir etninį aspektą. Taigi, Putinui nepavyksta pasukti nacionalinių debatų sau patogia linkme. Jei jis ketina imtis kokių nors veiksmų... Minėjau apie tam tikro susidorojimo su Centrinės Azijos gyventojais riziką. Taip pat girdime balsų, kurie teigia, jog metas užbaigti nekontroliuojamą migraciją – ne tai, kad ji iš tikrųjų būtų nekontroliuojama, bet, žinote, norima apsunkinti Centrinės Azijos žmonių atvykimą į Rusiją, [atliekant] daugiau saugumo patikrinimų, dokumentų patikrinimų ir panašiai. Tai galėtų būti padaryta.
Bet jei taip nutiktų, tai vėlgi apsunkintų galimybes ir motyvaciją šiems žmonėms atvykti į Rusiją. Gali būti, kad bus peržiūrimos vizų išdavimo taisyklės, ypač Tadžikistanui, nes visi keturi [įtariamieji, kuriuos Rusijos teismai liepė sulaikyti ikiteisminio tyrimo metu] yra tadžikai, o tai jau kelia nerimą ir erzina Tadžikistano valdžios institucijas.
Galime sulaukti veiksmų, kurie iš esmės bus skirti nuraminti rusams, tačiau praktiškai pakenks Rusijos ekonomikai ir Rusijos pozicijai jos svarbiausių Centrinės Azijos sąjungininkių akyse.
– Dar vienas klausimas apie JAV įspėjimą: Putinas iš tiesų, kaip jūs sakėte, atmetė ir tarsi piktai sukritikavo JAV įspėjimą, jog galima tikėtis išpuolio… Kaip manote, kodėl jis taip pasielgė? Ką tai pasako apie Rusijos ir Vakarų bei Jungtinių Valstijų santykius? Akivaizdu, kad [santykiai] yra nepaprastai blogos būklės. Tačiau praeityje jie kartais išklausydavo vieni kitus dėl tokio pobūdžio įspėjimų.
– Manau, amerikiečiai šį įspėjimą davė geranoriškai. Tačiau Putinas turi polinkį į projekcijas. Įtariu, kad jis pats nedvejodamas paskelbtų klaidinantį įspėjimą – politiniais ar informaciniais tikslais, todėl manau, kad kai tos 48 valandos, kurioms buvo skirtas įspėjimas, t. y. kovo 8–9 d., praėjo be incidentų, jis supyko ir pamanė, kad iš tikrųjų tai buvo amerikiečių bandymas išgąsdinti rusus prieš rinkimus.
Nepamirškite, vienas iš pagrindinių Kremliaus tikslų buvo užtikrinti didelį rinkėjų aktyvumą. Jei žmonės nerimautų, kad kurioje nors vietoje, kur susiburia daug žmonių, gali būti įvykdytas teroristinis išpuolis, tikėtina, kad prie balsadėžių jie rinktųsi nenoriai. Taigi, manau, kad Putinas, priskyręs amerikiečiams būtent tokius tikslus, kuriuos galėjo puoselėti jis pats, nusprendė piktai atsikirsti.
Taip pat verta pažymėti, kad iš tikrųjų nedaug žinome apie šio įspėjimo pobūdį. Amerikiečių šaltiniai teigia: „Ką jūs, viskas buvo konkretu.“ Rusijos šaltiniai teigia, kad viskas buvo gana bendro pobūdžio. Amerikiečiai taip pat teigia, kad, jų nuomone, rizika iš „Islamo valstybės Chorosano“ pusės buvo padidėjusi nuo lapkričio mėnesio – o juk tai buvo prieš kelis mėnesius.
Įspėjimas, kad gali būti įvykdytas išpuolis, ir kad jis gali būti įvykdytas didesnio žmonių susibūrimo metu, įskaitant koncertus, ir gali įvykti kuriuo nors metu šį mėnesį, iš tikrųjų nėra labai prasmingas. Nors iš tiesų – o ką man žinoti. Neturiu supratimo, ar iš tikrųjų buvo pasakyta: „Manome, kad tai įvyks, žinote, šį penktadienį didelio koncerto metu“, kas iš tikrųjų būtų gana prasminga. O gal įspėjimas iš tiesų buvo labiau bendro pobūdžio.
Svarbiausia, kad, nepaisant, ką galėjo manyti profesionalai – šį mėnesį kai kuriuose renginiuose iš tiesų buvo daugiau policijos ir t. t., – akivaizdu, kad Putinas tiesiog save įtikino, jog tie klastūnai amerikiečiai juk negalėjo perduoti geranoriško įspėjimo ir kad visa tai buvo tik bandymas pakenkti jo paties [rinkimų] triumfui.