Praėjus trims dešimtmečiams po žeminančio Maskvos pralaimėjimo, padėjusio paspartinti Sovietų Sąjungos griūtį, Rusija plėtoja ryšius su Talibanu, kad padidintų savo įtaką Afganistane, rašo „The Washington Post“.
Rusijos bendradarbiavimas su kovotojais patraukė dėmesį ir sukėlė kritikos bangą, kai rugsėjį Kremlius pakvietė Talibano atstovus į susitikimą. Šis pakvietimas bent laikinai buvo atšauktas, kai jam paprieštaravo Afganistano vyriausybė, pareiškusi, kad bet kokiuose pasitarimuose dalyvauti turi būtent ji.
Tačiau diplomatinis sąmyšis atskleidė Kremliaus pastangas ir vėl įsitvirtinti Afganistane. Ši iniciatyva apima atsargų bendravimą su Talibano lyderiais ir karinių pajėgų telkimą palei šalies šiaurinį pakraštį.
Maskva taip pat siekia atgauti savo įtakos skleidėjos vaidmenį, slaptoms diskusijoms kviesdama Jungtines Valstijas, Iraną, Pakistaną, Indiją ir Kiniją ir siekdama užsitikrinti, kad bet koks galimas galutinis konfliktas tenkins Rusijos interesus.
Pasak analitikų, tai strategijos dalis siekiant apsaugoti Rusijos pietinį sparną nuo „Islamo valstybės“ iškilimo Centrinėje Azijoje ir apsidrausti nuo netikėto JAV pasitraukimo iš Afganistano po 17 metų trunkančio karo tikimybės.
Rusijos ėjimas yra santykinai kukli politinė investicija, galinti duoti didžiulių dividendų Maskvai norint įrodyti savo pasaulinį pakilimą. „Kuklus Talibano palaikymas yra apsidraudimo ateičiai politika“, – sako Artiomas Kalinovskis, Amsterdamo universiteto Centrinės Azijos istorijos studijų mokslininkas.
JAV ir NATO pajėgų Afganistane vadas generolas Johnas Nicholsonas teigia, kad Maskva mėgina „įterpti pleištą“ tarp Jungtinių Valstijų ir koalicijos partnerių.
„Mes žinome, jog Rusija bando sumenkinti mūsų karinius laimėjimus ir ilgus karinio progreso Afganistane metus bei priversti partnerius abejoti Afganistano stabilumu“, – neseniai interviu sakė J. Nicholsonas.
Rusijai stiprinant savo įvaizdį, J. Nicholsonas ir kiti aukšti JAV pareigūnai, nors ir nepagrįsdami, nuolat tvirtina, kad Kremlius suteikė šaunamųjų ginklų Talibanui arba bent jau neprieštaravo rusiškų ginklų tiekimui Centrinės Azijos kovotojams. Rusija kaltinimus neigia.
JAV pareigūnai abejoja, kad Maskva mėgina užtikrinti kovotojų, kurie yra modžahedų, devintajame dešimtmetyje kovojusių su sovietų kariais, įpėdiniai, pergalę. Pareigūnų nuomone, Rusija veikiau bando sustiprinti savo pozicijas neprovokuodama Jungtinių Valstijų, o kelios dėžės Kalašnikovo automatų gali palengvinti susitikimus ir kurti santykius nekeičiant kovos lauko.
Rusijos sugrįžimas vyksta tuo metu, kai Donaldo Trumpo administracija bando nuslopinti užsitęsusį Talibano atgimimą ir pastūmėti kovotojus susitarimo link. Nors plataus masto karinė misija padėjo Afganistano pajėgoms apginti apgyvendintas vietoves, dauguma šalies plotų išlieka zonomis, į kurias nevalia įžengti.
Rugpjūtį kovotojai puolė pietrytinės Gazni provincijos sostinę, taip pabrėždami Afganistano vyriausybės trapumą.
Atsižvelgdami į tokį foną, JAV pareigūnai baiminasi, kad Kremliaus įsikišimas gali komplikuoti arba netgi ir smarkiai pakenkti pastangoms skatinti taikos derybas suteikdamas kovotojams naujų paramos būdų ir taip sumažinti jų paskatas spręsti susidariusią situaciją.
„Talibanas turi jausti Rusijos spaudimą derėtis, o ne kito globėjo padrąsinimą. Tai kelia nerimą“, – sakė aukštas D. Trumpo administracijos pareigūnas, kaip ir kiti, jautrius politikos aspektus panoręs aptarti neatskleisdamas savo pavardės.
„Pirmasis įspėjimo signalas“
Rusijos įsitraukimas į santykius su Talibanu rodo akivaizdų posūkį prabėgus 30 metų po to, kai Sovietų Sąjungos kariuomenę sumušė Afganistano kovotojų pajėgos.
Nuo 1979 iki 1989 metų besitęsęs karas, kuriuo siekta palaikyti sąjunginę komunistų vyriausybę, nuniokojo Afganistaną, pražudė apie milijoną afganistaniečių, sunaikino šalies infrastruktūrą ir žemės ūkio sektorių. Karas taip pat pareikalavo didelių sovietų aukų – jis ištuštino Maskvos iždą ir pasiglemžė mažiausiai 15 tūkstančių jų karių gyvybių. Daugelis jų žuvo nuo slapta Jungtinių Valstijų apginkluotų islamistų karių rankos.
Sovietų karo veteranai, save vadinantys afganais, grįžę iš karo namuose retai būdavo sutinkami kaip herojai. Į juos buvo žvelgiama kaip į gėdą, jų kovos lauko pergalių stygius simbolizavo nusivylimą Sovietų Sąjunga.
Kai po 2001-aisiais po Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Jungtinės Valstijos ir kitos NATO šalys įžengė į Afganistaną, Maskva rėmė invaziją į šią šalį, kovą su „Al-Qaeda“ ir Talibano režimo nuvertimą.
Tačiau metams bėgant Rusijos susierzinimas dėl JAV misijos augo. Atrodė, kad Jungtinės Valstijos kartoja visas Sovietų Sąjungos klaidas, pavyzdžiui, neteko vietinių paramos dėl klaidingai nukreiptų oro smūgių. JAV neišvengė ir naujų savų klaidų.
Maskvos pareigūnai taip pat buvo sunerimę, kad Jungtinės Valstijos jų pašonėje ir įtakos zonoje įkurs nuolatines bazes.
Jų požiūris pasikeitė, kai JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė JAV planus dėl atsitraukimo. 2011-aisiais padidinęs karių skaičių iki maždaug šimto tūkstančių, prieš palikdamas prezidento postą B. Obama pajėgų skaičių nutarė sumažinti iki minimalaus.
2014-aisiais oficialiai pasibaigus JAV kovos operacijoms, iš karto išryškėjo vietos karių trūkumai. Pasitraukus JAV patarėjams, kovotojai atnaujino plataus masto puolimus. Saugios vietovės greitai ir vėl sugrįžo į Talibano rankas. Nuo to nukentėjo Afganistano gyventojai.
2015-ųjų rugsėjį kovotojai užpuolė šalies šiaurėje esantį Kundūzą. Vieno svarbiausių miestų užpuolimas po 200-ųjų parodė Kabulo valdžios menkumą. Kundūzas yra vos už valandos kelio automobiliu į pietus nuo Tadžikistano, buvusios sovietinės respublikos, neatsikratančios Rusijos įtakos.
„Pereinamojo laikotarpio idėja pakeitė Afganistano kaimynių požiūrį į JAV vaidmenį“, – sakė Jamesas Schwemleinas, buvęs Jungtinių Valstijų valstybės departamento pareigūnas.
Tais pačiais metais kovotojų grupelės visame Afganistane ėmė pasižadėti ištikimybę „Islamo valstybei“ – teroristinei grupuotei, dar žinomai kaip ISIS, prieš metus ėmusiai siausti Sirijoje ir Irake. Skirtingai nei vien į dominavimą Afganistane susitelkęs Talibanas, „Islamo valstybė“ turėjo tarptautinių ambicijų. Grupuotė pritraukė tūkstančius karių iš Centrinės Azijos valstybių, kuriose daugumą sudaro musulmonai.
Visi drauge šie įvykiai Rusijai reiškė „pirmąjį įspėjimo signalą“, sako Dmitrijus Treninas, Maskvos „Carnegie“ strateginių studijų centro direktorius ir buvęs Rusijos armijos pulkininkas. „Rusijos kariuomenę smarkiai supurtė maištas Šiaurės Afganistane ir ta mintis, kad čia veikia ISIS“, – sakė D. Treninas.
Prieš Kundūzo puolimą Tadžikistane susidūrė islamistai ir policija – žuvo 17 žmonių. Matydama kylančio nerimo ženklus dėl įvykių Pietuose, Rusija tais metais Tadžikistanui suteikė daugiau nei milijardo dolerių (maždaug 872 tūkstančių eurų) vertės savo kariuomenės panaudotos karinės technikos, įskaitant lėktuvus, artilerijos sistemas ir amuniciją.
2017-aisiais vizito į Afganistaną metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsipareigojo padėti Tadžikistanui užtikrinti sienos su Afganistanu saugumą.
Abi šalys taip pat surengė karines pratybas Tadžikistane. JAV pareigūnai šias pratybas apibūdino kaip provokuojančias, mat jos buvo rengiamos be išankstinio Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE) įspėjimo. Pareigūnų teigimu, šios pratybos taip pat leido Rusijai šiauriniame Afganistano pakraštyje dislokuoti strateginę ginkluotę, įskaitant trumpo nuotolio balistines raketas „Iskander“.
10 ar 10 tūkstančių Kalašnikovo automatų
Rusijos pasiryžimas iš naujo formuoti Afganistano ateitį pirmą kartą pasimatė 2014-aisiais, kai Rusijos diplomatas kreipėsi į JAV su pasiūlymu.
Zamiras Kabulovas, buvęs KGB agentas, nuo devintojo dešimtmečio buvęs Maskvos įsipainiojimo Afganistane centre, teiravosi, ar Vašingtonas sutiktų sudalyvauti slaptame pasitarime apie šalies ateitį su Rusija, Iranu ir dar keletu kitų šalių.
JAV pareigūnams diplomatiniai susitikimai su grupe, kurioje yra ilgamečių priešininkų, reiškė sunkumus įtampos dėl Maskvos veiksmų Ukrainoje ir Teherano paramos kovotojams Artimuosiuose Rytuose fone. NATO sąjungininkės turėjo būti laikomos nežinioje, nes kitu atveju jos taip pat būtų norėjusios įsitraukti, sako buvę pareigūnai.
Tačiau tokia iniciatyva suteikė galimybę, kaip tai apibūdino vienas iš įsitraukusių pareigūnų, laikyti priešininkus „labiau šalia savęs, o ne toli“.
Cameronas Munteris, buvęs JAV ambasadorius Pakistane, dabar dalyvaujantis diskusijose su Afganistanu susidomėjusiais rusais, teigia, kad Maskvos įtakos kampanija sukasi apie pagarbos aspektą.
„Jie yra įsitikinę, kad 1991-aisiais buvo pažeminti, ir nori vėl susigrąžinti savo pozicijas. Rusai siekia gražaus elgesio su jais ir toliau tęs savo veiklą Afganistane“, – neabejoja C. Munteris.
Maždaug tuo metu, kai Z. Kabulovas ėmė dėti pastangas, JAV slaptųjų tarnybų pareigūnai pradėjo pateikti vis dažnėjančius pranešimus apie tai, kad Talibanas iš Rusijos vyriausybės gauna ginkluotės arba finansavimą. Rusijos pareigūnai nuolat paneiginėjo šiuos kaltinimus, o kai kurie apkaltino Jungtines Valstijas dėl Islamo valstybės iškilimo Afganistane.
„ISIS auga daugiausia dėl JAV specialiųjų tarnybų Afganistane. Jie kelia sumaištį visoje Centrinėje Azijoje, o tai daro milžinišką spaudimą Rusijai“, – sakė Francas Klincevičius, Rusijos Federacijos tarybos narys ir karo veteranas.
„Puikiai žinau, ką amerikiečiai veikia Afganistane. Jie nekovoja su ISIS. Jie saugo save“, – sakė F. Klincevičius.
Vyriausiasis JAV pareigūnas teigia, kad Rusija suteikė šaunamųjų ginklų, daugiausia Kalašnikovo automatų, ne tik Talibano nariams, bet ir karo vadams bei kitoms grupuotėms, kad toks gestas palengvintų bendradarbiavimą.
„Kai prieš dvejus metus atvykau čia, nežinojome tokių veiklų masto“, – pastarajame interviu Kabule sakė J. Nicholsonas.
Jamesas Dobbinsas, buvęs specialusis JAV pasiuntinys Afganistane, teigia, kad rusai rodė Vašingtonui signalus, jog „panorėję gali sudaryti gerokai sudėtingesnę situaciją, todėl geriau jų per smarkiai nespausti“.
Pareigūnai teigia, kad JAV vyriausybei stinga detalios ir patikimos informacijos apie tai, kas gali vykti. Jie tvirtina matę tik tariamus įrodymus apie ginkluotę. Pasak pareigūnų, slaptųjų tarnybų nušviečiamas vaizdas išlieka neaiškus, mat sekimo ištekliai yra sutelkti kitur, o Rusijos šnipų pastangos šią užduotį dar labiau apsunkina.
Tačiau JAV pareigūnai pripažįsta, kad, nepaisant to, kokią ginklų paramą Rusija teikia Talibanui, tai neturėjo įtakos konfliktui, iš dalies todėl, jog šaunamieji ginklai nėra sunkiai prieinami.
„Ar tai būtų 10 Kalašnikovo automatų, ar 10 tūkstančių, svarbiausia žinutė yra tokia: „Mes bet kokiu atveju esame įsitraukę. Mes esame svarbūs“, – aiškina buvęs JAV pareigūnas.
Kai kurie pareigūnai nerimauja, jog Maskvos pasisakymai apie pavojų dėl „Islamo valstybės“ gali ruošti dirvą vienašalei karinei intervencijai.
Šis rūpestis sustiprėjo, kai Afganistano pareigūnai pareiškė, kad už rugpjūtį įvykusio paslaptingo incidento, kuomet neatpažintas orlaivis bombardavo kovotojus Šiaurės Afganistane, slypi Rusija arba Tadžikistanas. Abi valstybės kaltinimus paneigė.
„Keistas flirtas“ su Talibanu
Nors 2014-aisiais Rusija ir planavo naujas diplomatines misijas drauge su JAV ir kitomis valstybėmis, JAV pareigūnai pastebėjo padažnėjusius slaptųjų tarnybų pranešimus: buvę pareigūnai tą apibūdino kaip „keistą Rusijos flirtą“ su Talibano daliniais, vykstantį pirmiausia Šiaurės Afganistane, kur Maskva palaiko tvirtus ryšius su tadžikų ir uzbekų grupuotėmis. To tikslas, pasak pareigūnų ir analitikų, yra sustiprinti su Islamo valstybe kovojančius elementus ir užtikrinti, kad tuo atveju, jei kontrolę perimtų Talibanas, Rusija palaikytų reikiamus santykius su atsakingais žmonėmis.
„Jie mano, jog Talibanas pasižymi ištverme“, – sako Barnettas Rubinas, buvęs JAV pareigūnas.
Rusijos atstovai įsitikinę, jog kovotojų organizacijos pasikeitė ir daugiau nebekelia grėsmės Rusijos interesams, tvirtina esami ir buvę pareigūnai. O Talibanas, kaip ir Rusija, priešinosi ilgalaikiam JAV kariniam įsitvirtinimui ir tikėjosi nuslopinti Islamo valstybę.
Atskirus nuolatinius susitikimus su Talibano atstovais rengę JAV pareigūnai nesipriešino Rusijos ryšiams, bet nerimavo, kad besistiebiantys Rusijos ir Talibano santykiai suteiktų kovotojams pakankamai pasitikėjimo atsispirti taikos deryboms. Pareigūnų įsitikinimu, jie taip pat galėtų pakenkti JAV pastangoms tuo būdu, kad sukurtų sustiprintą Maskvos sugebėjimo daryti įtaką įvykiams įvaizdį.
„Rusai taip naudojasi savo pranašumo suvokimu. Jiems nereikėjo daug stengtis, kad sulauktų strateginio efekto“, – sakė vienas buvęs pareigūnas.
Richardas Olsonas, buvęs vyriausiasis B. Obamos administracijos pasiuntinys Afganistane ir Pakistane, teigė, jog kitos šalys taip pat ėmėsi atsargaus elgesio – jos grūmėsi tarpusavyje siekdamos apsisaugoti nuo galimos nesėkmės. „Visi šiame regione turi savų ryšių su Talibanu, tad JAV reikia siekti tokio sprendimo, kuris apimtų visus šiuos žaidėjus“, – sakė R. Olsonas.
2014-ųjų rugpjūtį, kai Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės Europoje dėl Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir separatistų Rytų Ukrainoje paramos ėmė jai taikyti sankcijas, maža JAV diplomatų grupelė atvyko į Maskvą.
Sparčiai augančios įtampos tarp JAV ir Rusijos fone diplomatai užsitikrino specialų Baltųjų rūmų leidimą dalyvauti pirmajame Rusijos inicijuotų derybų susitikime Maskvoje. Diplomatai buvo palydėti su konkrečiomis instrukcijomis: išlaikyti susirinkimo paslaptį ir pasilikti tik tiek laiko, kiek būtina.
Maskvos užsienio reikalų svečių namuose vykusią diskusiją, kurioje taip pat dalyvavo Pakistanas, Indija, Kinija ir Afganistanas, prižiūrėjo Z. Kabulovas.
Dėl šiurkštaus humoro, polinkio į susitikimus, kuriuose laisvai liejasi alkoholis, ir kruopštaus Amerikos nesėkmių užsienyje fiksavimo JAV diplomatai Z. Kabulovą praminė „paskutiniu Šaltojo karo kariu“.
Patyręs diplomatas devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje dirbo Sovietų Sąjungos ambasadoje Kabule, o 2001-aisiais po Talibano nesėkmės grįžo čia jau kaip Rusijos ambasadorius. Jis buvo vienas iš nedaugelio pašaliečių, dešimtajame dešimtmetyje derybose dėl sučiuptos Rusijos orlaivio komandos susitikusių su Mohammadu Omaru, vienaakiu Talibano vadu
Johnny Walshas, buvęs Jungtinių Valstijų valstybės departamento pareigūnas, dirbęs ties Afganistano klausimu, sakė, kad Z. Kabulovo iniciatyva buvo naudingesnė nei daugybė kitų diplomatinių bandymų, nes buvo pakankamai nedaug dalyvių, jog vyktų reali diskusija, ir „pakankamai ramu, dėl to buvo galima pasiekti tam tikrą atvirumo lygį“.
Tačiau augant įtampai dėl kitų JAV ir Rusijos tarpusavio santykių klausimų pareigūnams susitikti tapo sudėtingiau.
Nepaisant prezidento D. Trumpo pareiškimų apie paramą V. Putinui, jo administracija ėmė taikyti naujas sankcijas Maskvai, pastarosios buvo dėl šiemet vykusio pasikėsinimo į dvigubą agentą Didžiojoje Britanijoje. Tolesnės derybos tapo dar sudėtingesnės ir dėl griežto požiūrio į Iraną.
Nuo to laiko, kai prezidento pareigas pradėjo eiti D. Trumpas, JAV ir Rusijos pareigūnai buvo susitikę keletą kartų, kad aptartų Afganistano reikalus, tačiau Vašingtonas atsisakė dalyvauti pasiūlytose ir vėliau atšauktose derybose su Talibanu, kurios rugsėjį turėjo vykti Maskvoje.
Maskvai pasiūlius susitikimą su Talibanu, keletas JAV pareigūnų tikėjosi Z. Kabulovo iniciatyvos pateikti greitą sprendimą. Tačiau svarbiausių galybių nesėkmė susirinkti drauge ir nubrėžti taikos gaires rodo, kad Afganistano klausimas ir toliau lieka didesnių pasaulinių problemų įkaitu.
Rand Corp.“ mokslininkė Laurel Miller, iki praėjusių metų dirbusi diplomate Afganistane, sako, kad Rusija ir kitos valstybės, įsitraukusios į Rusijos diplomatų diskusijas, ilgalaikėje perspektyvoje nulems stabilumo stiprinimą arba susilpnėjimą.
„Panašu, jog Jungtinės Valstijos nepajėgs pasiekti savo tikslų dėl šių šalių prieštaravimų. Juk, galų gale, Afganistanas yra jų pašonėje ir jų įtakos zonoje, o ne mūsų“, – aiškina mokslininkė.