Be to, kad apjuosė savo perimetrą, Maskvos valstybinis Ostankino televizijos centras sustiprino savo apsaugą ir paprastus policijos pareigūnus pakeitė elitinėmis Vidaus reikalų ministerijos pajėgomis, rašo „Radio Free Europe Radio Liberty“.
„Tai įprastos saugumo priemonės, susijusios su nerimą keliančia padėtimi Maskvoje, Rusijoje ir pasaulyje“, - „Novaja Gazeta“ sakė Ostankino televizijos centro atstovas spaudai Denisas Nazarovas.
Baigiantis 2015 metams, Ostankino televizijos centro – Kremliaus propagandos mašinos epicentro – saugumo stiprinimas buvo tik vienas ženklų, kad Kremlius vis labiau nerimauja dėl galimų pilietinių neramumų.
Rusijos saugumo tarnybos taip pat penkis kartus padidino savo minios sukontroliavimo ginklų arsenalą, įskaitant granatsvaidžius.
Tuo tarpu Rusijos Dūma priėmė įstatymą, leidžianti Federalinei saugumo tarnybai paleisti ugnį į minią, ir svarsto dar vieną įstatymo projektą, kuris Rusijos Federacijos diskreditavimą pripažintų federaliniu nusikaltimu.
Kodėl kilo visa ši paranoja? Argi šis režimas nėra pašėlusiai populiarus? Argi Vladimiro Putino populiarumo reitingai nesiekia 90 proc.?
Taip. Tačiau Kremlius pernelyg gerai supranta, kad iki dangaus kylanti gyventojų parama daugiausia yra pagrįsta kolektyvinėmis haliucinacijomis – euforiška, patriotine ir rožine migla, kylančia dėl Krymo aneksavimo ir iliuzijos, kad Rusija vėl virto galinga supervalstybe.
Jie supranta, kad išsisklaidžius televizijos kurstomoms haliucinacijoms ir išvydus aiškų naujosios realybės vaizdą, teks išgyventi tikrą pragarą.
„Eiliniams žmonėms V. Putino užsienio politikos vaisius yra kartus“, - „Bloomberg View“ rašė politikos komentatorius Leonidas Beršidskis.
„Viskas, ką rusai gavo iš V. Putino tarptautinės veiklos, sustiprino jų savigarbą, bet tai atliko Kremliaus propagandiniai kanalai. Tai nėra apčiuopama nauda, nes ekonomika nuo smunkančių naftos kainų svorio toliau silpnėja“.
Televizija – tautos narkotikas
Per praėjusius metus išaugo infliacija, smuko realiosios pajamos, išgaravo perkamoji galia. Tuo metu, kai naftos kainos yra pasiekusios istorines žemumas ir toliau galioja Vakarų sankcijos, egzistuoja mažai šansų, kad reikalai artimiausiu metu pagerės.
Jei televizija yra šalies narkotikas, tai gali būti, kad jo poveikis netrukus susilpnės.
Anot naujos apklausos, kurią atliko „Levada“ centras, rusų pasitikėjimas televizijos naujienomis smarkiai sumažėjo: nuo 79 proc. 2009 metais iki vos 41 proc. šiandien.
Tuo tarpu neseniai atliktas Rusijos mokslų akademijos Sociologijos instituto tyrimas nustatė, kad nors trys ketvirtadaliai rusų dėl savo ekonominių bėdų vis dar kaltina Vakarus, Kremliui liko maždaug nuo vienerių iki pusantrų metų, kol šalies gyventojai pradės kaltinti savo pačių valdžią.
Pradedant visos šalies mastu vykusiais vilkikų vairuotojų protestais ir baigiant gydytojų bei mokytojų Sibire streikais, vis daugėja ženklų, kad žmonėms nuo akių pradeda kristi šydas.
Suprasdamas tokį pavojų, V. Putinas Federalinei apsaugos tarnybai – Kremliaus pretorionų gvardijai – nurodė įsteigti specialiosios paskirties pajėgas, kurios stebėtų, ar atokiose Rusijos provincijose nekyla žmonių bruzdėjimai.
Jos netgi turi spalvomis užkoduotą schemą, kuri žymi regionus žalia, geltona ar raudona spalva, nelygu pilietinių neramumų pavojus.
Stokholmo sindromas
Be būgštavimų dėl pilietinių neramumų, taip pat matyti ženklų, kad vis labiau auga ir verslo elito nepasitenkinimas.
Per Maskvos ekonomikos forumą Dmitrijus Potapenka, prekybos centrų tinklą valdančios bendrovės „Management Development Group“ partneris, šokiravo klausytojus, kai užsipuolė Rusijos valdžią.
Ekonomikai kenkia ne Vakarų sankcijos, bet Rusijos valdžios veiksmai, pareiškė jis. „Dėl pernelyg didelių mūsų palūkanų normų kaltas ne Barackas Obama“, - sušuko jis.
Vaizdo įrašas su jo kalba svetainėje „YouTube“ buvo peržiūrėtas daugiau kaip 1,6 mln. kartų.
„Tarp elito tvyro akivaizdi baimė“, - svetainei obzor.press teigė elitinio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius Valerijus Solovei.
„Auga būgštavimai dėl ateities. Visa tai vyksta dėl neprognozuojamų ir neracionalių prezidento veiksmų. Tuo pačiu metu elitas jaučiasi tapęs prezidento įkaitu. Tai tipiškas Stokholmo sindromo atvejis“, - teigė jis.
2014-ieji buvo tie metai, kai Maskva pasuko blogio linkme. 2015-uosius galima apibūdinti kaip metus, kai rusai pajuto šios krypties kainą.
Ateinančiais metais turėtume sužinoti, ar V. Putino režimas sugebės sumokėti šią kainą, ir ko jis griebsis, jei ši kaina taps neįtikėtinai didelė.
„V. Putinui gresia sunki dilema. Jis gali padidinti Rusijos konkurencingumą, apdairiai atsitraukdamas Ukrainoje, priversdamas Vakarus atšaukti sankcijas ir liberalizuodamas vidaus ekonomikos klimatą. Tačiau tai reiškia, kad jam reikėtų išardyti savo režimo stuburą“, - rašė L. Beršidskis.
„Arba V. Putinas gali atsisakyti likusių pretenzijų į demokratiją ir atvirai valdyti kumščiu, nurodinėdamas susidoroti su tikrais ir įsivaizduojamais priešininkais. Sistema, kurią sukūrė V. Putinas, verčia jį rinktis antrąjį variantą“, - teigė jis.
Spygliuotos vielos tvora aplink Ostankiną yra simboliška – ir veikiausiai tai tik pradžia.