Tai naujausias ilgos šios salos karinės istorijos skyrius ir vienas čia sugrįžęs kariškis yra kupinas džiaugsmo.
„Tai beveik svajonės išsipildymas“, – sako pulkininkas leitenantas Stefanas Petterssonas.
Po dešimties civilinio gyvenimo metų S. Petterssonas vėl velkasi karinę uniformą ir rengiasi perimti vadovavimą šios Švedijos salos gynybai, rašo BBC.
Nužvelgdamas apsnigtą peizažą, kuriame treniruodavosi su savo kolegomis, jis vis bando sau įgnybti.
„Visada svajojau sugrįžti čia kaip karininkas ir padaryti tai Gotlande, įsteigti naują padalinį. Tai nuostabu“, – sako jis.
Naujai Gotlando kovos grupei, kuri bus baigta formuoti iki kitų metų pabaigos, priklausys 300 visą laiką ir dalinai tarnaujančių karių.
Parengti infrastruktūrą netgi tokioms mažoms pajėgoms reikės laiko. Prieš 20 metų Gotlandui atsukusi savo nugarą, Švedijos kariuomenė dabar pradeda nuo nulio.
Buvusios kareivinės seniai virto vietos vyriausybės įstaigomis.
Giliai miške, šaltame sandėlyje su oro kondicionieriumi 14 Vokietijos gamybos tankų „Leopard“ jau laukia savo įgulų.
Tai didžiulis skirtumas nuo 15 tūkst. – 20 tūkst. karių, kurie tarnavo Gotlande per Šaltojo karo epogėjų, tačiau pareigūnai tvirtina, kad iškilus reikalui, salą greitai pasiektų pastiprinimas.
Kaistanti atmosfera
„Iš vienos pusės yra NATO, iš kitos – Rusija. Gotlandas yra viduryje tarp jų“, – sako S. Petterssonas.
Ir nors tokia padėtis dar nereiškia sugrįžimo prie Šaltojo karo tikrovės, ji išryškina vis kaistančią atmosferą Baltijos jūros regione.
Švedijos pareigūnai sako, kad Rusijos kariniai lėktuvai dažnai pažeidžia Švedijos oro erdvę. 2014 metais Švediją visą savaitę kaustė pranešimai, kad sekliuose Stokholmo salyno vandenyse tūno Rusijos povandeninis laivas.
„Matome, kad Baltijos jūroje vyksta daugiau pratybų, daugiau karinės veiklos, – teigė Švedijos gynybos ministras Peteris Hultqvistas. – Taip pat regime daugiau iniciatyvų, skraidymo netoli mūsų lėktuvų“.
Matyti, ką daro rusai, yra viena, bet ką visa tai reiškia? Niekas Švedijoje nemano, kad Rusija surengtų neišprovokuotą ataką prieš šalį už buvusios Sovietų Sąjungos ribų, bet Maskva tampa vis mažiau prognozuojama.
„Ar mes nujautėme Krymo aneksiją, kol ji neįvyko? Ar mes nujautėme, kad kažkas panašaus galėjo įvykti Ukrainos rytuose?“ – teigė Švedijos ginkluotųjų pajėgų aukščiausias vadas Michaelis Bydenas.
„Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių yra sužinoti, ką jie ketina daryti ir kodėl jie tai darys“.
Kai kurie analitikai mano, kad toks Rusijos elgesys labiau susijęs su vidinės paramos Vladimirui Putinui stiprinimu, o ne noru patikrinti Švedijos gynybą.
Kad ir kokios būtų priežastys, jos jau paskatino Švedijos vyriausybę padidinti finansavimą gynybai ir po dviejų dešimtmečių, per kuriuos daugiau dėmesio buvo skiriama tarptautinėms operacijoms, susitelkti ties regioniniu saugumu.
Jos taip pat pakurstė diskusijas, ar Švedijai reikėtų prisijungti prie NATO.
Praėjusiais metais atliktos visuomenės apklausos parodė, kad pirmą kartą beveik pusė švedų pasisakė už prisijungimą prie NATO, o tam nepritarė kiek mažesnis skaičius. Tai atspindi, kad parama narystei NATO pastaruoju metu smarkiai išaugo. 2012 metais už tai pasisakydavo mažiau kaip vienas iš penkių apklaustųjų.
Rusijos elgesys tik iš dalies gali paaiškinti tokį šuolį, sako Jacobas Westbergas, skaitantis paskaitas Švedijos gynybos universitete Stokholme.
„Pirmasis faktorius ir geresnis supratimas, kokios liūdnos būklės yra Švedijos ginkluotosios pajėgos, jeigu joms tektų ginti Švedijos teritoriją“, – teigė jis.
Silpna gynyba
2012 metų gruodį buvęs vadas visiems sukėlė siaubą, pareiškęs, kad Švedijos kariuomenė atakos atveju sugebėtų gintis tik vieną savaitę.
„Tai sukėlė dramatiškus debatus, – sakė J. Westbergas. – Ar tai tiesa? Ar gali būti taip blogai? Tačiau taip ir buvo“.
Kariuomenės vadai vis dar yra suerzinti 2013 metų „rusų Velykų“ incidento, kai šeši Rusijos orlaiviai imitavo ataką prieš Stokholmą, o Švedijos oro pajėgos taip ir nesugebėjo pakelti nė vieno savo lėktuvo.
Švedija jau dabar glaudžiai bendradarbiauja su NATO. Jos pajėgos buvo naudojamos dažniau, negu kitų aljanso narių. 2011 metais Švedijos lėktuvai „Gripen“ dalyvavo NATO vadovaujamoje intervencijoje Libijoje.
Tačiau šalis, kuri nekariavo nuo 1814 metų ir kuri didžiuojasi neutralumo bei nepriklausymo aljansams tradicija, nenori žengti sekančio žingsnio.
J. Westbergas sako, kad nepaisant artimo bendradarbiavimo su NATO, šalis laikosi „pasinaudojimo strategijos“.
„Mes leidžiame savo šalies saugumui priklausyti nuo kitų valstybių sugebėjimų atgrasyti Rusiją nuo tolesnės agresijos“, – teigė jis.
Per „rusų Velykų“ incidentą tai padarė du danų naikintuvai, pakilę iš oro bazės Lietuvoje, kur vykdoma NATO oro policijos misija.
J. Westbergas sako, kad kol Švedija nebus visiškai integruota į kolektyvines pastangas Baltijos regionui ginti, Stokholmas nebus laikomas visiškai patikimu partneriu.
Gotlande vienas iš buvusių Stefano Petterssono kolegų, atsargos pulkininkas Joakimas Martellis, atsinaujinusį vyriausybės dėmesį šiai strateginei salai laiko „gera pradžia“.
Tačiau vyras, kuris penkiolika savo karinės karjeros metų praleido Gotlande, sako, kad Švedija turi žengti dar toliau.
„Taip pat svarbu turėti strategiškesnį požiūrį į šią salą. Tai saugumo tinklo, į kurį esame įsijungę, dalis“, – teigė jis.
„Aiškiau sakant, tai yra NATO tinklo, į kurį Švedija turėtų įsijungti labiau, negu yra šiandien, dalis“.