Ši karti tiesa trečiadienį buvo iškelta du kartus. Olandijos vadovaujama tyrėjų komanda paskelbė pranešimą, kuriame konstatuojama, kad raketų sistemą „žemė–oras“, kuri 2014 m. liepą numušė „Malaysia Airlines“ lėktuvą virš Ukrainos, pražudydama 298 lėktuvu skridusius žmones, Rusijos remiamiems separatistams atsiuntė Rusija, o vėliau, dar tą pačią naktį ji buvo išgabenta atgal į Rusiją.
Tuo tarpu Sirijoje Rusijos ir Sirijos kariniai lėktuvai subombardavo dvi ligonines sukilėlių kontroliuojamame Alepo rajone. Tai buvo dalis antskrydžio, kuris sukėlė pavojų dar 250 tūkstančiams žmonių kare, kurio metu jau žuvo 500 tūkstančių Sirijos gyventojų.
Kaltę dėl lėktuvo katastrofos Rusija iš visų jėgų stengėsi suversti Ukrainai. Bet naujoji ataskaita, kurią pateikė tyrėjai iš Nyderlandų, Australijos, Belgijos, Malaizijos ir Ukrainos, patvirtina ankstesnes išvadas. Tyrėjai laikėsi griežtų įkalčių tyrimo standartų, jų ataskaitoje ne tik skrupulingai surašyta, kaip buvo panaudota Rusijos raketų sistema, kuri sukėlė lėktuvo katastrofą, bet ir konstatuotas, kad Maskva nuolat bando nuslėpti tiesą.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas praėjusią savaitę pasakė leidiniui „The Times“, kad jo šalies vyriausybė pasiryžusi patraukti Rusiją ir asmenis, kurie paleido raketą, baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie Vakarų šalių oficialūs asmenys apkaltino Rusiją įvykdžius karo nusikaltimus – už tokio pobūdžio nusikaltimus galima persekioti per tarptautinius kanalus, net jei Maskva blokuos oficialų kvietimą į Tarptautinį baudžiamąjį teismą.
Taip pat derėtų apsvarstyti naujų sankcijų Rusijai galimybę. V. Putinas be abejonės kovos prieš bet kokius panašius veiksmus, naudodamasis veto teise Saugumo Taryboje, bet kad ir kokia būtų jo reakcija, JAV turėtų palaikyti Ukrainos pastangas siekti teisingumo.
Atrodytų, niekas negali suvaldyti V. Putino Sirijoje. Mėnesių mėnesius jis apsimetinėjo, kad veda derybas dėl politinio sprendimo, kaip užbaigti penkerius metus trunkantį pilietinį karą tarp jo kliento, Sirijos prezidento Basharo al-Assado ir sukilėlių, kuriuos remia Jungtinės Valstijos ir kai kurios arabų šalys.
Bet nepaisant JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry, skyrusio neįtikėtinai daug laiko ir pastangų deryboms dėl dviejų atskirų (ir trumpai tetrukusių) paliaubų, maldavimų, Rusijos ir Sirijos pajėgos, remiamos Irano sausumos pajėgų, ir toliau tęsia žudynes.
Pastarosiomis dienomis V. Putinas dar kartą parodė savo tikrąjį veidą, inicijavęs antskrydžius, kurių metu buvo mėtomos galingos bunkerius griaunančios bombos, galinčios sugriauti požemines ligonines ir saugumo zonas, kuriose slepiasi civiliai gyventojai. Rugsėjo 19 d. Rusija subombardavo humanitarinės pagalbos konvojų, kurie, kaip ir ligoninės bei civiliai gyventojai pagal tarptautinę teisę negali būti taikiniai.
Trečiadienį J. Kerry pagrasino, kad JAV komanda pasitrauks iš Ženevos, kur dvi pusės įsteigė bendradarbiavimo derybų klausimu centrą. Bet greičiausiai tai neturės didelės įtakos, o J. Kerry šiame žaidime turi per mažai diplomatinių kortų, jei apskritai jų turi.
Prezidentas B. Obama seniai atsisakė patvirtinti tiesioginę karinę intervenciją Sirijoje. O V. Putinas ko gero mano, kad B. Obama vargu ar ryšis stoti prieš Rusiją paskutiniais savo kadencijos mėnesiais, kai Amerikos rinkimų kampanija įsibėgėjusi. Bet vis augant grėsmei, kad sukilėliai Alepe pralaimės vyriausybės pajėgoms, administracijos pareigūnai teigia, kad tokia reakcija ir vėl svarstoma.
V. Putinas save laiko žmogumi, kurio misija – atkurti Rusijos didybę. Rusija išties galėtų būti didi valstybė. Tačiau nedoras jos prezidento elgesys – civilių gyventojų žudymas Sirijoje ir Ukrainoje, Krymo aneksavimas, įsilaužimas į Amerikos vyriausybės agentūrų kompiuterius, susidorojimas su opozicija namuose – parodo, kad apie tai, kaip tapti konstruktyviu partneriu siekiant taikos, jis galvoja mažiausiai.