Bet štai, iš Bavarijos neseniai pasiųstas priešingas signalas: naujasis žemės premjeras Markus Söderis paskelbė, kad nuo birželio 1 dienos viešuosiuose pastatuose privalės kaboti kryžius. Taip jis norįs akcentuoti bavarišką tapatybę ir krikščioniškas vertybes. Ir išsyk pats asmeniškai parodė pavyzdį: pakabino kryžių Bavarijos kanceliarijoje Miunchene.
Šiuo „kryžiaus performansu“ bavarų politikas sukėlė isterišką sekuliariųjų ir progresyviųjų reakciją, – pastebi dienraščio „Die Welt“ redaktrius Ulfas Poschardtas. Ir priduria: „Mažas gestas – didelis efektas“.
Tie, kuriems bažnyčia paprastai nerūpi, ūmai suskato ginti krikščioniško simbolio nuo, pasak jų, neleistino instrumentalizavimo politiniais sumetimais. Mat, rudenį vyks rinkimai į Bavarijos parlamentą, tad M. Söderis „kryžių akcija“ sumanęs įsiteikti konservatyviems rinkėjams. „Tai aš laikau didžiai nekrikščionišku, netgi nepadoriu elgesiu“, – karščiavosi Bundestago viceprezidentė, žalioji Claudia Roth.
Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) generalinis sekretorius Markus Blume, savo ruožtu, piktinosi panašiais „iš multikulti kampo“ sklindančiais kaltinimais ir stebėjosi, kaip energingai stengiamais krikščioniškus simbolius išstumti iš kasdienio gyvenimo. Visi šie kritikai iš kairės, pasak jo, yra „nešventa religijos priešų ir savęs išsižadančiųjų sąjunga“.
Vyskupai be kryžių
Tačiau šį kartą kritika sklido ne vien iš kairės, bet ir iš aukščiausių bažnyčios hierarchų. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Reinhardas Marxas, apkaltino Bavarijos premjerą visuomenės skaldymu, susipriešinimo didinimu. Be to, kas žvelgia į kryžių kaip į kultūrinį simbolį, tas „nusavina kryžių valstybės vardu“, – argumentavo kardinolas. Jam pritarė ir protestantų vadovas, vyskupas Heinrichas Bedfordas-Strohmas.
Tačiau vyskupų bandymas ginti kryžių nuo „valstybinio nusavinimo“ nuskambėjo neįtikinamai. Nes visuomenė dar neužmiršo skandalingos istorijos, į kurią 2016 metų rudenį buvo patekęs kaip tik šis vyskupų duetas. Tada, lankydamiesi Jeruzalėje ant Šventyklos kalno, jie nusikabino vyskupų insignijas kryžius, – kaip vėliau teisinosi, iš pagarbos juos priėmusiems musulmonams.
Pagarba kitiems neturėtų eiti išvien su nepakankama savigarba, – priminė tada vyskupams istorikas Michaelis Wolffsohnas. „Pagrindinio krikščionybės simbolio atsisakymas plaukia iš neteisingai suprastos tolerancijos,“ – sakė jis.
M. Söderis taip pat pasisako prieš klaidingai suprastą, savųjų tradicijų lengvai išsižadančią toleranciją, kurios apraiškų pastarųjų metų Vokietijoje tik daugėjo.
Dėl ko kaista kultūrinių simbolių kova?
Bavarijos premjeras veikiausiai numatė, kad jo sprendimas sukels aršias diskusijas ir kad tuo būdu į diskursinį paviršių neišvengiamai iškils šalyje didėjančios kultūrinės įtampos. Kaip tai koncentruotu pavidalu nutiko sekmadienio „Spaudos klube“, transliuotame parlamentinės televizijos kanalu „Phoenix“.
Laidoje susirinkę žurnalistai abejojo, ar Vokietiją vis dar galima vadinti krikščioniška šalimi, kokia ji, be abejonės, buvusi anksčiau. Dabar katalikai ir protestantai drauge sudėjus sudaro tik truputį daugiau nei pusę šalies gyventojų, didelė dalis gyventojų – netikintys. Be to, nuolatos auga musulmonų grupė.
Todėl sprendimas privalomai kabinti kryžių įstaigose, kai ir milijonai musulmonų Vokietiją laiko savo tėvyne, negali nekelti nusistebėjimo, – argumentavo Hansas Ulrichas Jörgesas iš kairės pakraipos žurnalo „Der Stern“.
Publicistas bei leidėjas Wolframas Weimeris, priešingai, atkreipė dėmesį į tai, kad didėjantis musulmonų bei mažėjantis krikščionių skaičius neišvengiamai kaitina konkurenciją dėl kultūrinių bei religinių simbolių. Nemaža dalis net ir nereligingų šalies gyventojų dėl to pasijuto esą gynybinėse pozicijose: jie pasirengę ginti savo kultūrinę tradiciją.
Kam nepatinka kryžiai ant Alpių viršukalnių?
Be to, pastebėjo W. Weimeris, kryžiai bent jau Bavarijoje – neatsiejama kultūrinės tradicijos bei kasdienybės dalis. „Negi manote, kad kryžius Bavarijos viršukalnėse – skaldantis simbolis?“ – klausė jis retoriškai.
„Taip, manau“, – nedelsdama pareiškė turkų kilmės žurnalistė Canan Topçu. Ji paliudijo iš musulmonų tikėjimo gyventojų gaunanti daug nepasitenkinimo signalų, – juos trikdo visur kabantys kryžiai. Kultūra keičiasi, ji nėra statiška, nes keičiasi ir visuomenė, todėl nėra ko įsikibus laikytis tradicijos. Juoba kad kryžius, pasak žurnalistės, yra kitatikius atribojantis simbolis.
Į tai W. Weimeris, rodydamas pirštu į studijos fone matomą Kelno miesto vaizdą, klausė, gal kolegė žurnalistė pageidautų, kad būtų panaikinti ir kryžiai ant Kelno katedros? Taip jis netiesiogiai priminė du skandalingus atvejus iš nesenos istorijos: viršukalnių kryžių griovimą ir kryžių retušavimą komerciniais sumetimais.
2016 metais Vokietijoje plačiai nuskambėjo pakartotiniai vandalizmo aktai, kai kažkas vieną po kito ėmė griauti kryžius Alpių viršukalnėse. Kas tai darė, taip ir liko neišaiškinta. Vieni įtarinėjo islamistus, kiti – „laisvamanius“. „Esama tokių grupių, kurie teigia, kad gamta priklauso visiems, ir todėl ji negli būti savinamasi, pasitelkus religinius simbolius,“ – komentavo tada Bavarijos miesto Bad Tiolco ( Bad Tölz) policijos inspektorius Josefas Mayras.
Kai kryžiai kliudo komercijai
Prieš krikščionišką gamtos „savinimąsi“ sukilo šveicarų menininkas, įsitikinęs ateistas, Christianas Meieris: ant Šveicarijos Alpėse esančio Laisvės kalno 2016-ųjų vasarą jis pastatė trijų metrų aukščio pusmėnulį su saulės kolektoriais, – kad mėnulio pjautuvas šviestų ir naktį.
„Ta daugybė kryžių atrodė man absurdiškai, tai ir šovė į galvą atžagari mintis, kur nors pastatyti mėnulį“, – dėstė menininkas. Viršukalnių kryžiai nelyginant sako: „Dievas su tavimi“, o pusmėnulis ant Laisvės kalno dabar tarsi sako: „islamas su tavimi“.
Būta ir komerciškai motyvuoto virtualaus viršukalnių kryžių naikinimo. Antai turizmo marketingo strategai reklaminiuose prospektuose, skirtuose turistams iš Dubajaus, ištrynė kryžių ant aukščiausios Bavarijos viršukalnės Cūgšpicės (Zugspitze) – kad neatbaidytų pinigingų musulmonų turistų.
Komerciniais motyvais vadovaudamiesi, bažnyčių ir vienuolynų kryžius nuotraukose ant maisto prekių pakuočių trynė ir prekybos tinklai LIDL. Dėl to kilus pasipiktinimui, koncerno atstovai aiškinosi: „Mes iš principo vengiame religinių simbolių. Taip mes norime pabrėžti savo neutralumą.“
Ištrinti krikščioniškus simbolius rodo ne toleranciją, o silpnumą, – rašė tuometinis Bavarijos vidaus reikalų ministras Joachimas Herrmannas (CSU): „Mes turėtume atvirai pripažinti krikščioniškas Europos šaknis.“ Ir pridūrė: „Kam šautų į galvą idėja turkų pastatų nuotraukose trinti pusmėnulius?“
Simbolinė saviamputacija
Kaip toks polinkis į simbolinę saviamputaciją atsilieps religijų koegzistencijai Vokietijai? – klausė tada šveicarų dienraštis „Neue Züricher Zeitung“. Juk jau dabar esama bažnytinių klinikų, kurių palatose nukabinami kryžiai, jei jose guli musulmonų tikėjimo pacientai. Galima tai aiškinti kaip atsižvelgimą į kitatikius, bet tokiame elgesyje esama ir skuboto atsitraukimo, kai dėl kitatikių atsisakoma to, kas sava, – svarstė kaimyninės šalies dienraštis.
Savanoriškas traukimasis, išsižadant savęs, juo pavojingesnis, matant, kaip atkakliai, netgi karingai už savąją tapatybę kovoja Vokietijos musulmonai. Dėl to šių debatų esmė yra be galo rimta, – pastebi dienraščio „Die Welt“ autorius Wolfgangas Büscheris.
Nes ši „pagraužta, nusiminimo apimta, radikaliai savimi abejojanti“ ar netgi „savo nykimą įsimylėjusi tapatybė, susiduria su kita tapatybe, puikiai žinančia, kas ji yra ir ko ji nori. Daugiau skarų, daugiau islamo. O europietiška tapatybė nesugalvoja nieko geresnio, kaip išsižadėti savęs. Pagal principą: jei jau taip – tai atsisakom visų religinių simbolių!“ – kritikuoja W. Büscheris.
Visuomenės apklausos atskleidė, kad Bavarijoje M. Söderio sprendimą dėl kryžių remia 56 proc. rinkimų teisę turinčių gyventojų. Visos Vokietijos mastu, priešingai, jam nepritaria net 64 proc. respondentų. Bavarijos premjero kritikai nerimsta ir žada apskųsti šį sprendimą konstituciniam teismui.
Kad ir koks būtų teismo sprendimas, tikslas jau pasiektas: M. Söderio „kryžiaus žygis“ sukėlė iki skausmo aštrią diskusiją apie blunkančią krikščionišką tapatybę spračiai kintančioje visuomenėje.