Ar naujas politinis mažos kaimynės kursas turės įtakos didelei Vokietijai? Ar Angelai Merkel į sūnus tinkantis Sebastianas Kurzas galėtų tapti jai pavojingas? Programa, su kuria jaunam lyderiui pavyko laimėti rinkimus, nukreipta prieš imigraciją, pabrėžia nacionalinius šalies interesus. Tačiau šįkart ji kyla ne iš dešiniojo pakraščio, o iš pilietinės visuomenės viduriuko, iš konservatyvios Liaudies partijos.
Susižavėjimo S. Kurzu vokiečių spaudoje netrūksta. Giriamas spinduliuojantis jo atvirumas, jaunatviškas įkarštis ir tai, ko politikams dažniausiai trūksta – greita reakcija bei žaibiška akcija.
Ta prasme jis – situaciją išlaukti linkusios A. Merkel priešingybė: jaunas, dinamiškas, nebijantis laužyti nusistovėjusių taisyklių, skelbiantis atsisveikinimą su vakardiena.
Sprendžiant iš diskusijų laidų ir žiūrovų bei skaitytojų komentarų, konservatyvioji vokiečių visuomenės dalis ilgisi panašaus dešiniojo sparno atsinaujinimo ir pavydi austrams S. Kurzo. O štai kairės pakraipos žiniasklaida (beje, Vokietijoje dominuojanti) į rinkimų rezultatus kaimyninėje šalyje žvelgia įtariai. S. Kurzo programą ji vadina „moderniai įpakuotu populizmu“.
Nors juk pagrindinis programos punktas – užkirsti imigraciją į socialinę šalies sistemą – kyla iš realaus, o ne įsikalbėto rūpesčio funkcionuojančia valstybe ir visuomene. Baimė, kad gali žlugti socialinė valstybė, neišvengiamai gynė rinkėjus į dešinę. Politikams jie siuntė signalą: savo saugumo ir savo privilegijų taip lengvai neišsižadėsim.
Ir S. Kurzas tą signalą išgirdo. Politinį kapitalą jis susikrovė, pabėgėlių krizėje veikdamas ryžtingai: prieš A. Merkel valią jaunas užsienio reikalų ministras subūrė Balkanų šalis ir drauge su jomis 2016 metų kovą uždarė Balkanų kelią.
Austrų žvaigždė siunčia impulsus ir jauniems vokiečių politikams
Šiuo žygiu regioninis ministras ūmai iškilo į pasaulinę politinę areną: Amerikos „Time“ avansu papuošė S. Kurzo galvą laurų vainiku: titulavo jį vienu iš dešimties „naujosios kartos pasaulio lyderių“.
Vokiečių jauni politikai jau kuris laikas bruzda užkulisiuose, baimindamiesi, kad gali ir pasenti, belaukdami pagrindinių vaidmenų politinėje scenoje. 31-erių S. Kurzo sėkmė maištingas nuotaikas tik kursto. Išsekusią Liaudes partiją gegužę S. Kurzas performavo į „Kurzo sąrašą“ (patraukiantis Emanuelio Macrono pavyzdys!), iškėlė ryžtingų permainų šūkį, ir štai, gali džiaugtis derliumi: apie 7 procentus naujų balsų. A. Merkel vadovaujama seseriška krikščionių demokratų partija, priešingai, prarado 8,6 procentus.
Tad nėra ko stebėtis, jei prieš savaitę Drezdene vykusiame jaunųjų krikščionių demokratų suvažiavime partijos generalinės sekretorės A. Merkel adresu išsakyta nemaža kritikos, netgi viešai išdrįsta raginti ją atsistatydinti iš partijos lyderės pareigų. Tiesa, platesnio pritarimo tas radikalus reikalavimas nesulaukė. Tačiau kitas reikalavimas – pagaliau išleisti jaunus politikus į priešakines linijas – skambėjo itin garsiai: mūsų karta turi drauge spręsti, kokia bus šalis, kokia bus Europa, kurioje gyvens mūsų vaikai.
Pabėgėlių krizės supermenedžeris: už naują migracijos politiką
Su neslepiamu prielankumu į kaimynus austrus žvelgia konservatyvi Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga (CSU). S. Kurzo migracijos politika atitinka jų idealą. Pasak austrų konservatorių lyderio, migracijos klausimu būtinas „sisteminis pokytis“. Austrijoje jo iniciatyva jau senokai įvestas limitas pabėgėliams.
S. Kurzas reikalauja geriau saugoti Europos sienas, o Viduržemio jūroje išgelbėtus pabėgėlius be išlygų grąžinti atgal. Tik taip, pasak jo, bus įveiktas Europos traukos efektas. Interviu televizijai jis prisipažino pabėgėlių politikos klausimu esąs artimesnis Viktorui Orbánui, o ne A. Merkel.
Vokiečių žurnalas „Focus“ spėja, kad, tapęs Austrijos kancleriu, S. Kurzas galėtų torpeduoti europinį A. Merkel pabėgėlių politikos kursą.
Jis kritikavo Vokietiją, šiuo klausimu užėmusią itin tvirtą poziciją, ir ragino kitas ES šalis nebesilaikyti egzistuojančių nutarimų dėl pabėgėlių paskirstymo Bendrijos narėms.
Kol Vokietijoje ir toliau kartojama, kad teisė į politinį prieglobstį yra neliečiama, S. Kurzas ragina keisti Ženevos pabėgėlių konvenciją, – tiesiog pritaikyti ją pagal naujai susiklosčiusią situaciją.
Įstatymines nuostatas, pagal kurias Europos Sąjunga ekonominius migrantus iš Afrikos privalo traktuoti kaip politinio prieglobsčio ieškotojus, S. Kurzas vadina „absurdiškomis“.
Aišku viena: su Austrijos kancleriu S. Kurzu Vokietijos kanclerei A. Merkel bus kur kas sunkiau tęsti savo pabėgėlių politiką, grindžiamą Bendrijos narių solidarumu.
Kas turi eiti pas psichoterapeutą: austrai ar vokiečiai?
Jaunojo austrų konservatorių lyderio kursas sukėlė Vokietijoje ir diskusijas dėl to, kaip ateityje derėtų elgtis su dešiniaisiais populistais ir jų temomis.
Vokietijos rinkiminėje kampanijoje labai dažnai skambėjo perspėjimai „nekopijuoti“ „Alternatyvos Vokietijai“.
Panaši interpretacinė formulė dabar taikoma ir austrų konservatoriams. Politologas Arminas Wolfas Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ aiškino, esą, S. Kurzas rinkiminę kampaniją varė su iš populistinės Laisvės partijos (FPÖ) pasivogta tematika, tik pateikė ją švelnia mandagaus žento maniera. Pasak A. Wolfo, S. Kurzas yra „laisvietis“, kurio nereikia bijoti.
Tačiau dėl migracijos didėjančios naštos socialinei valstybei ar stringančios integracijos temos žmonėms šiaip ar taip yra gyvybiškai svarbios.
Tad šalintis jų vien dėl to, jog apie jas kalba ir kraštutiniai dešinieji, yra tiesiog keista.
Vokiečių kalbos apie dešinėn sukančią Austriją austrų intelektualui Konradui Paului Liessmannui sukelia tik lengvą šypsenėlę.
„Austrija – ne dešinės orientacijos žmogžudžių landynė, o pabėgėliams prielankiausia Europos šalis“, – cituoja jį dienraštis „Die Welt“. Nes, skaičiuojant vienam gyventojui, Austrija priėmė daugiau žmonių nei Vokietija.
Tik, pasak P. Liessmano, austrų politikai anksti atkreipė dėmesį į tokio svetingumo ribas, kaštus ir pavojus.
„Tad kas turi eiti pas psichoterapeutą: tiesiai šviesiai migracijos problemas įvardinantys austrai ar tas problemas išstumiantys bei tabuizuojantys vokiečiai?“ – klausia P. Liessmanas.
Ar A. Merkel pavyks „pažaboti“ S. Kurzą
Dabar jau nelabai kas abejoja, kad Austrijos kancleriu taps S. Kurzas. Nors ir dabartinio kanclerio Christiano Kerno socialdemokratai sakėsi esą pasirengę derėtis su Laisvės partija dėl galimos koalicijos. (Perkėlus šį scenarijų į Vokietiją tai reikšų, kad Martinas Schulzas pasirengęs koalicijai su „Alternatyva Vokietijai“!)
Tačiau net ir tuo atveju, jei ir toliau būtų tęsiama didžioji koalicija tarp konservatyvios Liaudies ir socialdemokratų partijų, dešinioji FPÖ, pasak generalinio „laisvųjų“ sekretoriaus Haraldo Vilimsky, turėtų pagrindo švęsti. Nes didžiausias šių rinkimų laimėtojas yra jų temos.
Vokietijos žinių kanalui „n-tv“ H. Vilimsky pranašavo, esą, „stebuklingo berniuko“ kerai išsisklaidys, jam perėmus vyriausybės atsakomybę. Ir, pašaipiai šypsodamasis, pridūrė: „Angela Merkel jį pažabos“.
Tačiau S. Kurzas ne iš tų, kurie leidžiasi pažabojami. Antai spalio 9 dieną jis netgi mokė galingiausią Europos lyderę jautriau algtis su kitomis Bendrijos valstybėmis, ir darė tai „mandagaus žento maniera“.
„Jei jau Vokietija Europoje užima tokias stiprias lyderės pozicijas, tai, manyčiau, ji turėtų šį vaidmenį atlikti subtiliau, – sakė jis interviu Bavarijos dienraščiui „Münchener Merkur“. – Iš esmės visos narės turi savo vietą ir balsus, ir Bendrijos sutartyje nėra numatyta, kad kuri nors šalis pati viena perimtų vadovavimą.“ Todėl Vokietijos lyderystė – be galo sunkus uždavinys, kurį būtina vykdyti be galo taktiškai, įsijaučiant, priešingu atveju nuotaikos gali subjurti.
„Manau, ateityje Europos Sąjungoje, kurioje nebebus antrarūšių narių, mums pavyks atlaikyti didžiulius iššūkius, tokius kaip pabėgėlių klausimas, kuriuo iki šiol būta tariamo moralinio pranašumo ir tariamo moralinio menkumo“, – iš Berlyno ar Briuselio moralizuojamų valstybių užtarėjo vaidmens ėmėsi S.Kurzas. Aišku viena: jo europiečių solidarumo samprata gerokai skiriasi nuo iki šiol Berlyne ir Briuselyje dominavusios.