– Norėčiau pradėti nuo D. Trumpo ir V. Putino susitikimo. Jei prisimenate, V. Putinas D. Trumpo prašė pagalbos apklausiant su verslininku B. Browderiu susijusius asmenis, o tarp tų asmenų, skaičiau dienraštyje „The New York Times“, pasirodo, paminėta ir jūsų pavardė. Ar nustebote?
– Nustebau išgirdęs, kad mano vardas pateko į sąrašą. Tačiau manęs labai nenustebino, kai V. Putinas pasirinko dėmesį sutelkti į B. Browderį. Jam jis ramybės neduoda nuo pat 2012 m., kai Jungtinės Valstijos priėmė „Magnickio įstatymą“. Su B. Browderiu neformaliai ir man teko dirbti. Tuo metu ėjau „Freedom House“ pirmininko pareigas. Susitikdavau su juo. Įsigilinau į jo istoriją, nemažai jau žinojau dar prieš sutikdamas Billą. Buvau įsitraukęs į jo susitikimus su Amerikos Kongreso nariais. Kaip „Freedom House“ pirmininkas „Magnickio įstatymą“ rėmiau, nes jis siekia Rusijos pareigūnų atsakomybės už didelius žmogaus teisių pažeidimus. Didžiuojuosi dėl paramos, sutelktos šiam įstatymui. Mano įsitikinimu, tai buvo labai teisingas veiksmas.
Taip pat didžiuojuosi ir Lietuva, kuri priėmė panašią „Magnickio įstatymo“ versiją. Dabar jau visos Baltijos valstybės priėmė „Magnickio įstatymą“. Britai pradėjo. Kanadiečiai jau baigė ir priėmė. Bet visa tai užtruko. Man liūdna ir dėl to, kad kitos Europos valstybės nesiėmė iniciatyvos. Neturėtų visą laiką vesti tik Baltijos valstybės, kartu Lietuva, rodydamos, kad liekame ištikimi savo vertybėms ir principams. Pati Rusija, jei prisimenate, šalies viduje pasirinko atsakyti šlykščiai. Kai tik Barackas Obama pasirašė įstatymą, V. Putinas pranešė uždrausiantis amerikiečiams įsivaikinti našlaičius rusų vaikus. Bandydamas atsakyti amerikiečiams jis nubaudė pačius pažeidžiamiausius savo valstybės piliečius – našlaičius. Tai labai daug pasako apie V. Putiną kaip žmogų.
– Buvusį prezidentą B. Obamą dažnas kritikavo kaip per silpną užsienio politikoje ir kaip per silpną kalbant su Rusija. Dabartinis prezidentas mėgsta pabrėžti, kad yra labai stiprus užsienio politikoje. Įdomu paklausti – kaip jūs palygintumėte šias dvi administracijas, ypač kalbant apie Rusiją?
– Vadinamoji santykių perkrovimo politika rėmėsi klaidinga prielaida. Naiviai manyta, kad šitaip galima sustiprinti tuometį prezidentą Dmitrijų Medvedevą, kai V. Putinas buvo laikinai pasitraukęs į premjerus. Tai buvo klaida. Beje, B. Obamos administracija šiaip jau „Magnickio įstatymo“ sankcijoms 2012 m. priešinosi. Įstatymą pavyko priimti surinkus įtikinamą daugumą Kongrese, tokią įtikinamą, kokia net būtų galėjusi įveikti prezidento veto. B. Obama taip pat asmeniškai nesutiko Ukrainai tiekti ginklų gintis nuo Rusijos agresijos. Mano galva, nepakankamai rėmė ir kitas valstybes regione. Niekada nesilankė valstybėse prie Rusijos sienų, neskaitant Estijos. Ukrainoje nesilankė, tik kadaise, kai buvo senatorius. Sakartvele nesilankė. Man atrodo, šitaip pasiųsta siaubinga žinia apie Amerikos prezidento susidomėjimo regionu stoką. Jis pasidavė tokiam labai ruso-centriškam požiūriui.
Dabar vertinant šitą administraciją, veiksmai atrodo labai geri. Sankcijos tęsiamos, netgi griežtinamos. Karinė pagalba ne tik Ukrainai, bet ir Sakartvelui, įtvirtinas Amerikos kariškių buvimas regione, paskatintas suskystintųjų dujų eksportas, įskaitant ir į Lietuvą, sugriežtinta viceprezidento, Jungtinių Tautų ambasadorės Nikki Haley, valstybės sekretoriaus Mike`as Pompeo, gynybos sekretoriaus Jimo Mattiso retorika. Apie padėtį Rusijoje valdant V. Putinui visi kalba tiesiai. Aišku, lieka viena išimtis – pats JAV prezidentas. Atsiranda beveik dvi skirtingos politikos. Viena čia, kita, tiesa, ne visai politika, daugiau komentarai, priklauso prezidentui. Ir sutaikyti dvi į vieną beveik neįmanoma. Tikrai nesuprantu prezidento motyvacijos. Mane labai džiugina ta įvardyta pirmoji politika, bet labai trikdo prezidento linija. Galiu tik viltis, kad abu keliai susilies į pirmą liniją, o ne į antrą.
– Kaip manote, kaip Europos Sąjungai sekasi tvarkytis siekiant sustabdyti Rusijos korupcijos eksportą?
– Na, kalbant apie pastaruosius įvykius, man nerimą kelia V. Putino dalyvavimas Austrijos užsienio reikalų ministrės vestuvėse. Čia negeras ženklas. Mane sukrėtė, kad viena iš Europos Sąjungos valstybių politikių – dabar netgi pirmininkaujančios Bendrijai valstybės politikių – galėjo pakviesti V. Putiną į tokias džiugias iškilmes. Bent jau tikiuosi, kad džiugias, antraip santuoka nelaiminga. Buvo pasiųsti tik blogi signalai. Tiesiai kalbant reikėtų pasakyti, kad jai turėtų būti gėda dėl tokio elgesio.
Austrija, aišku, nėra NATO narė, bet ji priklauso ES, kurią ardyti V. Putinas labai suinteresuotas. Reikia pasirodyti stipresniais. Kalbu ir plačiau apie visą Vakarų bendruomenę, net tik ES. V. Putinui puikiai sekasi išnaudoti pasidalijimą Vakaruose. Ir jis tą pasidalijimą skatina, o pamatęs atsiveriančius, bando dar pagilinti. Reikia labiau stengtis dėl vienybės pripažįstant grėsmę, kurią kelia V. Putino režimas. Problema čia – Kipras. Kažkas įdomaus pastaruoju metu vyko tarp Rusijos ir Graikijos, kai graikai išsiuntė du Rusijos diplomatus, bet paprastai ir šios dvi šalys pernelyg artimos. Turkija. Ji nepriklauso ES, bet santykiai su Rusija trikdo, ypač kai Turkija įsigijo Rusijos raketų sistemų. Tai kels bėdų Turkijos statusui NATO. Turkijos santykiai su JAV dabar labai sudėtingi. Rusija bandys tai išnaudoti. Yra ir daugiau atvejų Vidurio Europoje, pavyzdžiui, Vengrija ar Čekija, kur V. Putinas bando įgyti pranašumą. Problemų Lenkijoje jam išnaudoti nepavyks, nes nuotaikos Maskvai labai nepalankios. Tačiau vis tiek kyla problemų, kai mūsų bendruomenės valstybės juda antidemokratine kryptimi. Reikia likti prie savo vertybių ir principų.
– Ačiū už interviu.