Praėjus beveik dvejiems metams – 1990 metų sausio 31-osios rytą – prie pirmojo „McDonald‘s“ greitojo maisto restorano Maskvos Puškino aikštėje nusidriekė 30 tūkst. žmonių eilė. Tai buvo ne tik pirma tokia greitojo maisto užkandinė, bet ir naujos epochos, kurioje pagaliau atsirado vietos Vakarų vertybėms, simbolis, rašo news.tut.by.
Derybos užtruko 14 metų
„Big Mac“ savo originaliu pavidalu bus pardavinėjamas dvidešimtyje „McDonald‘s“ restoranų Maskvoje ir bus žinomas kaip „Bolšoj Mak“. Šiandien apie susitarimą atidaryti restoranų ir didžiulę maisto perdirbimo gamyklą, aptarnausiančią juos, pranešė bendrovės filialas „McDonald's Restaurants of Canada“ ir Maskvos miesto tarybos maitinimo paslaugų skyriaus atstovai“, – toliau buvo rašoma „The New York Times“ straipsnyje.
Skelbta, kad restoranuose dirbs vietiniai, o jiems vadovaus „McDonald‘s“ tradicijas perėmę sovietiniai specialistai, greičiausiai žinių įgiję „mėsainių universitetuose“ Ilinojuje, Londone, Miunchene ir Toronte.
„Maskva dramatiškai išreiškė savo susidomėjimą „McDonald‘s“ dar 1986 metų lapkritį, kai sovietinė televizija parodė itin teigiamą reportažą apie „McDonald‘s“ restoraną. Žiūrovai išvydo kepamus mėsainius ir prie kasos zujančius laimingus darbuotojus. Kaip pastebėjo vienas komentatorius: „Galbūt mes iš viso to galime šio to pasimokyti“, – skelbė amerikiečių leidinys.
Istorinis „McDonald‘s“ atvykimas į Rusiją – įvykis, kurio laukta ilgai. Po net 14 metų trukusių derybų 1988 metais pagaliau pavyko susitarti. Tais pačiais metais „McDonald‘s“ atidarė pirmą restoraną Belgrade, kuris tapo pirmuoju tokiu visame komunistiniame pasaulyje, rašo „The Washington Post“.
Maskva, kurią „The Post“ skiltininkas Davidas Remnickas tuo metu vadino pasaulio „lėto maisto sostine“, laukė nesulaukė, kada galės mėgautis greituoju maistu. Reaguodami į paklausą, kurią įvardijo kaip neišmatuojamą, „McDonald‘s“ pranešė apie ambicingus planus atidaryti didžiausią restoraną per visą bendrovės istoriją. Jis savo veiklą Maskvos Puškino aikštėje pradėjo 1990 metų sausio 31 dieną. Restoraną reklamavo šūkis „Jei negalite nuvykti į Ameriką, ateikite į „McDonald‘s“ restoraną Maskvoje“.
Buvo pranešama apie didžiules eiles prie restorano, nors maistais kainavo nepigiai – apie 5 rublius (maždaug pusę sovietinio darbininko dienos uždarbio).
Daliai vakariečių auksinių „McDonald‘s“ arkų Maskvoje vaizdinys reiškė žymiai daugiai nei vien verslą. 1996 metais „The Times“ žurnalistas Tomas Friedmanas parašė savo garsiąją „McDonald‘s“ teoriją, kurioje tvirtino, kad dar niekada nekariavo dvi šalys, kuriose abejose būtų „McDonald‘s“ restoranų.
Kaip pažymi Joshua Keatingas iš „Slate“, deja, ši teorija laiko išbandymo visgi neatlaikė: 2006 metais Izraelio invazija į Libaną ir 2008 metų Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas – įrodymas, jog teorija nieko verta.
Sėkmė ir išbandymai
Nepaisant to, „McDonald‘s“ sėkmė buvo stulbinanti. Pirmasis restoranas vis dar veikia ir skelbia, kad pirmuosius du savo veiklos dešimtmečius aptarnavo per 130 mln. klientų. Restoranų tinklas sparčiai plėtėsi – iki 400 restoranų 22 mietuose, 2014 metų balandį rašė „The Washington Post“.
Ši sėkmės istorija žymėjo besikeičiančią Rusijos ekonomikos prigimtį. Vos tik pradėjęs savo veiklą, greitojo maisto restoranas buvo priverstas daugumą maisto gamybai reikalingų ingredientų importuoti ir gamintis savo gamykloje „McComplex“ netoli Maskvos. Paprasčiausiai tuo metu šalyje nebuvo privataus verslo, kuris būtų galėjęs tuo užsiimti. 2010 metais, kaip „New York Times“ rašė, esminis mėsainio ingredientas (bandelė) jau buvo gaminamas Rusijoje, samdant privačią bendrovę. Rusijoje pagaminti gaminiai sudarė 80 proc. viso asortimento.
„McDonald's“ sėkmei teko ne vienas išbandymas. 2012 metais Rusijos sanitarijos vyriausias inspektorius Genadijus Oniščenka pareiškė, kad šalies žmonės turėtų rinktis patriotinį rusišką maistą ir vengti tokios egzotikos kaip „McDonald‘s“.
„Noriu priminti mūsų piliečiams, kad mėsainiai, net jei ir be kirminų, nėra tinkamos mitybos pavyzdys nei Maskvai, nei visai Rusijai. Tai ne mūsų maistas“, – sakė jis.
2014 metų spalį Rusijos teismai laikinai uždarė devynis „McDonald`s“ restoranus. „McDonald`s“ tvirtino nesutinkanti su šiais sprendimais ir žadėjo juos apskųsti aukštesnės instancijos teismui, rašė bloomberg.com. „McDonald’s“ savo veiklą dar sovietinės eros Rusijoje pradėjo 1990 metais ir buvo regima kaip augančių šalies perspektyvų simbolis, padedantis atverti komunistinę valstybę užsienio verslui.
Nors priežiūros tarnyba nurodė aptikusi sanitarinių „McDonald`s“ pažeidimų, šio tinklo užkandinių uždarymo laikas ir mastai buvo regimi kaip Rusijos atsakas į Vakarų sankcijas po Krymo aneksijos.
Maskvos Puškino aikštėje atsidaręs pats pirmasis „McDonald`s“ restoranas pagal teismo nuosprendį taip pat buvo uždarytas.
Po keturių mėnesių pertraukos jis vėl atvėrė duris lankytojams.
Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga Rusijos įmonėms ir pareigūnams sankcijas paskelbė po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas aneksavo Krymą, sukeldamas didžiausią krizę tarp Rusijos ir Vakarų nuo Šaltojo karo.
Atsakydamas į sankcijas, V. Putinas uždraudė 9,5 mlrd. dolerių vertinamą maisto produktų importą iš Vakarų valstybių.
Pavyko įsidarbinti
Portalas news.tut.by nusprendė prisiminti auksinius pirmojo Sovietų Sąjungoje „McDonald‘s“ restorano, kuriame bent kartą apsilankyti buvo daugumos sovietinių žmonių svajonė, metus. Baltarusiškų šaknų turinčiai rusei Lanei Aleksinai pasisekė dar labiau: praėjus kiek daugiau nei metams nuo restorano atidarymo, jai pavyko ten įsidarbinti. Atsidurti jos vietoje tuo metu svajojo daugybė jaunų žmonių.
Anot pašnekovės, žinią apie pirmojo šalyje „McDonald‘s“ restorano atidarymą žmonės sutiko itin džiugiai. Šio įvykio nekantriai laukė visa Maskva. Ir ne tik. Važiavo žmonės iš kitų miestų – eilėse stovėjo su lagaminais rankose.
„Kai pas mane atvažiuodavo draugės iš Minsko, jos visada stengdavosi apsilankyti „McDonald‘s“. Eilėje tekdavo laukti mažiausiai valandą. Eilė vingiuodavo ir lanku apsupdavo netoliese esantį skverą, kartais jos galas atsidurdavo jau Bronaja gatvėje. Niekas nesiskundė, niekas nebumbėjo. Manyta, kad tai unikalus reiškinys ir potyris visoje Sovietų Sąjungoje, ir dėl jo tikrai verta tiek ilgai laukti eilėje“, – teigia ji.
L. Aleksina nusprendė užpildyti anketą dėl darbo „greitojo aptarnavimo bendrovėje“ (taip ji oficialiai vadinosi) paklausiusi pažįstamo patarimo. Norinčiųjų laukė itin kruopšti atranka.
„Pirmasis svarbus kriterijus buvo išvaizda – vadybininkai vertino mūsų nuotraukas. Manyta, jog „McDonald‘s“ veidai tiesiog negali būti nesimpatiški. Toliau laukė pokalbis – pirmasis rusų, o antrasis anglų kalba. Kaip dabar suprantu, tikrino žmogaus komunikabilumą ir ištvermę (kaip ten bebūtų, juk tai sunkus fizinis darbas). Be to, tais metais rinkosi tik jaunus žmones, nuo 18 iki 35 metų, ne vyresnius“, – pasakoja moteris.
Didelis konkursas įsidarbinti „McDonald‘s“ tuo metu buvo pagrįstas – greitojo maisto restorane mokėjo orų atlyginimą. Kaip teigia L. Aleksina, jos tuometinė alga prilygo Centrinio Komiteto valdininkų atlyginimui. Jos broliui aspirantui mokėjo beveik 120 rublių, o restorane buvo galima uždirbti nuo 240 iki 400 rublių (vertinant 1991 metų duomenimis).
Dirbti teko pamainomis, konkretų skaičių valandų. Darbuotojai jau tada turėjo specialias korteles, kurios fiksuodavo darbo pradžią ir pabaigą. Dosniai mokėjo už kiekvieną viršvalandžių minutę. Darbas buvo organizuotas taip apdairiai, jog, kaip tikina pašnekovė, ji praktiškai nepavargdavusi.
„Svarbiausias darbo principas buvo rotacija, mus mokė būti universaliais darbuotojais. Kiekvieną dieną tekdavo dirbti vis kitą darbą, tad nespėdavome įsisukti rutinoje ir apsnūsti. Į darbą visi ėjo kaip į šventę, toks didelis vakarėlis, smagūs pokalbiai, draugiški žmonės. Nuolat skambėjo muzika, darbo metu šokdavome ir dainuodavome. Kartais tikrai užsimiršdavome, jog dirbame. Vadovybė mumis rūpindavosi ir per laisvadienius. Nuveždavo į poilsio namus, organizuodavo įvairias pramogas, nuomojo laivelius. Tais laikais dirbti „McDonald‘s“ buvo prestižas. Ir ne veltui“, – prisimena pirmojo Maskvos „McDonald‘s“ darbuotoja.
Vienas iš būtinųjų reikalavimų dirbantiems prie kasos su žmonėmis buvo šypsena. Sovietiniam žmogui, įpratusiam prie grubių universalinių parduotuvių pardavėjų manierų, tai buvo tikra egzotika.
Vos tik restoranas atsidarydavo, ji su kolegomis pirmuosius susiraukusius lankytojus pasitikdavo džiugiu vienbalsiu pasisveikinimu „Labas rytas“. Liūdni ir pikti žmonės imdavo šypsosis.
Ruso ausiai neįprasti žodžiai
Kaip teigia pašnekovė, „McDonald‘s“ tais laikais mėgo įvairaus amžiaus žmonės, ir ji nė iš vieno negirdėjo neigiamų atsiliepimų. Vienintelis nemalonus dalykas buvo kai kurių žmonių įprotis valgio metu vartoti alkoholį. Jie į restoraną slapčia atsinešdavo alaus ir bandydavo po stalu jį pilstyti.
Restorano administracija su šiuo reiškiniu bergždžiai kovojo. Neretai į „McDonald‘s“ restoraną užsukdavo pagyvenusių žmonių, kurie kažkodėl šią vietą vadino „Makindoli“.
„Duokite porcIją, sakydavo man (kažkodėl kirčiuodavo būtent taip). Tai buvo tiesiog porcija bulvyčių. Žmonėms atrodė, kad kiekvienas pavadinimas slepia kažką stebuklingo. Ledai pas mus vadinosi „Sunday“. Klausdavo: „O kas tai yra sandei?“. Aiškindavome: ledai su braškiniu užpilu. „O kas tas užpilas?“ – toliau domėdavosi klientai“, – šypsosi moteris.
L. Aleksina kaip dabar prisimena: pats brangiausias ir pats populiariausias patiekalas tuo metu buvo klasikinis „Big Mac“ mėsainis. Kainavo 3 rublius ir 75 kapeikas, gruzdintos bulvytės – 1 rublį ir 95 kapeikas (palyginimui: porcija ledų kainavo 28 kapeikas, butelis degtinės – beveik 5 rublius). Anot pašnekovės, kainos jai tada neatrodžiusios neįkandamos, jos tikrai buvo prieinamos daugeliui.
Maistui gaminti naudoti kokybiški produktai, o pirmaisiais restorano gyvavimo metais jie buvo atvežami iš užsienio. Vienintelis dalykas, kuriuo galbūt negalėjo didžiuotis pirmasis Sovietų Sąjungoje „McDonald‘s“ restoranas – tai valgiaraščio įvairovė. Kaip pasakoja pašnekovė, čia pasirinkimas buvo žymiai skurdesnis nei Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje. Tiesa, pati bendrovė prie Puškino metro stoties iš pradžių buvo kanadietiška.
„Mus tiek metro, tiek gatvėse dažnai atpažindavo iš kvapo. Dažnai pasitaikydavo, jog prieidavo jauni žmonės ir klausdavo, ar dirbu „McDonald‘s“. Atsakydavau, kad taip, o ką? „Tu labai skaniai kvepi „Big Mac““, – juokiasi pašnekovė.
Sėkmingas „McDonald‘s“ darbuotojų lipimas karjeros laiptais, apie kurį daug kalbėta jau tais metais, nebuvo pramanas ar reklaminė akcija, tvirtina L. Aleksina. Pavyzdžiui, krovikas iš jos komandos pakilo iki kelių restoranų vadovo – jis atidarė juos Maskvoje. Pati Lana tokių ambicingų tikslų niekada neturėjo ir restorane išdirbo vos dvejus metus, nes norėjo visą laiką skirti mokslams. Anot moters, su kolektyvu atsisveikino „su ašaromis“.
Maišelius panaudodavo namuose
Amerikiečių portale quora.com, kuriame galima dalytis savo patirtimi, pirmajame Maskvos greitojo maisto restorane „McDonald’s“ apsilankę gyventojai sutiko prisiminti, koks įspūdis liko iš tų laikų, kokių keistų įpročių turėjo tuometiniai restorano lankytojai ir kodėl jo atidarymas sukėlė tokį pamišimą.
Aleksejus Tereščenka, Maskvoje gyvenęs nuo 1979 iki 2003 metų
Kiek pamenu, „Big Mac“ kainavo keturis rublius. Kepalas geros kvietinės duonos tais laikais kainavo 20 kapeikų – vos dvidešimtą dalį tos kainos. Pietūs gerame Maskvos restorane – apie 5 rublius, praktiškai tiek, kiek tas mėsainis.
Ir vis tiek žmonės stumdėsi ilgiausiose eilėje, valandų valandas laukdami tos akimirkos, kada galės paragauti tų nuostabiųjų Vakarų – laimės ir gerovės šalies, šalies, kur nėra jokių rimtų problemų, kur visi mūvi džinsus, geria „Coca Colą“ ir „Pepsi“, valgo „McDonald‘s“, klauso roko ir smagiai leidžia laiką – skonio. To amerikietiško gyvenimo skonio.
Tam, kad galėtų pavalgyti „McDonald‘s“, nepagailėdavo paskutinių pinigų. „McDonald‘s“ restorane švęsdavo vestuves. „McDonald‘s“ maistą nešdavosi namo, neretai veždavosi į kitus miestus, kur tarsi per savotiškas religines apeigas visa gausi šeima susėsdavo prie stalo ir skanaudavo atšalusius mėsainius ir gruzdintas bulvytes iš nuostabiojo restorano.
Popieriniai „McDonald‘s“ maišeliai buvo saugoti kaip didžiausias turtas. Neretai išmonės nestokojantys rusai namuose keptas bulves dėdavo į „McDonald‘s“ pakuotes ir taip stebindavo atėjusius svečius.
Nieko stebėtino, jog per pirmuosius veiklos Maskvoje metus „McDonald‘s“ restorano pelnas buvo didžiausias iš visų restorano tinklo užeigų visame pasaulyje.
Vladas Aleksejevas – mobiliojo ryšio vystytojas, kadaise vadovavęs restoranui
Svarbu nepamiršti, kad tai vis dar buvo Sovietų Sąjunga.
Tai buvo laikai, kai žmonės turėjo pinigų, bet už juos nieko negalėjo įsigyti. Taigi, kam nors išleisti didelę sumą pinigų buvo tarsi nieko ypatingo, greičiau sėkmė. Pavyzdžiui, mėnesinės pajamos siekė apie 160 rublių, o vaizdajuostė su dviem filmais kainavo 100 rublių.
Džinsai, marškinėliai, „Coca Coca“ (Sovietų Sąjungoje buvo gaminama tik „Pepsi Cola“) buvo verti didžiulių pinigų ir ne mažiau sėkmės, ieškant galimybių tai įsigyti.
Būtent tokiu požiūriu vadovaudamasis „McDonald‘s“ atėjo į Rusijos sostinę ir tapo didžiausiu traukos centru. Pietūs visai šeimai čia kainavo apie 25 rublius, ir žmonės noriai vėrė pinigines.
Įsidarbinti „McDonald‘s“ – dar viena sėkmės istorija. Prisimenu laikraštyje skaitęs straipsnį apie ten dirbančią merginą ir darbuotojams keliamus itin aukštus reikalavimus. Norintieji įsidarbint turėjo gerai mokėti anglų kalbą, turėti aukštąjį išsilavinimą, šypsotis klientams, o pamatę nelaimingą ar nepatenkintą žmogų, pakelti jam nuotaiką.
Sovietų Sąjungoje pardavėjai buvo atskira klasė. Jei turėjai galią žmonėms, kurie visada norėjo ką nors nusipirkti, tai parduoti arba ne, Sovietų Sąjungoje buvai karalius. „McDonald‘s“ požiūris buvo visai kitoks. Ir mums jo labai reikėjo.
Be to, nežinojome apie jo tamsiąją pusę. Dabar matome daug antsvorio turinčių vaikų ir suprantame, kad tai nuo tokio maisto, bet tada labai norėjosi išbandyti. Pirkome „McDonald‘s“ maistą ir veždavome į savo gimtuosius miestus.
„McDonald’s“ manija truko apie dvejus metus. Prisimenu „Scorpions“, o gal „Accept“ nuotrauką, darytą jiems stovint prie to greitojo maisto restorano. Veiduose matyti pasimetimas, kodėl jie turi valgyti šiame pigaus maisto restorane, nors sovietai šventai tikėjo, kad tai aukščiausia klasė.
Besišypsantys darbuotojai – kultūrinis šokas
Edwardas Lokšinas
Prisimenu, kokio tai būta didelio kultūrinio šoko. Visi kalba apie tas ilgas eiles, o aš prisimenu dar kai ką. Didžiausias skirtumas, lyginant su kitomis sovietinėmis įstaigomis, buvo ŠVARA. Maždaug kas dvidešimt minučių kas nors nuvalydavo staliukus ir peršluostydavo grindis. Kitas dalykas, ką prisimenu, buvo dėmesys klientui. Su mažais vaikais atėję klientai gaudavo specialias kėdutes mažyliams, tualetuose niekada nestigo kvapnaus skysto muilo ir popierinių rankšluosčių. Be to, sovietinėse įstaigose daugiausia dirbo pagyvenusios piktos ir viskuo nuolat nepatenkintos tetos, o štai „McDonald‘s“ samdė tik jaunus žmonės, kurie buvo pozityvūs ir energingi. Prie kiekvieno darbuotojo vardo kortelės buvo parašyta „Kuo galiu padėti?“. Tai sovietiniam žmogui, niekada nebuvusiam užsienyje, buvo kaip reikiant neįprasta. Tai buvo naujos eros pradžia.
Rinkodaros ir verslo psichologas Jonas Shore‘as
Visi labai džiaugėsi ir nekantravo. Buvau užėmęs vietą eilėje, o tuo metu mano draugas apsipirkinėjo netoliese. Jis grįžo po dviejų valandų ir mes jau buvome beveik sulaukę savo eilės.
Restorano maistas buvo praktiškai toks pat kaip ir Jungtinėse Valstijose. Skyrėsi tik jo valgymo būdas. Žmonės, užsisakę mėsainių, atskirdavo mėsą ir bandelę. Mėsos paplotėlį valgydavo peiliu ir šakute, užkąsdavo bandele. Man tai atrodė labai juokinga.
Eugene Borisenka – gimė Maskvoje, gyvena Čikagoje
Prisimenu, kad pirmąjį kartą „McDonald‘s“ restorane apsilankiau vieną sausio popietę, vos tik jis atsidarė. buvo labai šalta. Kartu su bičiuliais praleidau stovėdamas, kaip tada atrodė, ilgiausioje gyvenime eilėje. Šalome lauke, o eilė Puškino skveru judėjo sraigės greičiu. Puškinas (monumentas) žiūrėjo į minią sovietinių žmonių, išalkusių porcijos vakarietiško vartotojiškumo.
Žinoma, jau patekę į vidų, turėjome užsisakyti praktiškai visko iš gana kuklaus valgiaraščio. Patirtis buvo nustelbianti viską. Maisto skonis buvo ypatingai sintetinis, bet mes juk to sau pripažinti negalėjome. Atsidūrėme Vakaruose, ar bent jau mažytėje jų ambasadoje, atidarytoje pačioje Maskvos širdyje šaltą ir tamsią sovietinę žiemą.