M.Chodorkovskis turėtų kalėti dar beveik dvejus metus, jeigu Vladimiro Putino režimas nesukurps jam dar vienos bylos ir dar vienos laisvės atėmimo bausmės. Vakarų žiniasklaida šiuo metu beveik neskiria dėmesio šiai simbolinei Rusijos nelaisvės figūrai, tačiau pats M.Chodorkovskis, jo bendraminčių teigimu, dėl to pernelyg nesijaudina. Svarbiausia problema, anot jo – Rusijos visuomenės pasyvumas, leidžiantis Kremliaus režimui ir toliau nevaržomai valdyti šalį, griauti civilizuotos teisinės valstybės pamatus.
Bausmė už nepaklusnumą
M.Chodorkovskis buvo suimtas 2003 m. spalį Novosibirsko oro uoste, lankydamas savo įmonės chemijos kombinatą. Jo suėmimas buvo gerai surežisuotas spektaklis – atskridusį lėktuvą iš visų pusių užblokavo sunkvežimiai, o lėktuvo šturmą atliko atvažiavę dviem autobusais Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai, kurie išlaužė salono duris.
Suėmimas įvyko netrukus po to, kai verslininkų susitikime su V.Putinu M.Chodorkovskis viešai pareiškė, kad valstybinė įmonė „Severnaja neft“ buvo parduota „JUKOS“ užkėlus kainą ir pažeidus pardavimo procedūras. Be to, M.Chodorkovskis finansavo Rusijos opozicines partijas ir skirtingai nei kiti oligarchai nemokėjo „duoklės“ režimo ramsčiui – „Vieningajai Rusijai“. Opozicijos politikas Borisas Nemcovas sako, kad iš M.Chodorkovskio nedviprasmiškai buvo pareikalauta nebeskirti pinigų opozicijai, ką jis daryti atsisakė.
2010 m. pabaigoje Maskvos Chamovnikų rajono teismas nuteisė jį kalėti 14 metų, įskaitant atliktą bausmės terminą, bet terminas po apskundimo buvo sumažintas iš pradžių iki 13, vėliau iki 11 metų. Tarptautinė organizacija „Amnesty International“ pripažino M.Chodorkovskį „sąžinės kaliniu“ – t.y. žmogumi, nuteistu tik už politines, religines ar mokslines pažiūras.
Naivumo nebeliko
„Jau beveik dešimtmetį mano gyvenimas – tai kasdieninė kova“, – teigia M.Chodorkovskis savo paskutiniame interviu prancūzų leidiniui „Les Echos“, paklaustas apie trečiojo teisminio proceso prieš jį, artėjant išlaisvinimo dienai, galimybę. Ir priduria: „Jeigu tai atsitiks, aš darysiu tą patį, ką ir visada: kovosiu.“
Paklaustas apie tam tikros Rusijos opozicijos dalies tikėjimą, kad diktatūrinis V.Putino režimas imsis tam tikrų demokratinių pertvarkų po daugiatūkstantinių protestų 2012 m. rudenį, M.Chodorkovskis teigia, kad tokios viltys buvo ir yra naivios: „Jau 12 metų šalį valdo tie patys žmonės. Augant jaunai kartai ir bundant visuomenei situacija negali gerėti, ji gali tik blogėti ir tai gąsdina Kremlių. Jis reaguoja taip, kaip visada – „užsuka varžtus“. Jeigu kažkas manė, kad Putinas elgsis kitaip – tai jie naivūs svajotojai.“
Nagrinėdama M.Chodorkovskio gyvenimo tragediją, žurnalistė Irina Peters prisimena jo paties naivų požiūrį į V.Putino režimą: „Prisimenu, kai 2002 m. po „JUKOS“ valdybos posėdžio Vilniuje aš priėjau prie M.Chodorkovskio su klausimu – ar nebijo jis to, kad jo veikla, jo verslo vakarietiškumas bus atstumti Rusijoje. Jis linksmai pasižiūrėjo ir paprašė „nepainioti naujosios Rusijos su Sovietų Sąjunga.“
Intensyvi kalinio veikla
Savo įkalinimo įstaigos dienotvarkę M.Chodorkovskis lygina su kariuomene: „Rikiuotė aikštėje, tvarkymasis, valgykla ir vėl tvarkymasis. Per pertraukas – rūkymas ir beprasmis vaikščiojimas ratu.“ Karelijos pataisos kolonijoje Nr. 7 darbo diena trunka septynias valandas, kalinių asmeniniams reikalams skiriama viena valanda – nuo 19 iki 20 val. Nepaisant griežtos dienotvarkės, M.Chodorkovskis lieka žymia Rusijos žiniasklaidos figūra – jis rašo straipsnius, turi nuolatinę skiltį „Kalėjimo žmonės“ žurnale „The New Times“, kurioje pasakoja apie tragišką Rusijos kalėjimų kasdienybę ir konkrečių žmonių istorijas.
Neseniai M.Chodorkovskį aplankiusi advokatė Karina Moskalenko sako, kad nepaisant sunkių įkalinimo sąlygų ir psichologinio spaudimo jis nepalūžta: „Jis gyvena taip, kaip ir gyveno. Visus išbandymus jis pakelia labai išdidžiai – beveik jų nepastebėdamas.“ Advokatės teigimu, M.Chodorkovskis nuolat skaito laiškus iš visos Rusijos ir užsienio, spaudą, nuolat rašo: „Jis pats kuria savo vidinį pasaulį. Šį kartą jis mane vėl nustebino – dvasios stiprybe, valia ir pozityviu požiūriu į gyvenimą. Tuo net sunku patikėti.“
Šiuo metu pats M.Chodorkovskis vadina save „ideologiškai nenusistovėjusios opozicijos dalimi“. Interviu naujienų agentūrai „Reuters“ jis sakė: „Aš kol kas nematau kažkokios veikiančios jėgos ar struktūros, kuri visiškai atspindėtų mano pažiūras.“ Nors pats linksta į politinę kairę, ką galima pastebėti jo straipsniuose „Kairysis posūkis“ ir „Liberalizmo krizė“.
Pastarajame interviu žurnalui „Forbes“ M.Chodorkovskis pažymi praėjusių metų pabaigoje režimo žengtą žingsnį, sustiprinantį Rusijos energetinę imperiją. Rusijos valstybinė naftos įmonė „Rosneft“ tada įsigijo vienos iš didžiausių privačių naftos įmonių „TNK-BP“ aktyvus. Buvęs naftos magnatas sako: „Putino scenarijus – „valstybinis kapitalizmas“.
Valstybinis kapitalizmas Rusijai reiškia valstybinių monopolijų viešpatavimą, o tai savo ruožtu reiškia nuolatinį tarifų augimą. Tai – ekonomikos primitizavimas, neleidžiant plėstis verslui. Tai – grįžimas prie „industrijos gigantų“ ir „megaprojektų“ pramonėje idėjos.“ M.Chodorkovskis siūlo atkreipti dėmesį, kad „Rosneft“ vadovauja artimas V.Putino bendražygis, buvęs jo administracijos vadovas Igoris Sečinas: „Reikia suvokti, kad I.Sečinas remiasi geostrateginiais interesais. Kuriama ne šiaip stambi naftos įmonė, o pačios „valstybinio kapitalizmo“ idėjos svarbiausias dėmuo ir „energetinės supervalstybės“ įrankis.
O prancūzų leidiniui „Les Echos“ M.Chodorkovskis sako, kad Europai aktuali energetinio savarankiškumo idėja neturi būti pamiršta: „Europos vartotojai šiandien yra rimtai susirūpinę savo energijos šaltinių diversifikavimu. Būtent šis faktas daro „Pietų srautą“ (Rusijos Juodosios jūros dugnu į Bulgariją su atšakomis į Austriją ir Italiją tiesiamą dujotiekį – K.R.) daug rizikingesniu projektu, o „Nabucco“ (alternatyvus dujotiekio iš Turkmėnijos ir Azerbaidžano į ES šalis, pirmiausia į Austriją ir Vokietiją, projektas – K.R.) ar suskystintųjų dujų tiekimo projektus žymiai aktualesniais.“
2010 m. sakydamas kalbą teisme M.Chodorkovskis „naująją Rusiją“ apibrėžė taip: „Valstybė, naikinanti savo geriausias įmones, pasiruošusias tapti pasaulio čempionėmis, valstybė, niekinanti savo piliečius, pasitikinti tik biurokratais ir spectarnybomis, yra ligota valstybė.“ Nėra abejonių, kad šis apibrėžimas galės būti taikomas Rusijai tol, kol šalį valdo V.Putino režimas.