Nenuostabu, jog daugelis europiečių tiki vokiečių ne tik ekonomine, bet ir karine galia. Tik ar vokiečių tikinimas, kad karinėms pajėgoms užtenka dabar skiriamų 1,2 proc. nuo BVP yra pagrįstas?
Spalio viduryje vyko jūreivių pratybos netoli Norvegijos pakrantės. Svarbiame Europos laivynui Skagerako sąsiauryje, jungiančiame Baltijos jūrą su Šiaurės jūra vienas naujausių povandeninių laivų „U-35“ mėgino atlikti panėrimo manevrą, tačiau manevras buvo truputį per rizikingas. „U-35“ kliudė povandenines uolas.
Tokia jau nedėkinga Skandinavijos pusiasalio uolinga pakrantė. Ji nėra linkusi atleisti klaidų kaip smėlėti Vokietijos krantai. Šioje avarijoje technikai ir jūreivių gyvybėms pavojus nebuvo kilęs. Netgi pažeidimas tebuvo greičiau menkas brūkštelėjimas laivagaliu į uolas. Vokiečių pareigūnų teigimu, tebuvo pažeistas uodegos vairas. „Sužeistasis“ buvo skubiai nubuksyruotas į Kylio uostą remontui.
Ir štai čia išlindo didelis šiandieninio Vokietijos laivyno skaudulys. Pasirodo misijoje dalyvavęs „212 tipo“ laivas buvo paskutinysis aktyvus tarnyboje. Likę penki jau remonte. Trys iškelti dokuose, o likę du prišvartuoti krantinėje laukia atsilaisvinančios vietos taisymo darbams. Net menko pažeidimo remontas greituoju būdu neįmanomas. Privaloma stoti į ilgą eilę jau laukiančių remonto.
Lyg to būtų negana, pagal planą greičiausiai suremontuotas turėtų būti „U-31“ povandeninis laivas. Bet tik šio gruodžio pabaigoje. Ir tai tik remontas. Po jo turės būti atlikti bandymų, derinimo darbai. Įgulai reikės laiko, kol ji pasieks kovinę formą. Laivynas be 2018 metų vidurio nesitiki sulaukti atgal į tarnybą grįžtančio pirmojo povandeninio laivo.
Jei pamanėte, kad štai kas nutinka, kai remiesi sena technika, teks nusivilti. Vokietijos laivynas popieriuje yra vienas naujausių. Bendradarbiaudami su italais, „Howaldtswerke-Deutsche Werft“ kompanija sukūrė naujus dyzelinius laivus paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Jie buvo kurti atsižvelgiant į specifinius poreikius, kurių reikalauja Baltijos jūra. Ji nėra itin gili, bet kranto linijos labai įvairios - nuo uolų skandinavų kraštuose iki tikrų pliažų rytinėje dalyje. Todėl vokiečių technikos operacinės galimybės įspūdingos. Jie gali sėkmingai veikti net jei vandens gylis tėra vos 17 metrų. Povandeniniai laivai gali priplaukti kur kas arčiau kranto nei panašūs konkurentai šioje klasėje.
Geroms slaptumo savybės padėjo vakariečiams neįprasta dviejų korpusų konstrukcija, kai tvirtasis slėgio korpusas yra apjuostas lengvesniu, plonu nemagnetinių medžiagų korpusu. Šis būdas leido sumažinti iš vidaus sklindantį akustinį triukšmą, taip pat padidino saugumą. Įvykus pažeidimui, dalį jo sugertų su tiesioginiu saugumu laivui įtakos neturintis išorinis korpusas. Taip pat leido dalį įrangos iškelti toliau nuo įgulos.
Pačios pavojingiausios yra suspausto vandenilio talpos. Dar pirmojo pasaulinio karo metu sugalvota tylioji povandeninį laivą galinti varyti technologija. Jos rimčiausi trūkumai buvo medžiagos degumas ir sprogumas. Iškėlus šiuos bakus toliau nuo įgulos, net nelaimės atveju, visa įgula nežūtų iškart. Liktų laiko ir galimybių reaguoti į įvykį.
Tokiomis įdiegtomis naujovėmis besididžiuojantys „U“ buvo pradėti gaminti 1998 metais. Pirmasis baigtas ir priimtas į tarnybą po septynerių metų. Jau baigia sutiksėti septyniolikti metai pirmajam „U-31“, tačiau kai numanoma tokiems laivams tarnyba bent 40 metų, jis yra labai jaunas senukas. Jo pasekėjai dar jaunesni, pavyzdžiui „U-36“ į tarnybą buvo priimtas praeitų metų lapkritį. Tad kodėl toks ilgas remontas?
Pasirodo tai vis tas vokiškas būdas. Sėkmingai Šaltojo karo metu veikusi atsarginių dalių vokiško racionalumo politika atsuko savo negražiąją pusę. Tuomet būdavo užsakomi dideli atsarginių dalių paketai, kurie buvo saugomi rezerve greitam remontui. Šiomis dienomis įsigalėjęs ekonomiškumo faktorius. Jie nebepirko atsarginių dalių į rezervą. Sugedus technikai yra nustatomas gedimas ir konkrečiai jam taisyti reikalingos dalys užsakomos pas gamintoją. Pinigai išleidžiami efektyviai, bet reikia laukti, kol dalys bus pagamintos ir pristatytos. Meistrai negali iškart pradėti darbo. Nutikus tokiems neplanuotiems atvejams visa technika stoja į eilę. Ir niekas nejuda greitai.
Svarbiausia, kad tai nėra netikėtumas. Šių metų pradžioje vokiečiai prisipažino, kad tik 1 iš turimų 8 transporto lėktuvų „Airbus A400M“ tinkamas naudoti. 2014 metais nuskambėjo kitas pranešimas, kad tik 42 iš 109 turimų naikintuvų „Eurofighter Typhoon“ galėtų būti naudojami iškart. Kodėl kiti šiuo metu neaktyvūs, plačiau nekomentuota.
Dar vienas itin nemalonus įvykis buvo nutikęs 2015 metais. Per pratybas Norvegijoje, vokiečių 371 panzergranadienių batalionas savo šarvuočiams „Boxer“ panaudojo nudažytus pagalius imituoti ant šių kovos mašinų galimus montuoti ginklus. O vėliau paaiškėjo, kad staigiai NATO reakcijai ruoštas būrys negalėtų net 41 proc. savo karių aprūpinti pistoletais, labai trūko kulkosvaidžių ir naktinio matymo akinių.
Tad gal išties viskas slypi mažose detalėse? Skiriamas vos vieno procento finansavimas netrukdė jiems atnaujinti savo arsenalo naujai sukurtais ginklais. Nesutrukdė aktyviai dalyvauti misijose ir NATO greito reagavimo pratybose. Vis tik ilgą laiką vokiečiai vengė rimtų kovos veiksmų. Staigus aktyvumo padidėjimas atnešė ir daugiau neįmanomų suplanuoti gedimų bei įvykių variacijų. Ir jei iki šiol pasitaikę atvejai juos privertė raudonuoti, bus įdomu pamatyti, kaip pasikeis požiūris po savo povandeninio laivyno iškritimo iš rikiuotės tokiu neramiu metu. Gal bent atsarginių dalių rezervas vėl bus grąžintas į tarnybą. Sunkiai tikėtina, kaip be atsarginių dalių kariuomenė galėtų būti pagrindinė NATO smogiamoji jėga, jei kas netikėto įvyktų iš Rusijos pusės.