„Tai buvo savotiškas deja vu, tarsi būtume vėl grįžę į pradžią“, – BBC sakė viena 25 metų mergina.
Štai kaip atrodė gyvenimas, valdant karinei chuntai.
„Augau lydima baimės“
Wai Wai Nu buvo penkeri, kai tiesiai prieš jos akis buvo suimtas jos tėvas.
Politikos aktyvistas, rėmęs civilinę lyderę Aung San Suu Kyi, buvo įgrūstas į sunkvežimį ir kažkur išvežtas.
Maždaug po mėnesio jis buvo paleistas, bet net ir dabar ji prisimena, kaip jautėsi tą dieną.
„Augau lydima nuolatinės baimės, – pasakojo ji. – Būdama vaikas, visuomet bijodavau. Lauke visada būdavo kareivių, ir man vis dar prieš akis stovi vaizdas, kaip išvežamas mano tėtis. Pamenu, kaip užsidėdavome ausines ir labai tyliai klausydavome radijo“.
Wai Wai, priklausanti rohinjams – vienai labiausiai persekiojamų etninių mažumų šioje šalyje – teigė, kad jos tėtis nuolat būdavo sekamas.
Kai mergaitei buvo 10 metų, jos šeima nusprendė persikelti į tuometinę sostinę Jangoną (dabartinį Rangūną – red. past.).
„Jangone pamačiau šiek tiek daugiau laisvės, – teigė ji. – Rachinų valstijoje dauguma gyventojų buvo rohinjai, bet Jangonas buvo daugiakultūrinis miestas, jame buvo kalbama įvairiomis kalbomis. Tačiau daugybė žmonių Jangone nežinojo, kas vyksta su etninėmis mažumomis“.
Tuo laikotarpiu gyvenimas jai atrodė gana normalus.
„Mes eidavome į mokyklą, po to grįždavome namo. Pamenu, kaip mokykloje turėdavome pasveikinti įvairius generolus ir atiduoti jiems pagarbą. Visa švietimo sistema buvo ne kas kita, kaip karinė propaganda“.
Tačiau sulaukus 18 metų, jos tėvas vėl tapo taikiniu, ir visa šeima buvo pasodinta už grotų, kur praleido septynis metus.
Jos nusikaltimas? Kad buvo politinio aktyvisto dukra.
Kai atgavo laisvę, ji įstojo į universitetą ir šiandien dirba žmogaus teisių aktyviste. Daugiausia ji kovoja už lygias moterų teises ir rohinjus.
„Kol augau, Rachinų valstija buvo skurdi, bet gyventi buvo pakenčiama, žmonės vis tiek galėjo verstis savo verslais, – sakė ji. – Nebuvo taip, kaip šiandien“.
Pokalbių telefonu sekliai
Phyo (vardas pakeistas, – aut. past.) vaikystės patirtis buvo visiškai kitokia.
Kilusi iš labiau pasiturinčios šeimos, Rangūne gimusi ir užaugusi 25 metų mergina sako, jog didele dalimi buvo apsaugota nuo to, kas vyko valstybėje.
Tačiau jai, vaikui, vis tiek įsiminė kai kurie dalykai.
„Kai kalbėdavome telefonu, visada fone girdėdavome kažkokį garsą – tarsi kažkas žiūrėtų televizorių ar kalbėtųsi žmonės. Tai būdavo kariuomenė, kuri klausydavosi pokalbių“, – teigė ji.
„Man nebūdavo baisu, nes kai gimsti tame režime, nežinai kitų alternatyvų, bet mūsų tėvai sakydavo mums nekalbėti telefonu“.
Phyo gimė 1995 metais, vos po trijų metų, kai į valdžią atėjo kariuomenės diktatorius Thanas Shwe. Tuos metus, kai gimė, ji apibūdina kaip „giliausią karinio valdymo tašką po 88-ųjų revoliucijos“.
Pasak jos, mokykloje mokymo programa buvo labai selektyvi.
„Jie neliesdavo jautrių temų. Jei, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose mokiniai yra mokomi kritiškai žvelgti į politinę padėtį, tai mes skaitydavome ir analizuodavome budistines pasakas, – teigė ji. – Arba sužinodavome, kad Birmos karaliai buvo tikrai stiprūs, kol visko nesugriovė britai“.
Didžioji Britanija šalį valdė nuo 1824 iki 1948 metų.
Tačiau Phyo iki 12 metų didele dalimi nežinojo, kas vyksta jos šalyje.
„Vis dar pamenu, kad buvo mano 12-asis gimtadienis, kai prasidėjo Šafrano revoliucija, – sakė ji. – Štai tada pirmą kartą supratau, kad gyvename diktatūroje“.
Vadinama Šafrano revoliucija buvo virtinė gatvės protestų, kilę Mianmare 2007 metais. Tą kartą prieš karinį režimą sukilo tūkstančiai šalies vienuolių.
Budistiškame Mianmare dauguma žmonių vienuolius gerbia, bet protestų metu daug vienuolių buvo suimti ir įkalinti. Žiniasklaida skelbė, kad saugumo pajėgos mažiausiai tris vienuolius nužudė.
„Prie savo namų išvydau daug protestuotojų. Ore tvyrojo įtampa ir baimė, visur matėsi daug kareivių“, – pasakojo Phyo.
Kai buvo paauglė, jos šalyje mobiliųjų telefonų beveik nebūdavo – juos turėdavo tik tie, kurie galėdavo sau leisti juos įsigyti.
„Jie smarkiai užkėlė mobiliųjų telefonų kainas, kad niekas negalėtų jų nusipirkti. Tuomet žmonės naudojosi tik laidiniais telefonais. Tačiau kartais dingdavo elektra, taigi tu apskritai su niekuo negalėdavai pasikalbėti“, – pasakojo ji.
Phyo galiausiai išvyko studijuoti į užsienį ir ten pamatė, kaip gyvenimas Vakaruose skiriasi nuo Mianmaro kasdienybės.
„Prisimenu, jei pamatydavo policijos pareigūną, mano draugai išsigąsdavo – sakė ji. – Tačiau man buvo įprasta visur regėti kareivius“.
Ji pasakojo, kad vasario 1 dieną 6 val. ryte ją pažadino daugybė pranešimų išmaniajame telefone.
„Tu tiesiog pabundi ir sužinai, kad suimta visa šalies vyriausybė“, – sakė ji.
„Kai buvau jaunesnė, mus dažnai pažadindavo žinios, kad staiga į kalėjimą buvo uždaryti žmonės ar kad kažkas dingo. Taigi tai buvo savotiškas déjà vu, tarsi būtume grįžę į pradžią – kaip ir būdavo anksčiau. Viskas, ką nuveikėme, visas legitimumas, kurį suteikėme vyriausybei, viskas dingo“.
Gyvenimas tyloje
67 metų Kyaw Than Winas prisimena, kur buvo 1988 metais, kai buvo surengtas karinis perversmas.
Jis gyveno Min Bu miestelyje, centrinėje Mianmaro dalyje. Jis pamena, kad kitose vietovėse buvo „šaudymo ir smurto“, bet pridūrė, kad Min Bu mieste viskas vyko palyginus ramiai ir tyliai.
Daugumai žmonių, jo teigimu, gyvenimas tekėjo įprasta vaga – žmonės vengdavo tik apie tai kalbėti.
„Mes grįžome į darbus. Kai kurie valstybės tarnautojai, dalyvavę protestuose, buvo atleisti, pažeminti pareigose ar perkelti į kitas vietas. Dalis jų buvo sulaikyti“, – pasakojo jis BBC.
„Tačiau tokiems darbuotojams kaip aš niekas nepasikeitė. Tik buvome priversti iš baimės gyventi tyloje“.
Toks gyvenimas tęsėsi iki 2015 metų rinkimų – pirmųjų nacionalinių rinkimų per kelis dešimtmečius. Tuomet triuškinančią pergalę pasiekė Aung San Suu Kyi vadovaujama Nacionalinė lyga už demokratiją – ji nutraukė beveik 50 metų trukusį karinį valdymą.
„Buvau labai laimingas, kad šalį valdys toks žmogus kaip ji. Jie atliko nuostabų darbą. Pagerėjo viešoji infrastruktūra, pagerėjo ir valstybės tarnautojų kasdienybė. Gyvenimas buvo kur kas geresnis“, – pažymėjo jis.
Tačiau paaiškėjo, kad šis laikotarpis buvo trumpas.
Kyaw Than Winas teigė, kad kariuomenės sprendimas surengti vasario 1-osios perversmą ignoravo „milijonų žmonių norą“.
Anot profesoriaus Simono Tay, vadovaujančio Singapūro Tarptautinių santykių institutui, Mianmaro ginkluotosios pajėgos vis dar mano, kad tik jos gali užtikrinti Mianmaro vienybę.
„Nepaisant to, kad Nacionalinė lyga už demokratiją laimėjo dvejus rinkimus, jie nepripažįsta, kad privalo pasitraukti iš nacionalinės politikos“, – sakė jis BBC.
Tačiau, jo teigimu, „netgi kariuomenėje mažai kas nori grįžti į tuos laikus, kai šalį klampino autokratija, ekonominės sankcijos ir masinis skurdas“.
„Tačiau Mianmaro atsivėrimas ir perėjimas dar toli gražu nesibaigė, ir kariuomenė padarys tai, ką, jos manymu, ji privalo padaryti“, – pridūrė jis.